Kuriama pieno sektoriaus strategija gali sunaikinti mažus ūkius kaime.
Autorės nuotrauka
Šeimos ūkis yra kaimo tvirčiausia atrama – taip teigia žvelgiantieji iš miestų perspektyvos, taip tvirtina ir patys kaimo žmonės. Žemės ūkio strategijos kūrėjai ir politikai irgi tam pritaria. Ir kuria atskiras mažas strategijas. Pluša net sušilę, ir kuo nuoširdžiau darbuojasi, tuo keistesni rezultatai ryškėja.
Ada DVARIONAITĖ
Perspektyvos – ne mažiukams
Pieno sektoriaus plėtros perspektyvų, naujos pieno kainodaros svarstymų dalyviai teigia, kad mažiems šeimos ūkiams šansų išlikti beveik jokių neberegėti. Ir ką toliau daryti, ko tikėtis, irgi nežinia. Viešai iš visų tribūnų valdžia kalba apie pienininkystės kryptį į šeimos ūkius, bet čia pat akcentuojama, kad ūkiams reikia sustambėti, antraip jie neatlaikys konkurencijos bendroje Europos Sąjungos rinkoje.
Nurodomi ir pageidautino ūkio dydžio matmenys: ne mažiau kaip 100 piendavių banda, per parą parduodama ne mažiau 1 tona pieno, per metus Lietuvoje pagaminama 3 mln. tonų pieno. Ir kieno gi tokios ateities vizijos sumanytos? Ne ūkininkų, o perdirbėjų, jie pajėgtų tiek supirkti ir perdirbti, tai pasirodė patrauklu ir šalies valdžiai, Žemės ūkio ministerijai.
O ką šiandien Lietuva turi, ką turi nedidukas Kupiškio rajonas, mūsų ūkininkai, laikantys karvutes ir mėginantys iš savo kasdienio triūso kaip nors išgyventi?
Karvė – sau ir ūkininkas – sau
Kupiškio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, rajone pieną šiuo metu superka 48 punktai. Kovo 1 d. kupiškėnai laikė 4855 karves, iš viso piendavių laikytojų buvo 804. Iš jų 548 buvo aktyvūs rinkos dalyviai, tai yra parduodantys pieną supirkėjams, kiti 236 karvutes laikė savo reikmėms. Pastarųjų, turinčių 1–2 karves, buvo daugiausia. Turinčių 100 ir daugiau karvių rajone tėra 4 ūkiai.
Svarstant apie išlikimą artimiausiais metais ir dešimtmečių perspektyvą, valstybei terūpi tie 4 ūkiai.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“