Akmeniai – Noriūnų seniūnijos, Palėvenės parapijos kaimas, nuo Kupiškio nutolęs 8 kilometrus. Per kaimą eina Noriūnų–Rudilių ir Rudilių–Puponių keliai, teka Akmena, Suosos dešinysis intakas. Iš šiaurės prieina Margių miškas, iš šiaurės rytų – Medinų. Gretimi kaimai – Karaliūnai, Radžiūnai, Rudiliai, Dūbliškiai. Prieš 17 metų čia buvo 12 sodybų, 21 gyventojas.
Kadaise buvęs didelis kaimas šiandien beveik sunykęs. Vos keli kiemai dar gyvi, dalis sodybų stovi tuščios, dalis virtusios vasarnamiais.
Jurga BANIONIENĖ
Kaimas atgyja vasaromis
Jauki ir prižiūrėta Masilionių sodyba.
Kovą, sniegui nutirpus, riedame į šį kaimą. Pažliugusiais keliukais, vargiai išvažiuojamais. Seniūnijos pateiktais duomenimis, gyvenamąją vietą Akmeniuose deklaravę 12 gyventojų, tad viliamės juos surasti. Kai kuriose sodybose durų niekas neatidaro, kitur žmonių aptinkame, tik pabendrauti, deja, neįkalbiname.
Dėmesį patraukia gražiai sutvarkyta, žaliomis lentelėmis apkalta sodyba. Bet ir jos gyventojų namie nepavyksta rasti. Užsukę į Noriūnų seniūniją išsiaiškiname, kad čia gyvena Masilionių šeima.
Su Jelizaveta Masilioniene vėliau pasišnekame apie Akmenius ir gyvenimą čia. Moteris sakė, kad šis kaimas dabar beveik tuščias. „Kai atitekėjau į Akmenius 1982 metais, visos sodybos, kurios dabar stovi tuščios, buvo pilnos. Buvo didelė karvidė, dirbo nemažai žmonių ir iš Noriūnų, vietinės melžėjos moterys“, – prisiminė pašnekovė.
Jelizaveta Masilionienė Akmeniuose gyvena 14 metų.
Šiandien iš visų buvusių gyventojų tik labai nedaug bėra. Netoli Masilionių gyvena Ričardas Gudžiūnas su gyvenimo drauge Dalyte, artimiausia kaimynė Genė Vėtienė išvykusi pas sūnų į Panevėžį.
„Tolėliau nuo mūsų buvo Jakštonio sodyba, ji parduota į kelintas rankas, atvyksta žmonės tik vasaroti. Žiurlių sodybą prižiūri dukros Reda ir Lina, buvusioje Janušauskų sodyboje, kur vėliau gyveno Žvirbliai, dabar įsikūrusi jų dukra Danguolė. Gyveno Akmeniuose ir Julius Jonušys, į šiuos namus vasaromis atvyksta žmonės iš Kupiškio. Yra dar viena sodyba, nuo seno vadinama kubilyne, dabar irgi gražiai sutvarkyta, gyvenama. Kitoje pusėje, Radžiūnų link, gyvena Darius Bolna su šeima. Mano vyras yra pasakojęs, kad prieš melioraciją Akmeniai buvo labai didelis kaimas, daug sodybų buvo, paskui dalis žmonių susikėlė į Noriūnus“, – kalbėjo Jelizaveta.
Masilionių kaimynystė skurdi, nelabai su kuo ir pabendrauti yra, bet vasarą, pašnekovės teigimu, Akmeniai atgyja, iš miestų žmonės suvažiuoja vasaroti.
Senutėlė klėtis Masilionių kieme. Kiemą saugo šunelis Bučkis.
Vis dėlto gyventi čia šiai šeimai neliūdna. „Žiemą gal pas mus ramiau, o vasarą veiklos kaime niekada netrūksta“, – tikino moteris. Sodybos aplinką gražina patys. Darbo tikrai yra – reikia ir nušienauti, ir gėlėmis papuošti, bet Jelizavetai visa tai – tikras malonumas.
Naujai sutvarkytas ir pats gyvenamasis namas, savarankiškai, dar artimųjų padedami jį apšiltino, pakeitė stogą, lentelėmis apkalė. Namas senas, apie 1895 m. statytas. Kiemą puošia senutėlė klėtis, išlikęs ir molinis tvartas. Masilioniai šioje sodyboje šeimininkauja ne vieni. Kitame namo gale anksčiau gyveno vyro brolis su žmona, jiems mirus čia liko jų sūnus.
J. Masilionienė dirba bendrosios praktikos slaugytoja Kupiškio ligoninės konsultacinėje poliklinikoje, tad kasdien į darbą važinėja. Jos vyras Bronius daug metų darbavosi Noriūnų melioracijos statybos montavimo valdyboje, paskui firmoje „Nodora“ vairuotoju, o šiuo metu vairuoja miškavežį.
Į Akmenius visada traukė
Bronių galima laikyti tikruoju Akmenių kaimo gyventoju, čia prabėgo jo vaikystė. Broniaus mama Janina Jakšienė į kaimą atitekėjo iš Stirniškių, užaugino penkis vaikus. B. Masilionis dar turi brolį Vidutį, įsikūrusį Šepetoje, ir sesę Oną, gyvenančią Panevėžyje, tarp gyvųjų nebėra Kazimiero ir Stanislovo.
Broniaus žmona Jelizaveta kilusi iš Anykščių rajono, iš Surdegio. Taip pat augo penkių vaikų šeimoje. Dabar likę dvi seserys ir du broliai, vieno brolio nebeturi. Savo kraštuose su būsimu vyru ir susipažino. Jos tėvų kaimynystėje gyveno Broniaus krikšto mama, kartą jam atvykus atostogų jiedu čia ir susitiko. Kartu Masilioniai – 35 metus. Užaugino dvi dukras. Ingrida gyvena Kupiškyje, dirba ligoninėje kineziterapeute, o jaunylė Inesa įsikūrusi Vilniuje, dirba sekretore. Masilioniai turi tris anūkus: Ingridos porytė – Aušrinė ir Domas, vienai penkiolika, antram – devyneri, o Inesos dukrytė Ugnė – penkerių. Nors dažniau mato Kupiškyje gyvenančios dukros šeimą, vasaromis paviešėti į Akmenius atskuba ir vilniečiai, sulaukia vyro sesers, tad tušti namai savaitgaliais retai kada būna.
Kai susituokė, Masilioniai pirmiausiai ir atsikėlė gyventi į Akmenius, pas Broniaus mamą. Netrukus gavo bendrabutį Noriūnuose, ten gyveno iki 2004 metų. „Mirus vyro mamai, po kelerių metų grįžome atgal į kaimą. Trejus metus po jos mirties sodyba stovėjo tuščia, skaudu buvo matyti, kaip ji akyse nyksta. Pasitarėme, kad namelis yra, reikia parvažiuoti“, – prisiminė Jelizaveta.
Paklausta, ar per tuos 14 metų pritapo Akmeniuose, ji sakė, jog nelabai pratintis ir reikėjo. „Kai pusę metų ten pragyvenę išėjome į Noriūnus, visa siela liko Akmeniuose. Po darbo, savaitgaliais mes, būdavo, vis ten ir ten. Dukros praktiškai kaime užaugo, visi giminių susibūrimai, šventės čia prabėgdavo“, – prisiminė moteris.
Minčių kaimą iškeisti į miestą šeimai tikrai nekyla. Jelizavetai reikia veiklos, labai mėgsta darže, šiltnamyje pasikapstyti, kokią gėlę kieme pasodinti, tad gyvenimas daugiabučiame name nevilioja.
„Savas kiemas ir yra savas. Išėjai ryte – paukštelių pasiklausai, kaip jie čiulba“, – džiaugėsi Akmenių gyventoja.
Stipriai pasikeitę
Senoji Akmenių kaimo ūlyčia.
Moters prisiminimuose kaimas išlikęs kitoks nei yra dabar. „Seniau Akmeniuose žmonės gyveno smagiai, laimingi buvo. Pamenu, kai veikė ferma, ten niekada netrūkdavo šurmulio, vaikai, kol mamos karves melždavo, krepšinio kamuolį varinėdavo. Ir akmeniečių sodybos labai gražios buvo, jurginais, kitomis gėlėmis apsodintos.
Žmonės vieni su kitais sueidavo, mes pavakaroti dažnai užsukdavome pas Onutę Jakšienę, ji – puiki mezgėja, pasisėdėdavome, pakalbėdavome. O dabar – nyku, žmonės išmirė, vaikai negrįžo, bėda, kad nėra kur dirbti. Nors vieta gyventi čia patogi, nuo Kupiškio apie 10 kilometrų, asfaltas nuo Noriūnų iki Rudilių yra.
Anksčiau čia buvo žvyrkelis, atsimenu, vasarą Ingridą pasiguldydavau į vežimėlį ir dardėdavau tuo vieškeliu iš Noriūnų, šeštadienį nusistumiu, sekmadienį – atgal. Autobusas kursuodavo, traukiniai nuolat važinėdavo“, – pasakojo J. Masilionienė.
Seniau netoli Masilionių namų stovėjo senas kryžius, bet ilgainiui jis nupuvo, toje vietoje medeliai dabar auga. Išlikę kaime seni kapai, bet čia nebelaidojama.
Ilgisi iki šiolei
Viena iš Akmenių kaimo senbuvių Ona Jakšienė, dabar įsikūrusi Kupiškyje, savo tėviškės iki šiol nepamiršta.
Ona – puiki mezgėja. Jos rankdarbiais puošiasi ne tik artimieji, šiltų ir jaukių moters megztų kojinių, pirštinių galima įsigyti ir mugėse.
Iš Akmenių kilusi, tik šiuo metu Kupiškyje gyvena Ona Jakšienė. Daugiau nei septynios dešimtys jos gyvenimo metų prabėgo šiame kaime, gal todėl moteris iki šiol gimtinę, senuosius tėvų namus dar sapnuoja. Pasakojo, kad labai sunkiai Kupiškyje daugiabučiame name pripratusi, bet kitokio pasirinkimo neturėjusi – sušlubavus sveikatai sunku kaime vienai buvo, juk ir malkomis, ir kūrenimu pačiai reikėdavo rūpintis. Tad artimųjų paraginta prieš kelerius įsikūrė mieste. „Labai gaila buvo iš Akmenių išvykti, juk visą gyvenimą juose pragyvenau. Mieli jie man buvo, iki šiol ilgiuosi. Dabar net ir važiuoti į tą kraštą nebesinori, per širdį skaudžiai eina. Labai gaila, kad kaimas nyksta, apie tai pagalvojus net ašaros byra“, – kalbėjo senolė.
Ona gimė Vilhelminos ir Juozo Vasiliauskų šeimoje. Tėvelis buvo kilęs iš Akmenių, tad jo gimtuosiuose namuose visada ir gyveno – pradžioje su tėvais, vėliau su savo šeima. Iki šiol ši sodyba dar tebestovi, bet jau parduota naujiems šeimininkams. „Tėvai buvo paprasti darbininkai, gyvulius laikė. Augome trys seserys, aš buvau pati vyriausia. Abi sesės – Laima Pagirienė ir Rima Užusienienė dabar gyvena Noriūnuose. Lankėme senąją Noriūnų mokyklą, aš baigiau mažiau – keturias klases, Rima – dešimt, Laima – septynias. Kai atsirado kolūkis, tėvai eidavo ten dirbti. Atsimenu, gale metų tik už darbą išmokėdavo, grūdų kokį maišą duodavo, mama dar paukščių, kiaušinių parduodavo, taip ir vertėmės, o kai algas pradėjo mokėti, jau buvo geriau“, – prisiminė pašnekovė.
Iš pradžių su mama eidavusi jai padėti dirbti, vėliau Ona pati ėmė darbuotis melžėja fermoje. Čia dirbo 18 metų.
Moteris kartais į rankas ima ir vąšelį – neria dailias servetėles.
Jaunystėje užsimezgė moters pažintis su pirmuoju vyru, vietiniu, akmeniečiu Lionginu, kartu susilaukė dukters Jolantos. Deja, jis mirė anksti, po trejų bendro gyvenimo metų. Paskui likimas suvedė su Vytautu Jakšiu, gimė dar viena dukra Violeta. Gyvenimas taip sudėliojo, kad Ona anksti liko viena su dviem dukterimis, viena turėjo ūkiu rūpintis ir vaikus auginti, paskui į mokslus išleisti. „Viską pati pasidarydavau, su vaikais ir nusišienaudavome, ir kitus darbus pasidarydavome, sesių vyrai kartais atvažiuodavo padėti. Lengva tikrai nebuvo“, – kalbėjo Ona.
Bet visada grožį mėgdavusiai moteriai laiko atsirasdavo kiemą gėlėmis išpuošti, mezginį į rankas paimti.
Pailsi megzdama
Dabar Onos dukra Violeta įsikūrusi netoliese, dirba Kupiškio socialinės globos namuose buhaltere. Jolanta gyvena Rokiškyje, irgi buhalteriauja. O. Jakšienė turi ir tris anūkus. Edvinas baigė studijas, dirba programuotoju, Klaidas su šeima įsikūręs Norvegijoje, o Mantas gyvena Mažeikiuose, dirba statybos darbų vadovu. „Jau turiu ir du proanūkius, tai dvi anūko Klaido atžalos – Matas ir Ema. Matukui dabar dveji, o Emai tik aštuoni mėnesiai. Matau, kaip auga, per internetą bendraujame. Matas yra buvęs ir Lietuvoje, o gegužę sulauksime ir Emutės“, – džiaugėsi senolė.
Pagrindinis Onos laisvalaikio pomėgis šiuo metu – mezgimas. Ir virbalus, ir vąšelį visuomet mielai ima į rankas. Įvairiais raštais megztos kumštinės pirštinės, taip pat įmantrios pirštuotos, dar kojinės, nertos servetėlės – visa tai artimiesiems, dalis ir į muges nukeliauja, sesė tuo pasirūpina. Megzti Ona sakė išmokusi iš savo mamos, paskui iš knygų žinių sėmėsi. Mėgdavo seniau ir siuvinėti. Džiaugėsi, kad dar gerai mato, net akinių nereikia.
Senųjų nebėra
O. Jakšienė pasakojo, kad kai augo, Akmeniai buvo didelis kaimas, daug sodybų būta, bet melioracija dalį žmonių iškėlė. Ji vardijo buvusius šio kaimo gyventojus – Vėtas, Gražius, Žvirblius, Šmaukštas, Jonušius, Vėžius, Strolias, Dūdas, Gabrėnus, Augulius, Bolnas, Masilionius, Gražius, Balčiūnus, Simijonus, Bagdonavičius, Petrauskus, Jakštonius. „Aš paskutinė iš tų senųjų kaimo gyventojų iš kaimo išėjau. Visi jau išmirė. Draugiškai sugyvenome, vieni pas kitus įvairiomis progomis sueidavome, daugiausia – į vestuves, krikštynas, kiekviename kieme baliai vykdavo“, – prisiminė Ona.
Ji pati buvo puiki šeimininkė, tad dažnai tekdavo eiti po kiemus šeimininkauti. Maistą ruošti patiko, iš mamos to buvo išmokusi.
Atmintyje išlikę ir smagios jaunimo gegužinės prie Juliaus Jonušio sodybos augusio didelio klevo. Kai vyresnė buvo, ir į Noriūnų kultūros namus, ir į Kupiškį nuvykdavo pasilinksminti.
Istoriniai šaltiniai
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad kaimas pirmą kartą minimas 1603 m. kaip priklausantis poniai Raiskai. 1605 m. Kupiškio seniūnas Andrius Naruševičius Akmenius kaip savo kaimą įkeitė Jonui Stanišauskiui. Po penkerių metų atgavę 500 kapų grašių skolą J. Stanišauskis ir Jurgis Suliatickis kaimą grąžino A. Naruševičiaus našlei Kotrynai. Kaimas tuomet priklausė Kupiškio dvaro Marnakos vaitijai. Nuo 1681 m. Akmeniai minimi Palėvenės bažnyčios metrikų knygose. 1775 m. kaimas turėjo 12 dūmų ir priklausė Tiškevičienės Noriūnų dvarui, Subačiaus parapijai.
Ilgą kaimo istoriją mena seni pastatai.
Jurgos Banionienės nuotraukos
1795 ir 1811 m. reviziniuose sąrašuose nurodoma, kai viena kaimo pusė priklausė Noriūnų dvarui, o antra – Noriūnėlių palivarkui, abu juos valdė Oginskių giminė.
1820 m. buvo 17 dūmų ir 140 gyventojų. Dvarininkų Venclovavičių ir Oginskių nuosavybė kaimas buvo iki baudžiavos panaikinimo. 1852 m. Akmeniuose minimas H. Venclovavičiaus nuomininkas Karolis Stankevičius. 1861–1919 m. priklausė Ukmergės apskrities Subačiaus valsčiaus Levaniškio seniūnijai. Akmenių žemė ribojosi su Dūbliškių, Karklynės, Karaliūnų, Rudilių kaimais, Margių-Medinų, Šalnakandžių, Sineliškio, Kavolynės užsieniais, Plotelių palivarku. 1873 m. per kaimo žemes nutiestas Daugpilio–Radviliškio geležinkelis.
1908 m. kaimas pareiškė norą skirstytis į vienkiemius. Išskirstytas 1910 m., žemė išdalyta 34 ūkiams. 1912 m. grupė ūkininkų kreipėsi į valdžią prašydami leisti lengvatinėmis sąlygomis pasikirsti miško medžiagos, reikalingos keliantis į vienkiemius. Keliems mažažemiams leista jos įsigyti už ketvirtadalį kainos, o kitiems tokių lengvatų nesuteikta.
1914 m. Akmeniuose gyveno 204 gyventojai. 1915–1918 m. Dūdų sodyboje rinkdavosi pažangus apylinkės jaunimas, čia vykdavo Aukštaičių pažangiojo jaunimo organizacijos (APJO) vakarai, rengti vaidinimai, slapstėsi V. Jonuška. Nastė Dūdaitė buvo veikli APJO narė. 1919 m. gegužės 26–28 d. prie Akmenių vyko lietuvių kariuomenės (Panevėžio atskirojo bataliono) kovos su Kupiškį ginančiais bolševikais. 1942 m. pažymint išlaisvinimą iš bolševikinės okupacijos kaime pastatytas kryžius. Tais pačiais metais kaime buvo 45 ūkiai, 176 gyventojai. 1959 m. – Juozo Zlotkaus, Jono Jakšio, Jokūbo Jakšio, Marijonos Inčiūrienės, Aloyzo Jakšio, Marės Minkevičienės, Antano Minkevičiaus, Onos Sesickaitės, Tomo Vilkončiaus, Kazio Sesicko, Viliaus Jonušio, Antano Bukio, Jono Kavaliausko, Povilo Bagužio, Povilo Gabrėno, Onos Gabrėnienės, Petro Šmaukštos, Vinco Janušio, Antano Janušio, Alekso Vėtos, Petro Madeikio, Liongino Jakšio, Petro Jakšio, Juozo Vėtos, Petro Strolios, Felikso Žirgulio, Antano Bagdonavičiaus, Petro Bagdonavičiaus, Juozo Vasiliausko, Petro Kalnaičio, Povilo Pilipėno, Kazio Simijono, Paulinos Zabarauskienės, Povilo Aleknos, Petro Kazlausko, Adelės Fergizienės, Jono Dūdos, Petro Balčiūno, Vytauto Augulio, Petro Balnos, Jono Balnos, Prano Jakšio, Mortos Jakšytės ūkiai.
1970 m. kaime buvo 105, 1979 m. – 40, 1984 m. – 18 gyventojų. Į Sibirą ištremta Kazio Jakšio šeima. Akmeniai priklausė „Laisvės“ kolūkiui. Iš šio kaimo kilę partizanai Petras Dūda-Lalys ir Jonas Vėta, technikos mokslų daktaras Aloyzas Alekna, gydytoja Irena Dūdaitė-Žiurlienė, ekonomistas Vilhelmas Baltušis.
Užrašyti šie vietovardžiai: Ilgoji, Midiškis, Oželiškiai, Tarpukalnis, Tarpukapė, Užulieknis (dirvos); Blindinė, Čigoninė, Kumelpolis, Plotas (pievos); Apyleknė, Prūdelis (balos); Zapasna (krūmai); Bučvalkis, Išdavos, Medinos, Ličnasris (miškeliai), Šikinkalnis (mitologinis kalnelis).
