KĖNO GALIA, TO JIR VALIA

Palmira KERŠULYTĖ

Kožnų šeštadėnį ar tėp kurių dienų kepuralį unt galvos ir maunu Kupiškin, nepririšta gi. Mon mėstėlin tai tik dulkt ir gotava, darban – stop. Kė miestan nuvažiuoju, talalai ti, talalai ti ir pragaištu balakstydama. Žiū, nėt diržo atsijosta, gėrasai golas už juozmenio laikos, o sagtala valkas ir skumba. Diena ilgėsna, tai po miestų groju ir groju. Dabar mėstėlios linksma, kaimi liūdnumas jėma, keli tik čia basam, daugalis išėjo miestos. Kur jaunas, darbinykas, vuodagų paspraudįs ir miestan.

Vokar buvo raudonūs saulolaidžiai, šindei vėjas dūksta, kėp ir čeboto auli traukia. Ir tė pavoseriai dabar nebatikį, irgi, soko, no to atomo, no kemikalų. Šito mono gražioja suknia nešiulta, vėjų pralaidžia, rata. Niūniuoju – oi, vėjėli, tu vėjėli, kom tu manį tėp popūtai? Kad juokas, nėt apė savo vištalas pamisliau – panalas šimtamarškinas, kė vėjas pučia, plikos šikinas.

Žiūriu gi, aina su portpeliu toks dručkis, tikras mėsčionis, nebagaliu suvėst, kėp preina giminysta, kėp ir trečios ailios pusbrolio sūnus, devintas undo no kisėlio. Atvažiuoja ir pas mum tunkiai, masos, lošinio įdadam, vis su baltom kėlniom, boltu ploščiuku, tai va pokulniu ir promina. Paslabinam tik, sakau, tomstos daugiau jir nebagaišins. Kur tau, šitas bizdailis kėp bitinas meiliai zvimbia – galvos neprasmušiu sanom nuslinkdamas, kviečia ažeitėn kavinan, pakusia pavolgytėn, atata sušilsma, širdis atsigaus. Nesisprėčiju ir savo badų gol pasisakys? Lakstau kėp akis išdagus, dabar ir Kupiškis mašinų pritvinįs, tai anųdėn jėgu nebūčia pristobdžius mašinos, būč įvorius galan gryčios, užtako, kad stulpų pabučiavau. Toj policija atokaukė, kažkokios popėrius surošė. Kelintas kartas teisas prikišu, tai vėl kol atsivaduoju. Oi tu Dieve mono, man pakvėst policijon, aš ir susitriesčia. Kad dabar ir tė policnykai, išgirs dainuojunt, toj – tu girtas, tu kuliganas. O šitas mono gimina tai išsimokslinįs, advokatas, visi teismai jo išmaišyti. Prašau, gol ir man ažtars. Kur tau. Špygų makt! Misliu, nejaugi ir tau raiks kyšį duotėn? Kėp soko, ba muilo neskalbsi, ba kyšio valdinykėlio neįveiksi. Tokia Dievo valia, vienų baudžia, kitų glaudžia. Nebažinau, kų raiks darytėn, tuščia galva kėp praslas pavoserį. Minkėsnas volios žmogų gol ir išvast iš kėlio, palaisčia savo pyktį, susitvordžiau, kešėnaj špygų ir karoliui galiu parodyt.

Ai, kų čia ošenai apė valdžios golių, didala loima, kad ošenai savo volioj gyvanu, vėnoj lovoj pasvolioju, kitoj. Žinom gi, ir smarkiausia žiema bijo pavoserio, saulala galingiausia, va pašildis, pražys puriena – pirmutina pavoserio gėla ir ėrzysma vėversėlį: čyvir vyvir pavoseris, visi vaikai po pošalas, palikau pilnus aruodus, atskridau, dyki aruodai, kas suvada, plikapilviai plikapilviai.