PROVINCIJOS SINDROMAS

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Gyvename išties nuostabiu laiku. Šiandien socialinis gyvenimas nėra įspraustas į griežtus rėmus, kaip buvo totalitarizmo laikotarpiu. Galime keliauti, pažinti pasaulį. Nevaikštome visi vienodai apkirpti, apsivilkę tokiais pat pilkais apdarais lyg uniforma. Yra daugiau gyvenimo spalvų, atspalvių ir saviraiškos būdų. Greičiau linkstame į kitą kraštutinumą – begalinį individualizmą.

Visgi to individualizmo gerąja prasme mažame miestelyje nėra tiek daug. Keista girdėti, kad žmonės, ypač vyresnio amžiaus, čia dar nedrįsta originaliau apsikirpti, apsirengti, viešai išsakyti kitokią nuomonę. Dar labai gaji naujovių baimė, vadovaujamasi posakiu „Ką kiti pasakys?“ Žinoma, nerašytos bendruomeninės elgesio taisyklės, etika visais laikais buvo geras dalykas, užtikrinęs žmonių santykių darną.

Tik ne apie tai noriu kalbėti. O apie saviraiškos laisvę per išvaizdą, kuri aplinkiniams tikrai nekenksminga. Atvirkščiai, gali kelti nuotaiką, nustebinti, paskatinti permainas. Pagaliau tai yra ir žmogaus vidinio pasaulio atspindys.

Antai vieną gražią pavasario dieną iš toli pamatau einančią brandžią moterį ryškiu avietiniu paltuku, žalsvu šalikėliu. Nejučia pradedu šypsotis. Kai su ja prasilenkiame, negaliu likti abejinga ir pasakau žaviai avietinio paltuko savininkei komplimentą.

Aišku, ne visi žmonės linkę vaikytis madų, skirti daugiau dėmesio savo aprangai, šukuosenai. Vieniems to daryti neleidžia plona piniginė. Antri iš prigimties neturi stiliaus jausmo ir saugiau jaučiasi apsirengę kaip kiti arba pasislėpę už amžinosios klasikos. Bet ir ne apie madas čia kalbu. O apie savitą stilių, tą mumyse krebždantį velniuką, kuris išprovokuoja kitoniškumą, uoliai nepaiso mados kriterijų ir daug nekainuoja.

Visgi esu įsitikinusi, kad ir mažo miestelio moterys yra gana stilingos ir pasitaikius progai sublizga neįtikėtinai. Man didelį įspūdį paliko Trečiojo amžiaus universiteto surengtas skrybėlių paradas Lietuvos šimtmečio proga. Visos skrybėlėtos moterys atrodė labai žaviai.

Esu pastebėjusi ir daugiau drąsos, vidinės laisvės apraiškų aplinkui. Lyg dabar visa tai būtų, akyse matau vieną savo bičiulę, pasižyminčią ir išskirtiniu aprangos stiliumi, kuri lyg padykusi mergaičiukė užsivilkusi šviesius kailinukus skrodė baltomis pačiūžomis Kupiškio marių ledą ir raitė jame aštuoniukes. Apskritai tas prieš keletą metų buvęs reginys, kai dalis marių pusdienį buvo virtusi čiuožykla, išliko atmintyje nerealus ir nepakartojamas, lyg iš siurrealistinio paveikslo. Tai suteikė džiaugsmo ne tik vaikams, jaunimui. Tąkart po kelių dešimtmečių pertraukos ant pačiūžų atsistojo ir ne vienas pražilęs žmogus. Ir jokio provincialumo sindromo ten nebuvo nė kvapo.