Palėvenės dvaras šiandien.
Stirniškiuose stūksantis Palėvenės dvaras žavus visais metų laikais. Akį traukia aptrupėję griuvėsiai, bajorų laikus mena senutėliai dvaro teritorijoje augantys medžiai. Nors didingų rūmų šiandien belikusi tik dalis, Palėvenės dvaras alsuoja gyvybe. Tuo rūpinasi protėvių palikimą paveldėjusi Nijolė Marija Milaknienė.
Jurga BANIONIENĖ
Skaičiuoja ketvirtą šimtą metų
Palėvenės dvaras buvo pagrindinė Komarų rezidencijos vieta. XVII a. pirmas Komaras, Vladimiras Zabožinskis, atvyko iš Padniestrės, kur buvo paveldėjęs didelius turtus, net įkūręs vietovę – Komarogradą. „Tikriausiai, į Lietuvą jis atvažiavo, kad realizuotų dalį savo pinigų ir išsirinko vietą čia. Tai pirmasis Komarų šeimos dvaras Lietuvoje“, – jo istoriją pradėjo pasakoti dvaro paveldėtoja N. M. Milaknienė.
Dvaro šeimininkė Nijolė Marija Milaknienė. Ant sienos kabo jos kryželiu siuvinėti darbai. Tai vienas mėgstamiausių moters užsiėmimų, tik kelerius metus nebesiuvinėja, nes šis darbas per daug išvargina akis.
Komarai senąjį namą perstatė į gana pretenzingus rūmus. Dešinysis fligelis buvo pailgintas, iš įvažiavimo pusės pristatyta erdvi, aukšta, dekoruota dviem bokšteliais oranžerija, kuri tarnavo ir kaip žiemos sodas. Rūmuose buvo 26 įvairios paskirties ir dydžio patalpos, dalis rūmų turėjo stilingą apstatymą. Tarp įdomiausių baldų išsiskyrė didžiulė prancūziška spinta – komoda iš Marijos Antuanetės laikų. Valgomosios salės sienas puošė riešutmedžio paneliai, giminės portretai, tarp jų – tapyti Kazimiero Pochlavskio ir ruso Aleksandro Lundo. Rūmus supo 2 hektarų angliško stiliaus parkas, kuriame augo labai seni medžiai.
1859 m. Komaro dvare veikė vandens malūnas ir spirito varykla. Palėvenės dvare žemės ūkis XIX a. pabaigoje tvarkytas naujoviškai, dvaras turėjo įvairių žemės ūkio mašinų.
Taip atrodė Palėvenės dvaro rūmai.
XIX a. pab.–XX a. pr. Palėvenės dvaras priklausė Mykolo Komaro broliui Jurgiui Komarui. 1912 m. po jo mirties likusį turtą pasidalijo šeši vaikai. Palėvenės dvaras atiteko Bogdanui Komarui, paskutiniam šio dvaro savininkui.
Tarpukariu dvare plėtota intensyvi ūkinė veikla. Dvaro žemėje tuomet gyveno 130 žmonių, dvare dirbo daug samdomų darbininkų.
1940 m. sovietinė valdžia dvarą nacionalizavo. Visa, kas vertinga, buvo išgrobta. Rūmuose įsikūrė sovietų karinis dalinys, kuris įrenginėjo Skverbų aerodromą. 1941 m. birželį bombarduojant viename iš ūkinių pastatų įrengtą aerodromo šaudmenų sandėlį, smarkiai sužaloti rūmai, oficina, svirnas.
Palėvenės dvaras 1904 m. Lieptas per Lėvenį.
Sovietiniais metais buvusio dvaro pastatai naudoti gamybinėms reikmėms – rūmuose veikė musgaudžių cechas, spirito varyklos patalpose – „Anykščių vyno“ filialas, gaminęs kalvadosą ir spaudęs obuolių sultis. Apie 1985 m. čia įsikūrė Panevėžio autokompresorių gamyklos ir „Šviesos“ kolūkio bendras cechas, kuriame pervyniotos elektros variklių apvijos. Dalį pastatų naudojo Kupiškio miškų ūkis.
Susigrąžinta Palėvenė
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuo 1992 m. buvusio Palėvenės dvaro šeimininke tapo Bogdano Komaro anūkė N. M. Milaknienė.
Su vyru Algirdu moteris gyveno Panevėžyje. Ji tvirtino, kad visada domėjosi savo šeimos istorija. „Senelis Bogdanas Komaras dažnai kalbėdavo, kad yra tokia Palėvenė, kuri mums grįš. Taip ir atsitiko. Kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę žmonėms grąžino žemes, tada Palėvenės dvarą ir atsiėmėme“, – prisiminė pašnekovė.
Paskutinis dvaro valdytojas Bogdanas Komaras su žmona Ksenija Katalymova-Komar.
Nuotraukos iš Nijolės Marijos Milaknienės asmeninio archyvo
Vaizdas, kurį tąsyk rado, pasak N. M. Milaknienės, buvo baisus – viskas apžėlę, apaugę krūmais. „Pradėjome po truputį tvarkytis, ilgą laiką tai ir darėme, važinėdavome iš Panevėžio, žiemą – tik retkarčiais, o vasaromis įsikurdavome priestatėlyje, ledainėje. Reikėjo ir aplinką tvarkyti, ir parką. Paskui, prieš 12 metų, nusprendėme su vyru čia apsigyventi. Algirdas pasakė – kiek čia važinėsime, turime kažką daryti“, – kalbėjo dvaro savininkė.
Nijolė Marija sakė, kad santaupų neturėjo, tad pardavę mišką už gautus pinigus įsirengė buvusios pieninės antrą aukštą. Čia jaukiai gyvena iki šiol.
Vyriausiai anūkei Gretai rengiantis tekėti, nuspręsta šventę surengti ne kur kitur, o Palėvenės dvare. Vaizdas toli gražu nebuvo toks, koks yra šiandien, viskas priminė kolūkinius laikus – dvaro salė iki pusės buvo išdažyta aliejiniais dažais, pilna senų baldų. Vyriausias Nijolės Marijos sūnus Egidijus, Gretos tėtis, kibo į darbus ir per kelis mėnesius dvi patalpas suremontavo. „Tai buvo spyris. Nuo tada pradėjome judinti visas centrinių dvaro rūmų patalpas. Reikėjo keisti grindis, nes po rūmais yra rūsys, tad grindys buvo supūdytos, viską lupome, liejome monolitą. Darbo buvo daug. Padėjo abu sūnūs – Egidijus ir Mindaugas, nuolat triūsė vyras. Dabar sutvarkyta gyvenamoji rūmų dalis – penki kambariai, dvi salės, virtuvė, likusi tik viena patalpa, bandysime antrame aukšte rengti miegamuosius. Bet visa tai reikalauja be galo didelių investicijų, po truputį pataupydami kasmet kažką sutvarkome ir atnaujiname dvarą. Būtinai reikia tvarkyti ir griūvančius dvaro rūmų bokštus. Esame priversti užsiimti turizmu, nuoma, kad gautume pajamų remontui“, – pasakojo N. M. Milaknienė.
Du iš keturių išlikusius dvaro bokštus būtina tvarkyti.
Ji užaugino tris vaikus – du sūnus ir dukrą Inesą, bet, anot pašnekovės, daugiausia savo triūso ir sumanymų, rekonstruojant dvarą, yra įdėjęs sūnus Egidijus. Tam jis aukoja visą savo laisvalaikį.
„Jam tai patinka, jaučia malonumą tuo užsiimdamas. Sūnus yra Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Panevėžio skyriaus vadas, aktyvus visuomenininkas“, – džiaugėsi dvaro savininkė.
Atgyja vasaromis
Palėvenės dvaras sulaukia daug lankytojų, ypač – šiltuoju metų laiku. Žiemą svečių dvaro šeimininkė nepriima, nes patalpos nešildomos. Vasaromis dvaras nuomojamas pobūviams, daugiausia – vestuvėms, krikštynoms, jubiliejams rengti, taip pat atvyksta ekskursijos, organizuojamos stovyklos. Kiekvieną vasarą dvaro teritorijoje rengiamas respublikinis bajorų sąjungos suvažiavimas. Daug vestuvininkų savaitgaliais čia suguža į fotosesijas, jį aplankyti mėgsta ir pavieniai lankytojai, šeimos iš Kupiškio, Panevėžio. Bendrauti su lankytojais, pasakoti jiems dvaro istoriją Nijolei Marijai – tikras malonumas. Tada pailsi, nes vasaromis sėdėti rankų sudėjus nėra kada, nuo ryto iki vakaro triūsia – apeiti, prižiūrėti tokią didžiulę teritoriją išties nelengva. O kur dar gėlynai prie namų, daržas.
Taip šiuo metu atrodo dvaro holas.
Dvarą supa senutėliai medžiai – liepos, uosiai, kanadiniai klevai. Dar dvaro dabartinės šeimininkės prosenelio sodinti. Parke auga ir gamtos saugomu paminklu pripažintas kurilinis maumedis.
Buvusi Komarų dvaro oficina – čia gyveno sodininkas, daržininkas ir vežikas su šeimomis.
Dvaro pastatai – architektūros paminklas. Šalia arklidžių su unikaliomis dolomito kolonomis yra geologinis paminklas – dolomitų atodanga.
Namuose N. M. Milaknienė saugo visą krūvą senųjų dvaro nuotraukų. Jas dukrai perdavė mama. Šeimos albume ne tik tuometinis dvaras, bet ir jo savininkų, giminių, draugų fotografijos, didelė atvirukų kolekcija.
Neįkainojama dovana šeimai ir šalia gyvenusių kaimynų Monikos ir Adolfo Vapšių išsaugotas ir N. M. Milaknienei grąžintas Bogdano Komaro archyvas. Jame – dalis jos senelio dienoraščio, Komarų giminės Raguvėlės kapinaitėse esančių kapaviečių planas, genealoginis medis, kuriame – 17 giminės kartų, taip pat 1915 m. dvaro turto aprašas, giminių, draugų laiškai, draudimo sutartys, kvitai, čekiai, vekseliai, turto padalijimo vaikams dokumentai popieriuje su vandens ženklais ir kt.
Dvaro sienas puošia Komarų šeimos herbas.
Jurgos Banionienės nuotraukos
Tikrieji namai
N. M. Milaknienė pasakojo, kad archyviniuose dokumentuose šis dvaras dar vadinamas žemutinės Palėvenės dvaru, o kur stovi dominikonų vienuolynas, buvusi kalno Palėvenė. Čia irgi daug žemių priklausė Komarams. Sovietiniais metais dvaras buvo pramintas Paulionka (nuo anapus Lėvens upės buvusios karčemos ir žodžio „poguliat“ – paulioti – linksmintis).
Paklausta, ar niekada nesigailėjo apsisprendusi grįžti į Palėvenės dvarą, N. M. Milaknienė sakė, kad tikrai ne. „Seneliai, proseneliai tiek yra įdėję ir dabar prarasti šansą visa tai turėti? Dalis dvaro, be abejo, sugrius, bet vis tiek viskas yra sava. Mes čia labai įpratome, kad į miestą nuvykstame tik trumpam, apsipirkti, reikalų susitvarkyti. Pas vaikus trumpai pabūname, jie kviečia likti nakvoti, bet ne, čia jau traukia, čia – namai. Gamta pas mus pasakiška, tvyro ypatinga aura, labai palanki erdvė“, – teigė dvaro šeimininkė.
