BUKONYS – KUR BŪTA DVARELIO IR GYVENTA JUZOS

Bukonys – Noriūnų seniūnijos Byčių seniūnaitijos kaimas, nutolęs 4 kilometrus į rytus nuo Palėvenės, 5 kilometrus į pietus nuo Kupiškio, įsikūręs prie Šiaulių–Daugpilio geležinkelio linijos. Čia šiuo metu savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 5 žmonės.

Iš pietų prie šio kaimo prieina Medinų miškas, teka Naktakės upelis. Bukonys ribojasi su Puponimis, Šalnakandžiais.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Tėviškės neapleidžia

Važiuojant į Bukonis magėjo pamatyti tas vietas, kur gyveno rašytojo Juozo Baltušio romano „Sakmė apie Juzą“ prototipas Juozas Bukėnas, paieškoti buvusio Bukonių palivarko pėdsakų.
Bukonis galima pasiekti važiuojant pagrindine Puponių kaimo gatve tiesiai geležinkelį kertančiu keliu.

Tuoj pat už geležinkelio, kur baigiasi Puponių kaimas, privažiuojame vienkiemį. Į jo kiemą veda išlakių eglių ir liepų alėja.

Kieme pasitikęs žmogus prisistato esąs Vladas Bukėnas ir pakviečia į vidų. Čia pasilabinu ir su jo žmona Nijole. Jaukioje svetainėje prie kavos puodelio užsimezga pokalbis apie šios sodybos praeitį ir dabartį, apie kaimą.

Čia yra buvusi Vlado tėvų Jono ir Alfonsos Bukėnų sodyba. Pirmiausia šioje vietoje pradėjo kurtis senelis Petras Bukėnas, gyvenęs Puponyse, kai kaimus imta skirstyti į vienkiemius. Šeima turėjo 17 hektarų žemės. Viena dalis jų žemės buvo Puponių kaime, o antra – Bukonyse. Tad ir vienkiemiui vietą pasirinko netoli tų dviejų kaimų. Gyvenamasis namas statytas 1934 metais iš Šimonių girioje pjautos medienos. Iš pradžių buvo suręstas vienas trobos galas, o vėliau ir kitas.

Porą metų viename namo gale veikė pradinė mokykla. Klėtis ir tvartas statyti apie 1938 metus. Sodyba atiteko Vlado tėvui Jonui, nes jis liko gyventi kaime. Tėvo brolis Kazys išvažiavo į miestą, dvi seserys Karusė ir Bronė ištekėjusios paliko tėviškę, o trečia sesuo Ona buvo Kupiškyje pasistačiusi namus.

„Užaugau čia su dviem broliais Vytautu (jau miręs) ir Algiu bei seserimi Brone. Visi gyvename Panevėžyje. Pradinę mokyklą baigiau Puponyse. Toliau autobusu važinėjau mokytis į Kupiškį. Po vidurinės įstojau į tuometinį Vilniaus technologijos technikumą ir įgijau fototechniko specialybę. Trisdešimt dvejus metus dirbau Panevėžio „Ekrano“ gamykloje iki jos bankroto. Vėliau teko padirbėti fotografu „Panevėžio balso“ redakcijoje. Dabar jau septyneri metai bitininkauju.

Po tėvų mirties tėviškės neapleidome. Šiuo metu čia viename namo gale nuolat gyvena brolienė Violeta, o aš su žmona įsikūriau kitame. Į Bukonis mudu atvažiuojame beveik kiekvieną savaitgalį, čia vasarojame. Sode laikau 41 bičių šeimą. Dabar rūpinuosi namo stogo keitimu.

Ateityje reikės ir ūkinius pastatus paremontuoti. Tėviškėje per Jonines susiburia visa mūsų giminė. Ši tradicija gyvuoja nuo seno. Mat tėtės Jono sveikinti vis atvažiuodavome“, – pasakojo apie save ir artimuosius pašnekovas.

V. ir N. Bukėnai džiaugėsi, kad į senelių kaimą ir be ypatingos progos mielai užsuka iš Vilniaus ir jų dukra Neringa, sūnus Tomas bei anūkai Tadas, Nida ir Augustas, kad su noru lankosi ir kiti giminaičiai. Svarbu turėti visus vienijantį, širdžiai mielą tėviškės kampelį.

Apie tėvus ir kaimynus

Vlado tėvas buvo kaimo kalvis, septyniolika metų dirbo kolūkio arklių fermos prižiūrėtoju. Keletą metų jis ir eiguliavo. Mama triūsė kolūkyje, laukininkystės brigadoje. Per javapjūtę kombainininkams, atvežtiems patalkėti studentams su Stankevičiene ruošdavo pietus. Buvo labai gera šeimininkė.

„Su anūkais prie stalo susėsdavome per 20 žmonių. Mama visada būdavo gardžiausių valgių prigaminusi. Visus širdingai sutikdavo. Iki šiol jaučiame burnoje jos ruoštų obuolių su padažu skonį. Mama nuluptus obuolius apvirdavo, o padažą darydavo iš kiaušinio trynio, plakto su cukrumi, vanile ir pienu. Svarbu būdavo, kad pienas nesutrauktų trynio. Tuo desertu vaišindavo apsilankiusį namuose kunigą“, – prisiminė marti Nijolė, o Vladas pridūrė, kad tėvas turėjo važį ir buvo nuolatinis kunigo vežikas, kai šis lankydavęs parapijiečius. Už tai iš dvasininko gavęs dovanų maldaknygę ir lazdą. Tai buvę apie 1965 metus.

Pašnekovas apgailestavo, kad nebėra už buvusio Kašponių dvarelio, kur šiuo metu gyvena Broniaus Zabielos šeima, nei Jurgio, nei Juozo (garsiojo Juzos) Bukėnų, nei Dūdos sodybų. Galutinai baigia sugriūti už Naktakės upelio pamiškėje buvęs Žekonių vienkiemis. Vaikystėje Medinų miške grybaudamas, uogaudamas jis dar yra matęs plūktinio Juzos sodybos tvarto liekanas, dar buvo ir sodas. Šiuo metu ten gal dar tebėra likusi viena kita sena obelis. Nueiti iki tos vietos dėl pažliugusios žemės dabar buvo netinkamas laikas. Beje, su minėtais Bukėnais jų nesieja giminystės ryšys.

Gyvenimas prie geležinkelio

Paklaustas, kokią įtaką jų gyvenimui turėjo pro šalį vingiuojantis geležinkelis, Vladas sakė iš tėvo pasakojimų žinąs, kad prieškario metais vietiniams ūkininkams būdavo patogu geležinkeliu pristatyti cukrinius runkelius į Panevėžio cukraus fabriką. Netoli jų sodybos valandžiukę stabtelėdavo traukinys. Arkliniais vežimais ūkininkai privažiuodavo prie jo platformos, kad galėtų supilti ten cukrinius runkelius. Kol traukinys stovėdavo, jo mašinistas pas Bukėnus alų gerdavo.

Vlado tėvas, kad neimtų į armiją, buvo įsidarbinęs Subačiuje geležinkelininku. Traukinių stotelės Bukonyse nebuvo. Tai jis ties posūkiu, kai traukinys sumažindavo greitį netoli jo kaimo, iššokdavo iš traukinio ir taip sugrįždavo trumpiausiu keliu iš darbo į namus.

„Šiaip tai važiuoti traukiniu nebuvo populiaru. Tėvai tik važinėdavo juo apsipirkti į Daugpilį. Artimiausios traukinių stotelės mums buvo Radžiūnuose ir Kupiškyje. Visgi geležinkelis aplinkinių vietovių vaikus masino. Pamenu, susispietę po tiltu klausydavome, kaip jis dunda, paskendę garvežio dūmuose.

Prieš atpūškuojant traukiniui ant bėgių padėdavome kapeikų ar kitokių smulkių geležėlių. Būdavo įdomu pasižiūrėti, kaip suploti tie daiktai atrodo. Dar tarpusavyje lenktyniaudavome, kas ilgesnį atstumą nueis geležinkelio bėgiais nepraradęs pusiausvyros. Vėliau namuose reikėdavo ilgai trinti degutuotus padus. Kai mūsų išdaigas prie geležinkelio pamatydavo pradinukų mokytoja, sprukdavome iš ten lyg žvirbliai pabaidyti“, – pasakojo Vladas.

Kašponių dvarelio istorija

Apie buvusį Bukonių palivarką, vietinių iki šiol vadinamą Kašponių dvareliu, pasikalbėjome su čia ūkininkavusių žmonių palikuonimi kupiškėnu Juozu Kašponiu. Šiuo metu čia įsikūręs ir gražiai besitvarkantis B. Zabiela pasišnekėti nesutiko. Jis tik leido nufotografuoti šiandien jo sodyboje išlikusius senųjų statinių pamatus, seną sodą.

Devyniasdešimt trečiuosius metus einantis J. Kašponis labai gerai prisiminė savo vaikystės ir jaunystės metus, prabėgusius Bukonyse.

„Gyvenome prie Obelių. Mano tėvai Jonas ir Stefanija Kašponiai čia turėjo 14 hektarų žemės. Šeimoje augome 4 vaikai. Tėvui jo brolis Balys pasakė, kad netoli Kupiškio radęs 60 hektarų žemės, kurią galima dirbti. Abu nuvažiavo jos apžiūrėti. Dėdė savo vardu sutvarkė dokumentus. Netrukus mes ten persikėlėme ir pradėjome ūkininkauti. Esu gimęs 1925 metais. Kai atsikėlėme į Bukonis, buvau penkerių metų. Buvusi palivarką radome labai apleistą.

Gera buvo tik klėtis. Kitas trobas reikėjo perstatyti. 1933 metais sudegė mūsų gyvenamasis namas. Tądien namuose buvo likęs tik stalius. Jis kūreno krosnį, virė klijus. Užsidegus prie krosnies supiltoms skiedroms, užsidegė visas pastatas. Stalius sugebėjo tik išnešti varstotą ir kitus savo daiktus. Susidarė toks įspūdis, kad lyg tyčia namai būtų padegti. Tas žmogus garsėjo kaip komunistinių pažiūrų. Tėvelis visa tai nutylėjo. Pamažu namas buvo atstatytas. Vietos visiems užteko.“

„Buvo trys kambariai pirmame aukšte ir vienas didelis antrame. Deja, naujame name gyvenome neilgai. Su mama mes, keturi vaikai, 1947 metų gruodžio 29 dieną buvome ištremti į Sibirą, į Tomsko srities Asino rajono Baturino miškų ūkį. Tėvelis jau buvo miręs tų pačių metų spalį. Tremiami nesuspėjome net šiltesnių drabužių iš antro namo aukšto pasiimti.

Ne tas tuo metu rūpėjo. Manėme, kad vis tiek važiuojame į pražūtį. Iš Sibiro grįžome tik 1960 metų rugsėjį. Apsistoti buvusiuose namuose mums valdžia nebeleido. Byčių kolūkis sumokėjo už trobesius kompensaciją. Pasidalijome tuos pinigus ir kūrėme savo gyvenimą jau kitur“, – pokalbio pradžioje trumpai išdėstė pašnekovas savo gyvenimo istoriją, kuri siejosi su Bukonių kaimu.

Ūkininkavo pažangiai

Paprašytas papasakoti, koks gyvenimas buvo kaime jo vaikystės ir jaunystės metais, J. Kašponis prisiminė, kad jo tėvai laikė 8 arklius, 20 karvių, turėjo arklinę kertamąją, pjaunamąją, sėjamąją, grėbiamąją. Samdė tarnaitę ir berną. Visus ūkio darbus dirbo ir tėvai bei vyresnieji vaikai. Jam, keičiantis santvarkoms, žemės dirbti beveik neteko.

Tėvai sodino cukrinius runkelius. Jų derlius būdavo pakraunamas į Bukonyse sustojusį prekinį traukinį. Juos parduoti cukraus fabrikui ūkininkams labai apsimokėjo. Jų sodyboje buvo didelis molinis tvartas. Jo viršutiniame aukšte laikytas šienas. Sode augo gražios liepos. Žemės arti stodavo trys poros, viena paskui kitą, arklių. Gražu būdavo pažiūrėti. Atstojo jie gerą traktoriuką.

Mokslo metai ir draugai

„Kaimyno Jurgio Bukėno namuose kurį laiką buvo pradinė mokykla. Ten mokytis pradėjau. Vėliau pradžios mokyklą užbaigiau Puponyse. Į Kupiškio gimnaziją važiuodavau dviračiu arba atjodavau raitas. Arklį su maišioku avižų palikdavau pas dėdę, gyvenusį už Malūnų gatvelės. Vokiečių metais mokytojai man patarė mesti gimnaziją, nes buvau augalotas jaunuolis ir galėjau būti išvežtas į Vokietiją darbams. Kai sugrįžo rusai, kad išvengčiau karinės tarnybos, įsidarbinau Puponyse, o vėliau ir Subačiuje geležinkelininku. Draugavau su Jurgio Bukėno sūnumi Jonu.

Kartu ėjome į mokyklą. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė. Stipriausi draugystės saitai visą gyvenimą mane siejo ir tebesieja su bukoniečiu Tautviliu Žekoniu. Mes abu esame gimę tuo pačiu laiku, 1925 metų liepos 9 dieną, ir sėdėjome mokykloje viename suole. Tautvilis gyvena Panevėžyje. Dirbo „Ekrano“ gamykloje inžinieriumi. Dažnai pasikalbame, susitinkame“, – prisiminė jaunystę ir savo draugus pašnekovas.

Lašiniai palubėje ir protekcijos

Buvo įdomu sužinoti, ar jis yra bendravęs su Juza, su rašytoju Juozu Baltušiu. J. Kašponis papasakojo, kad būsimasis romano „Sakmė apie Juzą“ prototipas tikrai gyveno atokiau nuo visų Medinų miške. Sekmadieniais pas jį mėgdavo susirinkti kaimo vyrai. Prisigretinus prie tėvo ir jam vaikystėje yra tekę ten būti.

„Gryčia aidėdavo nuo vyrų kalbų. Ten jie rūkydavo ir per rankas leisdavo naminukės stiklinaitę. Virš stalo kabėjo kilograminis lašinių bryzas, būdavo atriekta duonos. Vyrai pasižiūrėdavo į lašinius palubėje, pauostydavo duonos riekę ir neatsikandę nė kąsnelio išgerdavo savo porciją naminukės, ir vėl ta pati ceremonija ratu kartodavosi po kelis kartus per vakarą. Naminukę varė pas Juzą pastogę nuomojęs jaunas vyriokas Dambrauskas. Karo metais Juza slėpė žydų šeimą. Kažkas įskundė. Jo vienkiemyje pasirodę baltaraiščiai smogikai tos šeimos tėvą nušovė, o jo vaikus užmušė šautuvo buožėmis, anot jų, jie nebuvo verti, kad kulkas gadintų. Pats Juza nepatyrė dėl to represijų. Gal jį išgelbėjo ta aplinkybė, kad jo brolis tuo metu ėjo viršaičio pareigas.

Pas Jurgį Bukėną atvažiuodavo rašytojas J. Baltušis. Jis yra keletą kartų padėjęs mūsų šeimai atsikratyti labai didelių prievolių (derliaus ir kitos žemės ūkio produkcijos privalomo pristatymo valstybei – aut. past.). Kai mus išbuožino, buvo praktiškai neįmanoma tuos reikalavimus įvykdyti.

Tai aš, tarpininkaujant J. Baltušiui, du kartus buvau Vilniuje patekęs į priėmimą pas tuometinį aukštą valdžios atstovą Justą Paleckį ir įteikęs jam prašymą nubraukti prievoles kuriam laikui. Jis nubraukdavo, uždėdavo rezoliuciją, kad esame atleidžiami nuo tų prievolių. Visgi trečią kartą nebepavyko šiais ryšiais pasinaudoti. Netikėtai, jau pasakojau, vidurnaktį vietinės valdžios nurodymu buvome sugrūsti į gyvulinius vagonus ir ištremti į Sibirą“ – pasakojo pašnekovas.

Dabarties spalvos

Šiuo metu J. Kašponis gyvena Kupiškyje, Gedimino gatvėje. Grįžęs iš Sibiro buvo Vilniaus gatvėje su talkomis pasistatęs namą. Tuo metu dirbo Kupiškio statybos bare. Su žmona Jadvyga užaugino sūnų Vytautą ir dukrą Nijolę. Žmona jau mirusi, bet vyras nesijaučia vienišas. Jį nuolat aplanko dukra, gyvenanti tame pačiame mieste, atvažiuoja iš Vilniaus sūnus. Senelio neaplenkia ir keturi anūkai Tomas, Alina, Sandra, Agnė bei trys proanūkiai Gabija, Goda ir Ieva.

„Sveikata nebe ta, kaip jaunystėje. Pernai dar su dviračiu nuvažiuodavau iki Puponių kapelių aplankyti savo močiutės Šakalienės kapo. Jos ir garsiojo Juzos kapavietės šalia. Kai nuvažiuoju, tai abiejų aplinką patvarkau. Bukonyse seniai nebuvau. Manau, kad seniau žmonės buvo nuoširdesni, bendruomeniškesni. Pamenu, per šienapjūtę tai viename, tai kitame kaime buvo galima išgirsti talkininkus dainuojant. Šiais laikais žmonės kitokie – mažiau atjautos savo artimui, daugiau pavydo, pagiežos. Atrodo, kad anksčiau gyvenimas buvo daug įdomesnis“, – samprotavo atsisveikinant J. Kašponis.

Istoriniai šaltiniai

Apie palivarką

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko ir Rimtauto Kašponio pateiktais duomenimis, Bukonių palivarkas priklausė Palėvenės dominikonų vienuolynui. Minimas XVIII a. pab. kaip dvaras. Naikinant bažnytines valdas, 1842 metais paimtas iždo žinion, tačiau vienuolynui palikta teisė naudotis 33 dešimtinėmis žemės. 1848 metais per liustraciją palivarkas priskirtas Bukonių valstybiniam dvarui, bet vienuolynui ir toliau nuolatiniam naudojimui palikta dalis žemės. Uždarius vienuolyną 1865 metais skirtinė palivarko žemė palikta parduoti rusų tautybės žmonėms, o likusi – išparduota valstiečiams.
Po 1869 metų Bukonys su kitomis buvusio Palėvenės vienuolyno žemėmis išnuomotos atkeltam iš Rusijos valstiečiui Fomai Červonikovui, o 1870 metais parduotas išsimokėtinai Kauno ir Panevėžio apskričių žandarų valdybų viršininkui mjr. Nikolajui Samoilovui.

1873 metais per Bukonių palivarką nutiesus Radviliškio–Kalkūnų geležinkelio linijos atšaką, N. Samoilovas užpirktą žemę perpardavė Kauno gimnazijos mokytojo žmonai Marijai Hompf. Mirdama (1918 metais) M. Hompf visą savo nekilnojamąjį turtą užrašė įdukros sūnui Mikalojui Senkauskui. Kai 1920 metais rūmai sudegė, gyvenimas čia pairo. Senkauskai išsikėlė. Paveldėtojas išvažiavo į Rusiją ir dingo.

1923 metais senasis M. Senkauskas išsirūpino sūnaus kilnojamojo ir nekilnojamojo turto globėjo teises, kurios vėliau (1929 metais) buvo užginčytos anūkų Vladimiro ir Mikalojaus naudai. Tačiau jis ir toliau globojo anūkus bei jų turtą. 1933 metais M. Senkauskas savo 68,66 ha žemės pardavė Surdegio pradžios mokyklos mokytojams Baliui ir Marijonai Kašponiams. Jie stengėsi ūkininkauti naujoviškai ir ūkį atgaivino. 1936 metais B. Kašponis dalį žemės (7,2 ha) pardavė Jurgiui Bukėnui. B. Kašponio žemę dirbo jo brolio Jono ir Stefanijos Kašponių šeima. Jų sūnus Jonas (1918–1986) 1938–1940 metais vadovavo Jaunalietuvių sąjungos Paberžių skyriui, Kašponių klojime buvo rengiami jaunalietuvių vaidinimai, vakarai-koncertai. 1940 metais palivarko žemė buvo suvalstybinta ir išdalyta mažažemiams ir bežemiams.

Pokario metais priklausė Noriūnų, „Laukų spartuolio“, galiausiai – Byčių kolūkiams. S. Kašponienė su 4 vaikais 1947–1960 m. praleido tremtyje. Jų sodybos pastatus kolūkis 1964 metais pardavė Zabielų šeimai.
1998 metais Bukonių vienkiemio žemė buvo grąžinta Balio ir Marijonos Kašponių palikuonims.

Apie kaimą

Apie XIX a. vid. palivarke, vienuoliams sutikus, trobas pasistatė 4 valstiečiai: Silvestras Zlotkus, Simonas Vilkas, Pranas Skukauskas, Agota Puodžiūnienė.

Valstiečiai Bukėnai įsigijo 27 ha žemės. Jų sodyba gana svarbi Kupiškio krašto kultūros istorijai. Čia gimė ir augo Jurgis Bukėnas (1890–1977), žinomas visuomenininkas, kooperatininkas, jaunystėje organizavęs Kupiškio „Jaunimo ratelį“, Aukštaitijos pažangaus jaunimo organizaciją. Sodybos klėtelėje buvo rengiami ir išleidžiami slapti šapirografuoti-hektografuoti „Gojelio“, „Jaunimėlio“, dažnai ir „Liuoso-Laisvės kelio“ laikraštėliai. Sodyba (1909–1918) buvo pažangaus jaunimo veiklos centras. J. Bukėno name 1928–1938 metais veikė pradžios mokykla.

Juozas Bukėnas (1873–1957), socialdemokratinių pažiūrų, apsiskaitęs raštingas žmogus, buvo caro laikų Kupiškio valsčiaus teismo tarėjas, J. Baltušio romano „Sakmė apie Juzą“ prototipas. Jo sodybėlė Medinų miške – apylinkės ūkininkų politinių ir kitokių pašnekesių vieta.

Pranas Bukėnas – ūkininkas, 1940 metais Puponių seniūnijos seniūno Barono pavaduotojas, 1941 metais buvo sušaudytas, J. Bukėno namas po mirties parduotas Byčių kolūkiui. Tas namą ir ūkinius pastatus nugriovė.

1923 metais Bukonyse buvo 2 sodybos ir 12 gyventojų. 1942 metų surašymo anketoje kaimas pavadintas Buginiais. Tuo metu čia gyveno Stasio Marcinkevičiaus, Juozo Bukėno, Jurgio Bukėno, Jono Kašponio, Jono Dūdos šeimos.