Žyginta Einorytė, baigusi Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją, mokslus tęsia Vilniaus universitete. Ji gilinasi į biochemiją.
Genetinės mutacijos, medžiagų skaidymas ir jų sintezė, tai – daugeliui sunkiai paaiškinamos frazės.
Kupiškėnė Žyginta Einorytė tikina, kad jai visuomet buvo įdomu suprasti mus supančią aplinką, tad buvusi Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazistė nutarė gilintis į biochemijos sritį, kuri suteikia labai daug fundamentalių žinių, pritaikomų išties įvairiose gyvenimo srityse.
Jurga BANIONIENĖ
Žyginta, papasakok apie save ir metus, praleistus Kupiškyje?
Laikau save kupiškėne, nes gimiau ir užaugau būtent čia, dabar taip pat gana dažnai savaitgaliais grįžtu į Kupiškį. Augdama esu išbandžiusi daug įvairios veiklos, pradinėse klasėse lankiau tautinius šokius, lėlių teatrą, vėliau ir teatro būrelį, kur ne tik vaidinome, bet ir statėme literatūrines kompozicijas skaitovų konkursams. Tarp mano pomėgių visada buvo matematika, eidavau į labai produktyvų matematikų būrelį. Dar nuo ketvirtos klasės lankiau muzikos mokyklą, chorinio dainavimo skyrių. Muzika mane traukė nuo pat pirmos klasės, lankiau mokyklos popchorą, o vėliau nusprendžiau mokytis dainuoti ir muzikos mokykloje. Ten grojau pianinu, iki šiol bet kur pamačius pianiną kyla noras prisėsti ir kažką pagroti. Baigusi muzikos mokyklą dar dvejus metus lankiau jaunių chorą, su kuriuo taip pat susiję patys geriausi atsiminimai, o didžiausią įspūdį paliko keturios Dainų šventės ir trys pastatytos muzikinės pasakos, kurios reikalavo daug darbo, tačiau atnešė labai daug teigiamų emocijų.
Prisiminkime mokyklą.
Mokiausi Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijoje ir Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje. Progimnazija labiausiai primena minėtus teatro ir matematikos būrelius, nes ten gaudavau daugiausiai motyvacijos ir gerų emocijų, taip pat čia sutikau daug draugų. Gimnazija asocijuojasi su daug rimtesne atmosfera, o tikroji atgaiva buvo 11–12 klasės, kai galėjau susikoncentruoti į tuos dalykus, kurie man buvo išties įdomūs. Tai gamtos mokslai, ypač chemija ir matematika. Būtent šių dalykų egzaminus ir pasirinkau laikyti, pagal juos ieškojau ir studijų krypties. Džiaugiuosi, kad turėjau keletą motyvuotų mokytojų, kurie nuoširdžiai stengėsi dėl mokinių ir bandė mums įdiegti savo užsidegimą mokomu dalyku.
Nors daugeliui atrodo, kad mokykloje labai sunku, tačiau aš to nejaučiau, o įstojusi į Vilniaus universitetą mokytis biochemijos, supratau, jog mokyklos krūviai yra niekas, palyginti su universiteto tempu.
Kodėl Tave patraukė būtent gamtos mokslai, gal tai atėjo iš šeimos?
Iš visų mokslų man labiausiai patiko ir vis dar patinka matematika, tai kaip pirma meilė, kuri nerūdija. Šeštoje, septintoje klasėje susidomėjau geografija, mokytoja mane rengė Č. Kudabos geografijos konkursams, tuo metu maniau, kad galbūt tai bus mano sritis, bet prasidėjus rimtesnei biologijai, chemijai, supratau, jog man įdomu tai, kas vyksta aplink mane, kaip veikia įvairūs organizmai, kaip tarpusavyje reaguoja cheminės medžiagos. Iš tėvų didelės įtakos nejaučiau, tačiau mano mama dirbo laboratorijoje, galbūt tai šiek tiek turėjo įtakos, ta vieta visada atrodydavo truputį mistinė ir įdomi.
Kodėl nutarei gilintis į biochemijos sritį?
Specialybės pasirinkimas atėjo natūraliai, orientavausi į tai, kas man buvo įdomu. Mediciną atmečiau, ji manęs niekada nežavėjo. Maždaug dešimtos klasės viduryje suradau biochemijos studijų programą, kuri sudomino, o kai vienuoliktoje klasėje per biologijos pamokas mokėmės šiek tiek biochemijos, supratau, jog tai sritis, į kurią noriu gilintis toliau. Planas „B“ buvo molekulinės biologijos studijos, buvau jas įrašiusi antru numeriu. Jos abi gana panašios, tačiau pastaroji labiau koncentruojasi į biologinius, o ne į cheminius procesus.
Lietuvos gamtos mokslų olimpiadų asociacijos krikštynos. Žyginta – viršuje, šešta iš dešinės.
Taigi dabar mokausi Vilniaus universitete biochemijos. Sekasi puikiai, nors iš pradžių buvo sunku adaptuotis prie intensyvaus tempo, be to – prisivyti bendrakursius iš didesnių miestų ar stipresnių mokyklų, kadangi jų žinios buvo daug gilesnės. Vis dėlto manau, kad man pavyko, tai rodo mokslų rezultatai, kurie yra vieni geriausių. Labai džiaugiuosi savo bendramoksliais, esu tarp aktyvių žmonių, tarp mūsų egzistuoja sveika konkurencija, kuri motyvuoja dar labiau stengtis. Iš esmės, jaučiuosi tikrai sėdinti savo rogėse.
Ką nagrinėja biochemija?
Paprastai sakant, ji tyrinėja cheminius procesus, vykstančius ląstelėje, ir jos gyvybines funkcijas. Maždaug nuo praėjusio šimtmečio antros pusės, kai atsirado molekulinė biologija, išsivystė moderni genetika, šios sritys persipina tarpusavyje, todėl biochemikai turi suprasti ne tik įvairių medžiagų apykaitą ląstelėje, bet ir apskritai sąryšius tarp genų, baltymų ir jų funkcijų.
Manau, kad mokslas, panašiai kaip menas, dažnai yra romantizuojamas, daugelis įsivaizduoja tai kaip greitą procesą, kur viskas be galo įdomu, bet realybė yra šiek tiek kitokia. Nereikia manyti, jog visi mokslininkai dirba tik prie gyvybiškai svarbių ir didelių projektų, už kuriuos jie sulauks visuotinio pripažinimo. Iš tikrųjų tai yra atkaklus ir nuoseklus darbas, kur norint pasiekti tikslą reikia netingėti dirbti ir laikytis savo idėjos. Man visada buvo įdomu suprasti daugiau, tuo ir patinka ši sritis – daug dirbant galima suprasti viską, kas vyksta mažiausiame šiuo metu suprantamame žmogaus organizmo lygmenyje, kaip vyksta genetinės mutacijos, medžiagų skaidymas ir jų sintezė, galiausiai galima galvoti, kaip „negyvos“ molekulės sudaro gyvą organizmą ir kaip atsiranda gyvybės sąvoka.
Be studijų, aš dar dirbu Gyvybės mokslų centro laboratorijoje. Šis centras yra naujas Vilniaus universiteto fakultetas, jame dirba nemažai žymių Lietuvos mokslininkų – Urtė Neniškytė, Virginijus Šikšnys, Linas Mažutis.
Pradėjau darbą Biotechnologijos institute, DNR modifikacijos tyrimų skyriuje. Komandos, su kuria dirbsiu, sritis yra miRNR (mikroRNR) – viena iš mažųjų RNR rūšių, atsakinga už genų raišką, tiksliau – jų slopinimą. Kol kas mokausi genų inžinerijos metodų, kaip klonuoti ląsteles, kaip į geną įvesti mutacijas ir panašiai. Tai labai padeda studijų metu, nes dalykai, kuriuos žinau iš praktikos, leidžia geriau suvokti su tuo susijusią teorinę medžiagą.
Ar lieka laiko pomėgiams, kuo domiesi?
Daug laisvo laiko neturiu, tačiau norint galima suspėti viską. Kaip minėjau, kartais groju pianinu, taip pat apsilankau tautinių šokių pamokose. Be studijų, dalyvauju neakivaizdinės jaunųjų chemikų mokyklos „Pažinimas“ veikloje, ten su kitais studentais vedame chemijos uždavinių sprendimo pratybas moksleiviams iš visos Lietuvos. Ši veikla suteikia labai daug įvairios patirties ir padeda gilinti žinias, nes norint kažką paaiškinti, reikia pačiam labai gerai tai suprasti. Ši mokykla neakivaizdinė, gimnazijų mokiniai turi penkias sesijas per dvejus metus, per jas klauso paskaitų apie aukštesnio, universitetinio lygio chemiją, atlieka laboratorinius darbus Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto mokomosiose laboratorijose, sprendžia uždavinius pratybose, kurias veda studentai. Mokymas, egzaminų darbų taisymas bei egzaminavimas žodžiu padėjo vertinti mokymosi procesą mokančiojo žvilgsniu, lengviau suprasti pedagogus ir jų darbą. Be to labai smagu bendrauti su motyvuotais moksleiviais, dažnai juos ir pakonsultuoti studijų klausimais ar šiaip pasikalbėti, su kai kuriais per tuos dvejus metus susidraugavome. Deja, moksleivių iš Kupiškio nesutikau. Mokydamasi gimnazijoje, apie tokią mokyklą jokios informacijos neturėjau, bet apsidžiaugčiau sulaukusi ten žmonių, besidominčių chemija.
Su bendrakursėmis rugsėjo 1-osios eisenoje.
Nuotraukos iš Žygintos Einorytės asmeninio albumo
Taip pat įsitraukiau į Lietuvos gamtos mokslų olimpiadų asociacijos (LGMOA) veiklą, ten ruošiame chemijos, biologijos ir fizikos šalies olimpiadas. LGMOA veikla susidomėjau, kai dešimtoje klasėje patekau į respublikinę biologijos olimpiadą. Mane sužavėjo aktyvūs ir linksmi studentai, kurie pasistengė, jog olimpiada nebūtų tik uždavinių sprendimas. Prie asociacijos prisidėjau tik šiemet, tad olimpiadų sezonas dar priešakyje, bet kol kas tai įdomi patirtis, čia įgyju organizacinių, kūrybinių ir socialinių įgūdžių.
Ar nepavargsti nuo tiek veiklos, kaip pavyksta viską suderinti?
Kaip sakoma, kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji. Į laboratoriją einu laisvu nuo paskaitų metu, mokykla „Pažinimas“ daugiau dėmesio reikalauja tik kelis kartus per metus, o olimpiadoms ruošiesi ne vienas, todėl galima derintis su komanda. Kai veiklos daug, nėra lengva, bet labai gera išnaudoti savo laiką efektyviai. Bet ir poilsis, be jokios abejonės, nėra pamirštamas.
Gyvenimas didmiestyje Tau patinka?
Žinoma, jis skiriasi nuo provincijos. Labai smagu, kad galima nueiti į daugiau renginių, koncertų, sutikti daug įdomių žmonių. Taip pat universitetas labai skiriasi nuo mokyklos, kur kiekvienas veiksmas, net išvaizda yra apriboti taisyklių, o įstojus į universitetą atsiranda laisvė, prasideda savarankiškas gyvenimas. Kai kurie jaučiasi nutrūkę nuo grandinės ir nebesistengia, nes nėra kam juos kontroliuoti, tačiau mane tai motyvuoja dirbti dėl savęs, o ne dėl to, kad kažkas žymi lankomumą ar komentuoja pažymius.
Kokios yra perspektyvos baigus biochemijos mokslus susirasti darbą, ar susimąstai apie tai?
Galima dirbti mokslo srityje, tęsti tyrimus universitete ar su chemija, farmacija, genetika susijusiose įmonėse. Kol kas nesu tikra, ką veiksiu baigusi bakalaurą, galbūt tęsiu mokslus. Tolimesnės studijų krypties kol kas nežinau, nes dar tikrai nepamačiau visų galimybių, kurias gali pasiūlyti ši sritis.
Manau, kad važiuočiau mokytis, gauti patirties ir į kitą šalį, bet gyventi norėčiau Lietuvoje.
Tavo manymu, ar galimybės ten didesnės? Ar Lietuvos universitetai parengia gerus būsimus specialistus?
Svarbu tai, kiek žmogus pats pasiima iš savo studijų. Galima žiūrėti į reitingus, lyginti kažkokią statistiką, tačiau svarbiausias faktorius yra žmogaus motyvacija ir žingeidumas. Be to, mokantis galima per „Erasmus“ išvažiuoti į kitus universitetus, ir tokiu būdu „pasitikrinti“, ar tikrai kitur žolė žalesnė, o jei taip, tuomet keisti studijų vietą. Man bakalauro programa tinka ir šiame universitete, o tolimesnėmis studijomis dar rimtai nesidomėjau.
Kur įsivaizduoji savo darbą, karjerą baigus šiuos mokslus? Ar nežadi grįžti į Kupiškį?
Kol kas neplanuoju savo profesinės karjeros taip toli, galbūt tęsiu darbą mokslinėse laboratorijose. Grįžti į Kupiškį gyventi irgi neketinu, nes bent kol kas čia nėra darbo rinkos biochemijos ar panašios srities darbuotojui.
