PO BIKONIŲ VIENKIEMIUS PASIŽVALGIUS

Bikonys – Kupiškio seniūnijos, Antašavos parapijos kaimas. Gretimi kaimai – Didžprūdėliai, Didžprūdžiai, Ožkiniai, Vilkiškiai, Varaniškiai, Varniškiai, Žeguniai. 2003 metų duomenimis, čia buvo 8 ūkiai, gyveno 12 gyventojų.

Šiandien gyvenamąją vietą šiame kaime yra deklaravę 9 asmenys. Nors kaimas pamažu nyksta, Bikonys dar nėra visai ištuštėję, kaime esama ir senųjų gyventojų, ir naujakurių. Kaip ir kitur, taip ir čia, į kai kurias sodybas žmonės atvyksta tik savaitgaliais ar vasaromis, yra ir tokių namų, kuriuose daug metų niekas krosnių nebekūrena ir iš šulinio vandens nebesemia.

Jurga BANIONIENĖ

Ramybė – didžiausias privalumas

Pavažiavę nuo Kupiškio keliu į Antašavą, sukame į Ožkinius. Čia vietinių teiraujamės, kur rasti jokia nuoroda nepažymėtą Bikonių kaimą. Paaiškėja, kad jis visai čia pat, bikoniečių trobos nuo kelio aiškiai matyti.

Pirma mūsų pašnekovė Bikonyse – Janina Mockūnienė. Namie ją randame vieną, vyras su sūnumi malkauja. Pasak Janinos, sutuoktinis Rolandas daugiau apie Bikonis papasakotų, nes yra tikras bikonietis, bet jo, deja, nesulaukiame.

J. Andrijauskaitė-Mockūnienė yra kilusi iš Zarasų krašto, į šį kaimą atitekėjo prieš 23 metus. „Zarasuose visi giminės likę, esu kilusi iš šešių vaikų šeimos – esame penkios sesės ir vienas brolis. Tik viena sesė gyvena toli – Klaipėdoje, visi kiti – Zarasuose. Tėvelių 7 metai nebeturiu“, – kalbėjo Janina.

Kaimo ramybė visada ją traukė ir žavėjo – moteris pradžioje augo Asavytų kaime, tik vėliau į miestą su tėvais persikėlė. Janina džiaugėsi, kad gimtieji namai ir šiandien dar tebestovi, artimieji atostogauti vasaromis dažnai į juos atskuba.

„Vyras Rolandas atvažiavo į Zarasus, ten per draugus ir susipažinome, vestuves atšokome. Iš pradžių čia ir gyvenome, nedideliame bendrabučio kambarėlyje, bet vyro tėvas mirė, brolis susirgo, nutarėme keltis gyventi į Bikonis. Savo uošvių Kazimieros ir Prano beveik neteko pažinti, jie buvo tikri bikoniečiai, senieji šio kaimo gyventojai“, – pasakojo Janina.

Anksčiau Mockūnai turėjo ūkį, laikė šešias karves. Ilgainiui gyvulius ėmė mažinti ir prieš metus jų beveik visai atsisakė. „Nebeverta prie pienininkystės grįžti, pieno kainos nuolat krenta, ką uždirbi, viską atgal gyvuliams atiduodi. Vieną karvę pasilikome, pieną į pieninę nešame, kaimynams išdaliname, nes patiems nebereikia, niekas jo nebegeria. Dar vištų turime, mėsinius viščiukus auginame. Žinoma, daržovės savos, sodas yra“, – sakė bikonietė.

Janina jau metus dirba operatore Panevėžio kabelių centre. Darbas pamaininis, nėra lengvas, bet, anot jos, kaimo žmogui, prie sunkaus fizinio krūvio pratusiam, tikrai priprasti nesunku.

Moteris yra įgijusi medicinos sesers specialybę Utenos medicinos mokykloje, bet medicinos srityje dirbo neilgai, kai gyveno Zarasuose, paskui gimė atžala ir į šį darbą nebegrįžo. Paklausta, ar medikės darbo nepasiilgsta, atsakė, jog per mažai patirties įgyta, o dabar reikėtų visko iš naujo mokytis.

Vyras Rolandas darbavosi „Ateities“ kolūkyje, vėliau triūsė pas ūkininkus, ir šiuo metu pas juos darbo randa. Šeima užaugino sūnų Andrių. Jis važinėja uždarbiauti į Norvegiją.

Šeimos vyrai patys iš vidaus rekonstravo namus. Anot pašnekovės, dar labai reikėtų ir iš išorės juos pertvarkyti.

Pasak J. Mockūnienės, Bikonyse nedaug žmonių gyvena. Artimiausia jų kaimynė – kaimo senbuvė Bronislava Sribikienė. Aleknų sodyba nuolat artimųjų prižiūrima. „Dar gyvena Nijolė su sūnumi, vieni naujakuriai, neseniai namus nupirkę, Jonas Vajauskas. Ir anksčiau, kiek žinau, tai buvo nedidelis, vienkiemių kaimas“, – pasakojo moteris.

Dar išlikusios Bikonyse kapinaitės, tik jose seniai nebelaidojama. „Žinau, kad mūsų namuose yra veikusi mokykla, kaimynės Bronės vyras čia mokytis dar eidavo“, – prisiminė J. Mockūnienė.

Čia ji tikino pritapusi. Į gyvenvietę, o juo labiau į miestą jokiais būdais neitų. Žavi Bikonių ramybė, graži gamta. „Vasarą, pavasarį pas mus kaip gražu, tik žiemą gal kiek liūdniau. Kaimo gyvenimas visada mane traukė ir dabar gyventi kaime – tikras malonumas“, – tikino bikonietė.

Vieta, anot Janinos, gyventi patogi – miestas netoli, vos 9 kilometrai, tad apsipirkti į Kupiškį važiuoja. Kai į šiuos kraštus atsikėlė, Janinai keista buvo kupiškėniška šneka, o dabar, praėjus dviem dešimtmečiams, ausies ji neberėžia.

Kaimo realybė nelinksma

Viešėdami Bikonyse užsukome ir pas kitus šio kaimo gyventojus. Deja, neseniai čia gyventi atsikėlusi jauna šeima pabendrauti nepanoro, nesutiko apie save, apie kaimą papasakoti ir J. Vajauskas, nieko nepavyko rasti B. Sribikienės namuose.

Užsukus į dar vieną atokesnę sodybą, pasitiko šunų lojimas. Duris atidarė Martynu prisistatęs jaunas bikonietis. Netrukus namo grįžo ir jo mama Nijolė. Trumpai su jais šnektelėjome. Nijolė sakė, kad sodybą, kur su sūnumi gyvena, jos tėvai įsigijo iš Prano Bernatavičiaus. Apie save daug kalbėti moteris nebuvo linkusi, tik paminėjo, kad čia šeimininkauja apie 7 metus. Anksčiau turėjo parduotuvę, dabar niekur nebedirba, tad ir džiaugtis nelabai yra kuo, sunku išgyventi. Augino telyčias, dabar turi avių, ožkų. Kieme net penki šunys amsi. „Žemę esu išnuomojusi vietiniams, ką už nuomą gaunu – visas uždarbis. Bet pripranti ir gerai. Moku ir su 100 eurų per mėnesį išsiversti. Vasarą pauogauju, sraiges renku, bet sveikata jau prasta“, – kalbėjo Nijolė.

Moteris galvojo Panevėžyje darbo ieškoti, bet pabijojo, kad sveikata neatlaikys. Sūnus Martynas Panevėžyje dirba, kas ketvirta para važinėja.

Šį kiemą puošia daili klėtelė. Pašnekovė anksčiau mėgdavo užsiimti medžio darbais – ir šiandien namus puošia jos pačios daryti karnizai, lentynėlės, o kieme stovintis šulinys irgi medžio raižiniais išdabintas. Nijolė sakė, kad jai visą gyvenimą buvo geriau vinį į sieną įkalti nei prie viryklės stovėti ir maistą gaminti.

Tarp Bikonių ir Keršuliškių

Daugiau žmonių, su kuriais būtų galima pasikalbėti, Bikonyse nesutikę, vietinių patarti vykstame į netolimus Keršuliškius. Čia randame seniau Bikonyse gyvenusią Gurklių šeimą. Jų buvusi sodyba šiandien tuščia, tik aviliai stovi. Bitelėmis rūpinasi sūnus Vygantas, žemę čia dirba kita Gurklių atžala – Skirmantas.

Namuose randame šeimininkę – Genovaitę Gurklienę, vyras Stasys tądien, kai lankėmės, gulėjo ligoninėje. Jis – tikras bikonietis, tačiau turėjo ką apie šį kaimą papasakoti ir Genovaitė. „Bikonys mano vyro tėviškė, jis ten gimė, augo, ten ir mes šeimą sukūrę apie 20 metų išgyvenome, vaikai juose gimė. Tie namai labai seni, dar vyro senelių statyti“, – kalbėjo pašnekovė.

Gurkliai užaugino tris vaikus. Vyriausias Vygantas įsikūręs Didžprūdžiuose, užsiima staliaus amatu. Vidurinioji dukra Lina gyvena Noriūnuose, dirba pardavėja, o jaunylis Skirmantas ūkininkauja, augina javus. Įsikūręs greta tėvų naujai statytuose namuose. Genovaitė džiaugėsi, kad turi ir septynis anūkus. Vyriausio sūnaus dukra Ieva mokosi Vilniuje, dirba, Eglė – Povilo Matulionio progimnazijos šeštokė. Linos atžalos – sūnus Jordanas ir dukra Monika jau suaugę, o Skirmantas augina tris dukras: Rusnė mokosi ketvirtoje klasėje, Danielė – antroje, o mažiausiai Urtei – dar tik septyni mėnesiai.

Pati Genovaitė yra kilusi nuo Alizavos, paskui tėvai persikėlė į Vilkiškius, o iš jų – į Žegunių kaimą. „Turėjau du brolius, jie draugavo su Stasiu, į šokius Bikonyse eidavome, juose ir susipažinome, vėliau susituokėme. Kitų metų spalį minėsime savo auksinių vestuvių jubiliejų. Kai atėjau gyventi į Bikonis, dar buvo gyva anyta Salomėja, uošvis Povilas jau buvo miręs. Anyta buvo iš Miliūnų atitekėjusi, o uošvis nuo vaikystės Bikonyse gyveno. Abu dirbo J. Janonio, vėliau – „Neries“ kolūkyje, P. Gurklys čia ir pirmininkavo, paskui buvo vedėju. Stasys turi dar tris seses. Dvi įsikūrusios Klaipėdoje: Dania Bernadeta gydytoja, o Janina dirbo vaikų globos namuose, Kupiškyje gyvena sesė Birutė Kuliešienė. Visos jaunesnės, Stasys pats vyriausias vaikas šeimoje“, – pasakojo G. Gurklienė.

Daug metų Gurkliai gyvena Keršuliškiuose. Anot Genovaitės, vaikams toli buvo į mokyklą Didžprūdėliuose eiti, norėjosi ir didesnės sodybos, tad nusipirko namus iš Balčiūno. Dabar mėgaujasi užtarnautu poilsiu, smagu, kad visai šalia sūnus Skirmantas gyvena, anūkus bet kada gali pamatyti.
Paprašyta prisiminti ankstesnius Bikonis G. Gurklienė pasakojo, kad kai į šį kaimą atitekėjo, dar gyveno Feliksas Šimonis, labai didelė buvo Stančikų sodyba – didžiulis sodas, dviejų galų gyvenamasis namas, bet kai ėjo melioracija, jie išsikėlė į Paketurius. Vietą, kad jų sodybos čia būta, žymi dar tebestovinti klėtelė. „Stančikų namuose veikė mokykla, ir aš ten pradinėse klasėse mokiausi, į ją ir Stasys ėjo. Mane mokė mokytoja Genutė Zubienė, ji turėdavo savo kambarėlį, o kitame buvo klasė. Paskui mokė Užusienienė iš Vilkiškių“, – prisiminė G. Gurklienė.

Šiandien Bikonyse gyvena J. Vajauskas buvusiuose Juozo Pribušausko namuose. Naujakuriai nusipirko Stefanijos ir Povilo Vickų namus. Vytauto Aleknos sodybą prižiūri sūnus Rolandas, gyvenantis Panevėžyje. V. Alekna dirbo vairuotoju kolūkyje, šviesaus atminimo žmona Irena buvo mokytoja. Genovaitė pasakojo, kad vienas senųjų kaimo gyventojų buvo ir P. Bernatavičius, pažinojo ir į amžinybę iškeliavusius Kazimierą ir Praną Mockūnus. Povilo Sribikės seniai nebėra, šioje sodyboje tebegyvena garbaus amžiaus jo žmona, atvažiuoja sūnus. Seniai išmirę Inevičiai, tik jų namai prie kelio dar tebestovi. Toliau, link Vilkiškių, gyveno Skardžiai, Tauteriai. „Sako, kad Bikonys anksčiau buvo nemažas kaimas. Nuo J. Vajausko namų ėjusi ūlyčia, ten senas kryžius tebestovi, kaimo žmonių statytas“, – kalbėjo pašnekovė.

Gurklių namuose dažni svečiai būdavo Bernatavičius, Šimonis, Stančikai, Aleknos. Kaimynus į krikštynas pakviesdavo, vardadienius kartu švęsdavo. O į laidotuves visas kaimas susirinkdavo.
G. Gurklienė pasakojo, kad 1991 m. birželio 22 d. kaime buvo surengtas jo dabartinių ir buvusių gyventojų susitikimas. Jų sodyboje vaišės buvo surengtos, daug žmonių suvažiavo.

Gimtos sodybos vietoje – klėtelė

Pašnekinome dar vieną buvusį bikonietį – Kazimierą Stančiką. Jis prisiminė, kad šiame kaime prabėgo 16 pirmų gyvenimo metų. Kai ėjo melioracija, nemažai Bikonių kaimo žmonių persikėlė į Paketurius. Kartu su Stančikais – Sirbykių, Aleknų, Šimonio šeimos, Kairiai, Bronius Gurklys – į Ožkinius.

„Bikonyse gyveno tremtinių Barzdenių šeima, Šližiai, Zavackai. Pagrindinės pavardės kaime buvo Gurkliai ir Aleknos, jų gyveno kelios šeimos, tad kad juos atskirtų, vadino pravardėmis – Kalnelio Alekna, Mielasai Alekna, Trako Alekna, Joniuko Alekna, Aniceto Gurklys“, – pasakojo K. Stančikas.

Stančikų sodyboje iš pradžių gyveno K. Stančiko senelis, jam mirus liko močiutė su dideliu būriu – šešiais vaikais. „Vyriausiam vyrui, mano tėčiui Broniui, tada tebuvo 12 metų. Žemės reformos metu ūlyčioje Stančikų ūkis ir liko, aplink suformavo žemę. Paskui namai atiteko tėčiui, jis ten pasistatė naujus tvartus, išsiplėtė. Aš šioje sodyboje gimiau, augau. Gyvenome labai linksmai, buvo daug vaikų: trys Kazimiero Sirbykės, du Felikso Sirbykės, keturi Gurklių, trys Kairių vaikai, vien mūsų keturi – sesuo Eugenija, broliai Vidmantas, Jonas ir aš. Mūsų namuose veikė mokykla. Gryčia buvo senovinė, didžiulė, tad viename gale – seklyčioje ji ir veikė, ir prieš karą, ir pokariu. Aš ją baigiau 1964 metais, tai po baigimo mokykla metus ar dvejus dar buvo, paskui vaikų labai apmažėjo. Būdavo, išeini iš virtuvės į priemenę, iš jos – tiesiai durys į kiemą, o dešinėn – į mokyklą. Patalpas tėvas jai paruošė – pastato gale buvo du didžiuliai langai, kad šviesos užtektų. Vienas kambarėlis buvo skirtas mokytojai. Pradinė mokykla kaime veikė ne tik pas mus, bet ir Aleknos namuose“, – prisiminė bikonietis.

Stančikų klėtelė Bikonyse tebestovi ir šiandien. Ją nacionalizavo kolūkis, čia laikydavo grūdus, kai namai buvo nugriauti, valdiška klėtelė taip ir liko.

Ir darbai, ir pramogos

K. Stančikas pasakojo, kad vaikystėje, ypač vasarą, nuobodžiauti kaime nebuvo kada – darbų visada užteko. „Prisimenu, gal ketvirtoje klasėje buvome, su Sirbykės Algiu per šienapjūtę gaudavome arklius, turėdavome grėbiamąsias, o kai lietūs prasidėdavo – brigados vagon, taip visa vasara ir praeidavo. Dar kai pradinėje mokykloje buvau, eidavome su buteliukais kolorado vabalų rinkti ir svajodavome, kad nors vieną vabalėlį atradus, mat už tai premijas skirdavo. Dirbti buvo įprasta, per rugiapjūtę pėdus nešiodavome, statydavome gubas. Pagrindinės pramogos buvo sūpynės, žiemą – vadinamas „sukavielas“. Ant kūdros į ledą įgręždavo baslį, ant jo – ratą, ant rato – kartis, tad su rogėmis įsilaidavus smagu būdavo. Žinoma, dar pačiūžos, slidės. Žiemą visokių bunkerių prisikasdavome sniege. Iš labai ankstyvos vaikystės pamenu girdėjęs tikrą raudą prie mirusiojo, kai laidojo Stasį Šližį. Kad tai buvo rauda, supratau gerokai vėliau, būdamas daugiau nei 20 metų. Tuos Bikonyse praleistus vaikystės, paauglystės metus visada labai gera atsiminti“, – tvirtino K. Stančikas.

Nors gimtųjų namų nebėra, tėviškę jis aplanko. Bikonyse ir ne tik šiame kaime buvo surengtas ne vienas dabartinių ir buvusių gyventojų, taip pat Stančikų giminės susitikimas. „Visada kai rengiame susitikimus, turime gražią tradiciją aplankyti visus giminių kapus, kaip ir kasmet per Visus šventuosius“, – sakė jis.

Jau ne visus kaimo gyventojus K. Stančikas pažįsta, bet su senaisiais žmonėmis visada mielai pabendrauja. „Visada malonu pasišnekučiuoti su artimiausių – Aleknų, Gurklių kiemo žmonėmis, su Kairiais. Kaimas visada buvo draugiškas, žmonės sueidavo, kaimynus sukviesdavo krikštynoms, vestuvėms, išleistuvėms į armiją, vykdavo kolūkio baliai. O dabar Bikonių beveik nebelikę, keli gyventojai ir beveik visi – ateiviai“, – apgailestavo K. Stančikas.

Istoriniai šaltiniai

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad Bikonių kaimas tikriausiai atsirado XVI a. vykdant Valakų reformą. Priklausė Kupiškio seniūnijai ir buvo prie pat Upytės apskrities ribos. Pirmąkart šis kaimas minimas 1581 m. Buvo nedidelis, turintis prastą žemę. Per didijį 1710 m. marą kaime išmirė visi gyventojai. 1726 m. minimi 3 dūmai, 1738 m. – tik vienas Jurgio Dyros dūmas. Tuomet kaimas priklausė Kupiškio seniūnijos Paškio vaitijai. 1784 m. Bikonys minimi kaip kunigaikštienės Čartoriskienės valda. Nuo 1861 m. Bikonys priklausė Kupiškio valsčiui.

1883–1905 m. Bikonyse daraktoriavo Jonas Krulis, turėdavęs apie 20 mokinių. 1903 m. kaime gyveno 95 gyventojai. 1906 m. jis priskirtas Antašavos parapijai. Ribojosi su Čiuladais, Didžprūdžiais, Didžprūdėliais, Oniūnais, Ožkiniais, Užsieniu, Vilkiškiais, Varaniškiais, Varniškiais, Žeguniais.
1915 m. kaimo ūkininkai pasiprašė išskirstomi į vienkiemius, tai padaryta vėliau – tik 1922 m. Kaimo žemė buvo padalyta į 30 sklypų ir išskirstyta 13 ūkių. 1926 m. čia įsikūrė pieno perdirbimo bendrovė. 1942 m. kaime buvo 22 savininkai, iš viso – 104 gyventojai.

1949 m. spalio 7 d. Bikonių kaime įkurtas J. Janonio kolūkis, apėmęs ir gretimus Čiuladų ir Varniškių kaimus. Pirmininkavo Povilas Gurklys. 1950 m. šis ūkis sujungtas su gretimu „Didžprūdžiu“ ir naujas kolūkis pavadintas „Nerimi“. Pastatytos kolūkio fermos.

1959 m. kaime buvo 30 ūkių: Emilės Bernotavičienės, Genės Gurklytės, Jono Aleknos, Povilo Gurklio, Povilo Šimonio, Broniaus Stančiko, Kazio Sirbykės, Felikso Sirbykės, Anelės Aleknienės, Teofilės Aleknienės, Petro Šližio, Stasio Šližio, Kazio Šukio, Stasės Plėtienės, Vaclovo Plėtos, Prano Kairio, Povilo Vickaus, Adelės Kairienės, Juozo Gurklio, Juozo Barzdenio, Jono Aleknos, Albino Sedelskio, Juozo Pribušausko, Anupro Tauterio, Povilo Skardžiaus, Juzės Sinevičienės, Jono Tonkos, Juozo Sasnausko, Jono Sirbykės, Povilo Sirbykės. Vykstant melioracijai, kaimas ėmė nykti. Nuo 1975 m. jis priklausė „Ateities“ kolūkiui, nuo 1991 m. – žemės ūkio bendrovei „Paketuriai“.

Po Pirmojo pasaulinio karo apylinkėje nebuvo nė vienos mokyklos. Bikonių, Didžprūdžių, Čiuladų vaikus mokė samdyti mokytojai. 1921 m. sausį Bikonyse Petro Barzdenio namuose atidaryta pradžios mokykla, kurioje mokytojais dirbo Jonas Grigonis, Bronė Lialytė-Aleknienė. 1923 m. čia buvo 3 skyriai, 63 mokiniai. Vėliau mokykla glaudėsi Jono Aleknos, Broniaus Stančiko, Jono Tonkos sodybose. 1927 m. įsteigtas Bikonių mokyklos komplektas Didžprūdžiuose, po poros metų šis komplektas tapo atskira mokykla. Vėliau Bikonių mokykla veikė kaip Didžprūdžių pradinės mokyklos komplektas. 1934 m. mokėsi 63 mokiniai. 1947 m. spalio 1 d. Bikonių buvęs komplektas atskirtas nuo Didžprūdžių pradinės mokyklos ir pavadintas Bikonių pradine mokykla. Gruodžio pabaigoje leista mokyklą perkelti į Stanislovo Čepelės vienkiemį Didžprūdėliuose ir pavadinti ją Didžprūdėlių pradine mokykla.
Iš Bikonių kilęs kompozitorius Benjaminas Alekna, ekonomistė Bronislava Barzdenytė, žurnalistė Eugenija Urbonienė.

Užrašyti šie vietovardžiai: Ažumarnakis, Trakas, Paliūna, Žydpieva (ariamoji žemė), Apušynala, Dokiškis, Gervuogiena, Mulinakas, Pašlaista, Šližava, Švilyna (pievos), Balala, Bičlieknis (durpynai), Dungiškis, Motušlieknis (kimsynai), Ažukupa (krūmai), Marnaka (upelis).