Rašytojas Ričardas Gavelis prieš daugiau nei penkiolika metų neprilygstamuose savo publicistikos straipsniuose rašė apie vieną labiausiai šių laikų Lietuvoje įsišaknijusią problemą – valdininkų klasę, kuri leidžia sau beveik viską ir uzurpuoja valdžią iš teisėtuose rinkimuose į Seimą išrinktų parlamentarų. Šiandien matydamas, kaip gyvename, R. Gavelis prie valdininkų sluoksnio turbūt priskirtų ir labai savitą luomą – administratorius. Kadangi pastarieji nebūtinai yra valstybės tarnautojai, administruojančiųjų Lietuvos valstybę skaičius išsiplečia iki šimtatūkstantinių skaičių.
Vienintelė administratorių baimė yra drebėjimas dėl to, kad vieną dieną gali reikėti palikti savo postą. Ir anksčiau, nei ateis užtarnauto poilsio laikas. Tokia padėtis sukuria visuomenės būseną, apie kurią filosofas Arvydas Šliogeris viename iš interviu yra pasakęs tokią frazę: „Dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek drebančių žmogelių.“ Baimė abipusė – valdininkai bijo, kad pasikeis jų status quo, o tie, kuriuos jie valdo, bijo bemaž visko, ir permainų, ir administratorių, ir pagaliau patys savęs.
Kai į politikos viršūnę įžengia kiti, nauji žmonės, imamasi reformų. Jei šiandien sąžiningai paklaustume, kuo baigėsi pastarosios valdžios įgyvendinta aukštojo mokslo reforma, pamatytume, kad sujungtos kelios aukštosios mokyklos, kurios nebūtinai buvo pačios prasčiausios, tiesiog jos buvo nepalankios dominuojančiai konjunktūrai. O klausimas, kas rengs profesionalius pedagogus, tebėra skaudus ir atviras. Juk Vilniaus universitete ar Kauno Vytauto Didžiojo universitete edukologai vis tiek bent kurį laiką bus tik priedėlis, kuris nelabai pageidautas. Labiau norėta prikišti rankas prie tų buvusių panaikintų aukštųjų mokyklų pastatų. Filosofas humanitarinių mokslų daktaras Liutauras Degėsys prieš kelias savaites parodė nuotraukas iš buvusio Lietuvos edukologijos universiteto pastato. Žvilgsnis per langą atveria nuostabų Neries upės vingį sostinės prestižiniame rajone. Kuo tai siejasi su valdininkais ir administratoriais? Ogi aiškėja, kad po gana trumpo laiko čia iškils naujas „ministerijų miestelis“ – administratoriai gaus naujus kabinetus su pažangiausia įranga ir galės toliau imituoti darbą.
Juk valstybės tarnyboje ar valdžios įstaigos administracijoje tikrasis darbas, sukuriantis vertę, produktą ar naujas mąstymo formas, beveik neegzistuoja. Šių žmonių kasdienybė yra naujo plano kūrimas, tada labai trumpas plano įgyvendinimo (tai užkraunama kitiems visuomenės sluoksniams) laikotarpis ir labai ilgas ataskaitos ruošimas. Jei pasidomėtume, ką veikia daugelio savivaldybių įstaigų administracija (bet ne aukščiausi vadovai), paaiškėtų minėtos veiksmų sekos aksiominis pobūdis.
Administratorių santykiui su pačiu savimi labai dažnai būdingas narcisizmas – smagu mėgautis rutina, kuri sukuria vidinio saugumo jausmą. Tokiose darbo vietose beveik nereikalaujama mokytis ko nors nauja. Viskas seniai išmokta ir perprasta. Kai vis dėlto kartais iškyla kūrybingumo reikalaujančios situacijos, pradedama žongliruoti administracijai būdingu žargonu – tokiu žodynu, kuriam būdinga tai, kad dešimties puslapių dokumente, pilname žodžių, įmanoma nepasakyti jokio aiškaus teiginio ir neprieiti prie konstruktyvios išvados. Tie, kurie yra susidūrę su Seimo administracija ar čia dirbę, patvirtins, kad šis žargonas yra viena iš nedaugelio administratorių viešoji raiškos forma.
Administratorius nuo kūrybinės klasės atstovo skiriasi tuo, kad jis pats sau suteikia galutinę ir neginčijamą privilegiją nemąstyti. Šios rūšies žmonių sąmonėje beveik neaptiktume loginių operacijų – šis asmenų tipas vadovaujasi biologijos dėsniais, iš kurių esminis yra išlikimo instinktas. Apie analitinį darbą, gebėjimą strateguoti ateitį, kurti tikras inovacijas, o ne mėgautis šio žodžio skambesiu, kalbėti beveik netenka.
Antra, ne administratorių, visuomenės dalis Lietuvoje gyvena labai paprastai: jei esi jaunas, tavo svajonė yra arba išvažiuoti iš čia, arba tapti administratoriumi; tie, kurie ryžtasi prisiskirti kūrybinei klasei, nuo administratorių pavargsta tiek, kad svajoja tik apie pensiją (ne vienas Lietuvos rašytojas per privačius pokalbius teigė, kad pensija – tai didžiulis gėris, nes „pinigėlis mažas, bet vis tiek pinigėlis“).
Kritišką požiūrį į Lietuvos žmones R. Gavelis taikliausiai apibendrino meniniame tekste – romane „Vilniaus pokeris“: gyvename tarp „kanukų“ būrių, kurie stumdosi tarpusavyje ir nepalieka beveik jokios erdvės laisvei, iniciatyvai ir kitiems pozityviems reiškiniams, su kuriais paprastai siejama Lietuvoje beveik neegzistuojanti pilietinė visuomenė. Jei labai pasiilgote kitokio gyvenimo, ateinančią savaitę valdininkas-administratorius-„kanukas“ paskubės jums pasakyti, kad nedera norėti demokratinių šalių tikrovės, juk taip, kaip mes, gyvena pusė pasaulio. Ir ko gi čia graužtis?! Gaveliška realybė prieš penkiolika metų Lietuvoje jau pretenduoja į amžinybės statusą.
Šis rašinys – piktas, emocingas, bet, kaip prieš kelerius metus atsakydamas į žurnalo „Metai“ anketos klausimus rašė Romualdas Granauskas, „dėjau ranką ant tos vietos, kur labiausiai skauda“.
