AR SU TU PAČIU BURNU IR VOLGAI?

Palmira KERŠULYTĖ

Vyrėlis mono su kaimynėliu kiemi molkas skoldo, ošen tai jaunystas notraukėlas žiūrinėju. Pilnas albumas patagrapijų. Nešpatna marga buvau, visadu apstaisius. Vėnoj labai graži, prisagta špilkėlių plaukuos su visokiom žvaigždalam prieky, kad nelįst akys plaukai rungyti kėp baroniuko. Sėdžiu mundriai, švarkėlis durtas nugaroj, klosčiukai dobrai sėdynį padidina. Sijonas pūstas, kėp ir kubili sėdžiu, ogi lunkas apačioj datas. Mada tokia buvo, sijonai žemi vilkdavos čiūžt čiūžt. Tėvėlis sakydavo, kad sijonas kožnų vyrų golia iš proto išvarytėn. Juokdavos, sustikai kur sijonų, pėrsižėgnoji ir šonan. Mamyta vis mokindavo, bijok tu morgo svieto, nebūk paslaidus, bo pajimsiu batoškų, kad apmakošysiu, tai žinosi!

Va ir to patagrapija, kur mūsų vesėlios, labai buvom podabnūs abudu, ir vyrėlio plaukai garbiniuodavos. Su sparnyčiom mėlynom tumsiai, bliuskėm baltom ir pamergiai, ir aš. Ir jaunikis gražus, su auliniais čebotais lig kėlių. Kad juokas, atomanu, vienokart nuvažiovįs turgun nuspirko pinkius viščiokus, čebotos šitos vesėlinios suskišįs ir atsivežė. Mat jisai labai vištėnos noria ir do buliano. Kartais ir gramatiškai paprošo – buljono kad išvirčia. Morkų, pupalį, do bulbų kokių įmeti, su teliuko mėsyti, oi gardu.
Unt runkų ir burnos nekūdas vyrėlis, ale pilvo tai nėr. Nelabai su uošviu žintas sutara, tėvėlis vis juokdavos, kad mono vyrėlis stipruolis – ruplio baržo krūtina, juodaliksnio šikina. Tunkiai paėrzydavo, kad anos šalės svotas basotis, suvada kiaulalį šeriuotų. Tarytum ko ti nesutortėn, visur primono, už tokio išėjus, negali brokyt. Kur koks vapla tinai, tamoka keiktis, blevyzgot, tai aik paklon, su tokio neturėjau raikalo.

Biržėnas mono vyras, tai tėp trumpai žodžius toria, takš takš. Kė nuvažiuoju biržiečios, juokias iš mono kalbos, aš mat grynai Kupiškio tarmas kraujo, nesugadinta.

Nurėdėjo jaunysta, kų čia daug bamislys. No galvojimo sutins do plaukai kėp šiaudai. Kad ir koks babuvai jaunas, sanotuva visiem vėnoda, susraukia burnyta.

Va, ir vyrėlis su kaimynėliu atbrazdėjo gryčion. Masos šmotų, do zupas iš morkų, bulbų, kopūstų išviriau. Kaimynas toks unt būdėlio zgrabnas, ale unt kalbos brudas, iš burnos gyvotas, velniai lakia. Soko – pilvas mislia, kad gerkla paskora, ilgai negavau volgytėn, išdžiūvo burna kėp kaušas. Kas užeina unt seilas, tų ir voro kėp kibirkštis. O kė papyksta, keikias nėt susriesdamas, gol iš markatnumo, kad pencija maža, nežymu, kad ir gauni. Keikias keikias žmogus, kų čia močis, misliu, braškėk tylom. Tik gerai, kad išsirėkia, ir vėl ramus. Soko, kad asųs meilus kėp seilas, raikių jom bučinio kėp šiupinio, malonas kėp košės. Tiek prisdarbovus ir prisvolgius, soko, snaudulys pats verčia unt šono. Aisiųs pas savo pačiutį.