Kupiškėnę Daivą Miciūnienę kūryba lydi nuo vaikystės. Teptuko iš rankų ji nepaleidžia niekada, o studijų metais užgimusi pažintis su akmeniu neseniai vėl atgijo. Moteris drąsiai ima į rankas kampinį šlifuoklį, kaltuką ir realizuoja pačius įvairiausius kūrybinius sumanymus. Akmuo tuomet atskleidžia pačias netikėčiausias savo formas.
Jurga BANIONIENĖ
Pirmoji mokytoja – močiutė
Daiva tvirtino, kad polinkį į kūrybą paveldėjo iš savo močiutės Bronislavos Maldūnienės. Abi puikiai sutarė, pas ją Subačiaus miestelyje bėgo visos vasaros. „Ji buvo siuvėja, bet laisvalaikiu, kai tik rasdavo laisvą minutę, piešdavo. Turėjo gerą akvarelės rinkinį, įvairiausių aliejinių dažų, pirmoji mane išmokė maišyti spalvas. Piešiniai jos, kaip niekur nesimokusio paprasto kaimo žmogaus, buvo išties kokybiški. Pamenu ją kaip labai apsišvietusią, skaidrių pažiūrų asmenybę, su ja buvo labai smagu bendrauti“, – kalbėjo D. Miciūnienė.
Nuotraukos iš asmeninio Daivos Miciūnienės albumo
Kūrybos žmogus – ir Daivos teta, Kupiškio krašto tautodailininkė Irena Vapšienė. Ne kartą ją matė tapančią, pinančią iš vytelių. „Pas tetą pirmą kartą pamačiau, ir kaip žiedžiamas molis. O dar arčiau su šamotu susipažinau pas Agnę Pėčaitę, kuri sekmadieniais pakviesdavo į užsiėmimus. Anksčiau lipdyti nepatikdavo, bet ten supratau, kad tai visai smagu. Visi mano darbai iš molio padaryti savo malonumui. O piešti pradėjau mokykloje. Tada labai domėjausi drabužių modeliavimu. Turėjau didžiulį aplanką, į kurį segdavau piešinius, krūvas iškarpų, žiūrėdavau Paryžiaus madų savaites. Dailės mokyklos nelankiau, atrodė, kad to nereikia“, – pasakojo menininkė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
