Žiedūnė KIZNYTĖ
Partizaninio karo tema man, ko gero, yra artimiausia iš visų istorijos temų. Šiuos kovotojus aš pažįstu: suprantu jų pasirinkimo ir kovos motyvus, suvokiu, ką jie aukojo vardan laisvės, žinau dalies jų profesijas. Svarbiausia, gerai įsisąmoninau vieną esminį dalyką – jie nebuvo superherojai, o viso labo eiliniai žmonės kaip aš, kurie patekę į neįprastas sąlygas priėmė teisingą sprendimą.
Tik nedidelė partizanų dalis buvo karininkai, šauliai ar su karu vienaip ar kitaip susiję žmonės. Dauguma jų buvo studentai, mokiniai, mokytojai, ūkininkai ir kitokių specialybių atstovai. Daugelis jų neturėjo atskiro karinio pasirengimo, o kariauti išmoko būdami miške. Netgi vesti tam tikri kursai, kur mokyta taktikos, aiškintos elgesio su gyventojais taisyklės. Buvo sudaryti sąrašai reikalingų knygų, kurias partizanai gaudavo iš gyventojų ir vėliau dalydavosi per ryšininkus tarp atskirų būrių. Kodėl svarbu tai suvokti?
Šiandien dažnai girdžiu apie nepatriotišką jaunimą, kuris išvyksta į užsienį, kuriam nesvarbi tėvynė. Jaunimą, kuris nebeišeitų į mišką ir neateitų į mitingą išreikšti savo nuomonės. Tris kartus susidūriau su tai paneigiančiomis situacijomis.
Pirmą, kai norėjau balsuoti išankstiniuose rinkimuose Vilniuje, nes negalėjau grįžti į Skapiškį. Norinčiųjų balsuoti penktadienį eilė buvo tokio ilgio, kad žmonės laukė prie Vilniaus savivaldybės lauke. Tie žmonės buvo daugiausia jaunimas, jie nepyko, nekeikė sistemos, o kantriai laukė savo eilės, kol galės atlikti pilietinę pareigą.
Antrą kartą tėvynės nemeilę paneigė šių metų Vasario 16-oji, kurią švenčiau Vilniuje. Švenčiu ją ne pirmi metai, bet tokią žmonių jūrą mačiau pirmąkart. Smagiausia, kad švenčia ne vien beretiniai dėdžiai ir tetos, o jaunos šeimos, studentai ir mokiniai. Nežinau, ar mokyklose šiandien reikia atmintinai mokytis Maironio eilėraštį ,,Lietuva brangi“. Aš aštuntoje klasėje mokydamasi tuos posmus nesupratau to prasmės. Suvokiau šiemet prie Signatarų namų, kai minia žmonių giedojo šią dainą kaip himną, ir aš stebėjausi, kad dar moku žodžius ir galiu tai daryti kartu.
Trečias kartas, kai buvo paneigtas jaunimo patriotiškumo stygius, – protestas ,,Mes kaltinam“ prie Seimo. Didžioji dalis šio protesto dalyvių buvo tėvai su mažais vaikais, studentai ir mokiniai (pastarosios dvi kategorijos išvaizda šiandien mažai skiriasi). Džiugu dėl dviejų dalykų – lietuvių bandymo išmokti imtis veiksmų, kai nesi patenkintas, ir pasirinkti tam tinkamą – taikią – formą, kad protestas nevirstų riaušėmis.
Šiandien jaunimas vis dažniau neva ,,originalius“ „Nike“ džemperius iš sporto prekių parduotuvių keičia į lietuvių dizainerių kurtus drabužius su lietuviška atributika ir užrašais ir tai daro ne tik per valstybines šventes. Tai yra ,,mados reikalas“ ir įgauna vis didesnį pagreitį. O kokia galybė valstybinių švenčių formų, kiek renginių ir spalvų visuose miestuose. Pernai darbe savo amžiaus bendradarbių paklausus, ar jie švęs Vasario 16-ąją, vienas jų man sakė: „Tokia čia ir šventė? Kaip ją švęsti, negi dabar valgysi tortą?“ Ačiū jam! Antri metai iš eilės mes su draugais valgome tortą, nes juk valstybės gimtadienis! Tai mūsų nauja tradicija ir tokias tradicijas kuria kiekvienas.
Tad įprastomis sąlygomis nei jūs, nei aš nežinome, net negalvojame ir neturime galvoti, kaip pasielgtume pasikeitus situacijai: ar bėgtume, ar prisitaikytume, ar eitume į miškus, o gal pogrindį organizuotume mokyklose ar universitetuose. Viskas, ką turime šiandien daryti, tai suvokti, kokiame gražiame krašte gyvename, ir jį nuolat stiprinti savo darbais ir naujomis originaliomis idėjomis. Tai yra šiandieninis, labai lankstus ir daugialypis patriotiškumas.