Ąžuolytė – Kupiškio seniūnijos ir parapijos kaimas, puspenkto kilometro nutolęs į šiaurės vakarus nuo Kupiškio, į pietvakarius nuo Laičpievių miško. Greta yra Akmenytė, Keršuliškiai, Didžprūdėliai, Ožkiniai.
Pagal 2003 metų duomenis, čia buvo 8 ūkiai ir 19 gyventojų.
Tai nedidelis, tykus kaimas miško prieglobstyje. Būtent dėl ramybės, gamtos apsupties savo kaimą gyventojai ir myli. Nebedaug jų čia, bet savo gyvenimu Ąžuolytėje jie patenkinti ir tvirtina į nieką šio kampelio nekeisiantys.
Jurga BANIONIENĖ
Sugrįžęs prie savo šaknų
Surasti Ąžuolytę tikrai nepaprasta, jokios nuorodos, vedančios į šį kaimą, neaptiksi. Tik Didžprūdėlių kaimo gyventojų paklausinėję išsiaiškinome, kur reikia sukti, mat šiedu kaimai, pasirodo, visai šalia vienas kito. Važiuodami keliuku miško link, tolumoje pamatėme namą ryškiai raudonu stogu. Įsukome į šį kiemą, žmonių nematyti, tačiau pabeldus duris atidarė sodybos šeimininkas. Tai – Jonas Minkevičius, tikras Ąžuolytės kaimo gyventojas, grįžęs prie savo šaknų, į tėviškę. Pasikalbėti susėdome su juo ir Jono žmona Ramune.
J. Minkevičius yra gimęs Ąžuolytėje, čia, gimtuosiuose namuose, dar gyvena ir jo mama Emilija su vyresniu broliu Petru. Tėčio Alfonso tarp gyvųjų nebėra. Vaikystę, jaunystę praleidęs šiame kaime kuriam laikui Jonas buvo iš jo pabėgęs – gyveno mieste, o prieš maždaug 17 metų įsigijo sodybą, kurioje su žmona šeimininkauja iki šiol. Ramunė kilusi iš Pyragių kaimo.
„Esu iš trijų vaikų šeimos, brolio Vaido nebėra, žuvo, o Rolandas įsikūręs kaime. Mama Alfonsa jau garbaus amžiaus, 81 metų, dabar gyvena kartu su mumis“, – kalbėjo R. Minkevičienė.
Su būsimu vyru Ramunė susipažino Kupiškyje per draugus, susituokė 2000 metais, tad kartu yra 18 metų. „Pradžioje gyvenome mieste, bet abu esame iš kaimo, tad jis traukė“, – prisipažino pašnekovė.
Gyvenimu Ąžuolytėje Minkevičiai džiaugiasi. Turi nedidelį ūkį. Iš parduotuvės beveik nieko nereikia pirkti, pienas, mėsa, daržovės – viskas pačių. Ūkiu daugiausia rūpinasi Ramunė, keleri metai nebedirba (anksčiau darbavosi Aukštupėnuose, vienoje individualioje konditerijos įmonėje), tad turi daugiau laiko.
Namuose muzika netyla
Didžiausias Minkevičių šeimos džiaugsmas ir pasididžiavimas – du vaikai. Vyresnysis penkiolikmetis sūnus Geraldas šiuo metu mokosi Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos pirmoje klasėje. Lanko Kupiškio meno mokyklą, groja įvairiais muzikos instrumentais – pianinu, akordeonu, gitara, trimitu, dalyvauja ir Kupiškio kultūros centro pučiamųjų instrumentų ansamblyje. Groti asmeninėse šventėse – vestuvėse, jubiliejuose jį kviečiasi be tikros muzikos pobūvių neįsivaizduojantys žmonės. Pasak tėvų, tikriausiai polinkį į muziką jis bus paveldėjęs iš savo senelio, Jono tėčio, kuris visame kaime buvo žinomas kaip puikus muzikantas, grojo akordeonu, turėjo gražų balsą. Mama Ramunė sakė, kad nuo mažens Geraldas mėgo šokti, dainuoti, o talentas atsiskleidė ėmus lankyti Meno mokyklą.
„Geraldas puikiai mokosi, yra pirmūnas. Programuoja, tad gal pasirinks šį kelią, mąsto ir apie mediciną, nežinia, kaip bus, dar tik pirmi metai gimnazijoje“, – kalbėjo tėvai.
O galbūt atsitiks ir taip, kad nuspręs rinktis profesionalaus muziko kelią.
Minkevičių svetainėje pilna įvairios muzikos aparatūros. Muzika šiuose namuose skamba nuolatos. Polinkį į ją paveldėjo ne tik Geraldas. Meno mokyklą lanko ir Minkevičių jaunėlė Simona, groja pianinu, dainuoja Povilo Matulionio progimnazijos, kurioje mokosi, chore. „Abu mėgsta padainuoti, beveik visas dainas, kurias dainuoja brolis, Simona irgi moka“, – šypsojosi Ramunė.
Duetas kartais nustebina tėvus – antai per Motinos dieną namo grįžusios R. Minkevičienės laukė graži vaikų staigmena – kartu atlikta daina. Tokių siurprizų šeimoje būna ir daugiau.
Neturėjo kelio
Paklaustas apie Ąžuolytę J. Minkevičius papasakojo, kad tai nedidelis, ramus kaimas, tačiau jo sodybos gana atokiai išsimėčiusios viena nuo kitos. Arčiau gyvena Dijana ir Gintautas Simonavičiai, kiti Minkevičiai, Vidmantas Šandaris, toliau yra Lingių, Šerių sodybos. Kone visi namai, kuriuos pamena čia stovėjus vaikystėje, ir dabar kaime tebėra, tik žmonės kai kuriuose nebe tie. Senieji išmirę, jų vietą užėmę jaunesni. Kai kurios sodybos perparduotos.
„Kurie buvo, tie ir tebėra, nebe jaunyn visi eina, bet dar laikosi. Ąžuolytė buvo kaimas be kelio. Dabartinis tik prieš kokių 17 metų čia atsirado, iki tol pareiti namo reikėdavo per pievas, laukus“, – prisiminė Jonas.
Toks kaimo pavadinimas, jo manymu, galėjo kilti dėl to, kad čia auga labai daug ąžuolų. Visai šalia – ir Laičpievių miškas. Grybauti dažnai mėgsta nueiti. „Kad mums ir eiti nelabai kur reikia, grybai kieme auga, prie liepų – vien baravykai“, – džiaugėsi Ramunė. Vyras galėtų grybauti ir grybauti, tik gėrybes ne kam kitam, o jai tvarkyti reikia. Dažniausiai marinuoja, užsišaldo atsargų žiemai. O pati aistringiausia šeimos grybautoja yra Simona.
Šalia Minkevičių namų stovi spalvingi bičių aviliai. Bitininkystė – Jono hobis. Šiuo metu laiko 12 bičių šeimų, o medaus, jei metai geri, savo reikmėms visada užtenka.
Minkevičiai tikino visai nesijaučiantys nuo miesto atsikirti. Iki Kupiškio – vos aštuoni kilometrai. Abu kone kasdien ten skuba. Vaikus reikia iš Meno mokyklos parsivežti. Simonai užsiėmimai baigiasi anksčiau, Geraldui vėliau, tad po kelis kartus ir kursuoja. Vaikams gal gyventi mieste ir būtų patogiau, bet, anot pašnekovų, gyvenimu kaime jie nesiskundžia.
„Privalumų čia tikrai daug. Ramybė, graži gamta, turim savo tvenkinį išsikasę, tad maudynės – beveik kieme, žiemą tik gal ramiau, o vasarą – labai smagu“, – kalbėjo Minkevičiai, sunkiai įsivaizduojantys gyvenimą mieste.
„Niekada nesigailėjau grįžęs į Ąžuolytę, man tai buvo ir bus širdžiai mielas kraštas“, – tikino J. Minkevičius.
Į gimtinę grįžo su vyru
Atsisveikinę su šia šeima, pasukome tuo pačiu keliuku toliau, į kaimo gilumą. Dėmesį iškart patraukė dar vienos sodybos ne tik kitoks nei įprasta kaimuose matyti gyvenamasis namas, bet ir kieme plevėsuojanti trispalvė. Iš kamino rūko dūmai, tad vylėmės, kad duris kažkas atidarys. Namuose šaltą vasario popietę laiką jaukiai leido Dijana ir Gintautas Simonavičiai.
Jurgos Banionienės nuotraukos
Ąžuolytė – Dijanos tėviškė. Namuose, kurie šiandien kitokie, vyro rankomis rekonstruoti, ji užaugo globojama savo močiutės Anastazijos Minkevičienės. Prieš 17 metų į amžinybę iškeliavusi Anastazija, pasak pašnekovų, buvo paskutinė šio kaimo sentikė, Ąžuolytėje anksčiau sentikių gyveno daug. „Mano mama pasuko klystkeliais, atsidūrė valdiškuose namuose, tad mane močiutė ir augino. Daug padėjo tetos“, – savo gyvenimo istoriją atskleidė Dijana.
Ji dar turi seserį Jolantą Skeberdienę, gyvenančią Salamiestyje. Gyva ir mama, taip pat gyvena netoli Salamiesčio.
Dijana lankė tuometę Vlado Rekašiaus vidurinę mokyklą. Toliau nebesimokė. „Įsimylėjau, ištekėjau, vaikus auginau“, – šypsojosi ji.
Šiemet bus 22 metai, kai ši darni pora kartu. Gintautas sakė, kad yra nutautėjęs žemaitis. Gimė, vaikystės dalį praleido Jurbarko rajone, Varlaukio kaime, o kai buvo 12 metų, su tėvais persikėlė į Radviliškio rajoną. Ten liko ir iki šiol gyvena broliai, sesės – vyras kilęs iš šešių vaikų šeimos.
Jo pažinties su būsima žmona kaltininke tapo Dijanos sesuo. „Jolanta susipažino su mano kaimynu Kęstučiu, mudu su Dijana jie pakvietė būti savo pirmagimio Žygimanto krikšto tėvais. Tai mus ir suvedė. Pradžioje gyvenome Radviliškyje, o kai reikėjo prižiūrėti žmonos močiutę, grįžome čia, į Ąžuolytę, tai 21 metus šiame kaime ir gyvename“, – pasakojo G. Simonavičius.
Pasak Gintauto, iki tol Kupiškyje nebuvo buvęs, o ir nieko apie jį negirdėjęs. Šis kampelis Aukštaitijos viduryje palikęs jam gerą įspūdį, kaip ir žmonės.
Dijana šiuo metu dirba ūkininkės Rimutės Strazdienės ūkyje karvių melžėja, Gintautas, kaip sakė, dirba savarankiškai – teikia medienos pjovimo paslaugą mobilia lentpjūve, važinėja po visą Panevėžio apskritį.
Simonavičiai turi tris atžalas. Vyriausioji Gintarė Ieva įsikūrusi Panevėžyje, gyvena savarankiškai, mokosi, augina dar vienerių metų neturinčią dukrytę Lėją. Aštuoniolikmetė Eglė mokosi Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje, žada studijuoti ir toliau. O jauniausias penkiolikmetis Ugnius trečius metus mokosi Kaune, generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjuje. „Tai sukarinta mokykla. Ugnius nuo mažens buvo militaristas, patiko šautuvai, eidavo į turistinius žygius“, – pasakojo Gintautas.
Pats sūnus sužinojęs apie tokią gimnaziją pasakė tėvams, kad norėtų čia mokytis. Išlaikė stojamuosius egzaminus, fizinio pasirengimo įskaitą.
Dijana prisipažino, kad vos 12 metų sūnų išleisti į didelį miestą pradėti savarankiško gyvenimo buvo išties sunku, bet ryžosi, nes žinojo, kad licėjuje laikomasi griežtos tvarkos, rūpinamasi vaikų saugumu.
Ugnių visada traukė kitokios sporto šakos nei tradicinis krepšinis ar futbolas. Tėvų namuose saugomos įvairios jo pelnytos taurės. Praėjusiais metais U. Simonavičius tapo Lietuvos muai tai (Tailando bokso – aut. past.) savo svorio kategorijos čempionu. Pasak tėčio, sūnus labai atletiškas, mokydamasis kadetų mokykloje susižavėjo šia sporto šaka.
Gyvenimas, alsuojantis laisve
Simonavičiai pasakojo, kad Ąžuolytės kaimas prie miško, seniau labai daug čia ąžuolų augo, o sentikiai jį vadino Dubrovka. Dabar tų ąžuolų nebe tiek daug. Į Laičpievių mišką Dijana dažnai nueinanti pagrybauti, uogų pasirinkti. Miške yra buvęs ežerėlis, turintis Tuščiabalos vardą, čia ir spanguolių galima rasti.
„Anksčiau tai buvo didelis vienkiemių kaimas. Prieš karą daug žmonių čia gyveno, o dabar Ąžuolytė, galima sakyti, tuščia, tik aštuonios sodybos belikusios. Kai atėjome čia gyventi, buvo kitaip, šiandien laikmetis pasikeitė, žmogui žmogaus nebereikia, o seniau – visada tarp jų“, – kalbėjo Gintautas.
Visų sodybų gyventojai gyvulius laikė, į pagalbą kaimynai vieni kitiems skubėdavo. „Šiuo metu gyvulių beveik niekas nebelaiko, mes irgi tik vieną karvę turime dėl savęs. Smulkus verslas žlugdomas. Anksčiau iš trijų karvių gyvenome ir išgyvenome, o šiandien gerai, kad darbus turime“, – tvirtino Dijana.
Vis dėlto moteris prisipažino, kad niekada nesigailėjo grįžusi į gimtinę. Visuomet traukė savi laukai, miškai. Pamilo šiuos namus ir jos vyras Gintautas.
Tikrai justi, kad šeima išties mėgaujasi gyvendama Ąžuolytėje. Labai gera, kad vaikai dažnai parvažiuoja. „Jų visada labai smagu sulaukti, sunku išlydėti, tačiau taip reikia. Bet dabar galime džiaugtis antra jaunyste ir vienas kitu“, – sakė D. Simonavičienė.
Abu sutuoktiniai sutartinai tvirtino, kad mieste gyventi negalėtų. Jaustųsi kaip narvelyje uždaryti. „Kaime gyvenimas – tai laisvė, nepriklausomybė, vieni kitiems netrukdome. Žiemą gal ramiau, o vasarą pas mus – pasaka“, – tikino Dijana.
Anot Gintauto, išties gyvenimas kaime alsuoja laisve, kai nebijai per petį pasižiūrėti, nebijai, ką kaimynas pagalvos. „Laisvės negalime sutapatinti su gyvenamąja vieta, ji yra mūsų galvose, bet mes čia, Ąžuolytėje, jaučiamės labai laisvi, tai čia ir laiko. Mūsų valstybėje laisvės galėtų būti daugiau, per daug esama įvairių suvaržymų“, – svarstė G. Simonavičius.
Valstybės gimtadienį būtinai minės
Simonavičių kiemą puošia plevėsuojanti Lietuvos trispalvė. Dijana sakė, kad ją iškėlė, kai sūnus įstojo mokytis į kadetų licėjų, vyro iniciatyva, tačiau šeima save laiko tikrais šalies patriotais. Gintautas minėjo, kad norėtų iškelti tikrąją vėliavą, su Vyčiu. Šiai šeimai valstybės šimtmetis – didelė šventė.
„Tai – Lietuvos gimtadienis, plačiąja prasme – visų Lietuvos žmonių gimtadienis. Mums valstybinės šventės reiškia daug. Girdime, kad dabar sunku gyventi, o pasakykite, kada buvo lengva? Pamenu, šeši vaikai augome, visko reikėjo – namų, mašinos, arėme tikrai daugiau nei mes dabar ariame. Sako, sudėtinga šiuo metu, ypač sovietinio kirpimo žmogui, kuris įpratęs, kad pirštu dūrė, ir darys tą ar aną, o dabar juk reikia pačiam galvoti. Kaip sugebame, taip galvojame“, – kalbėjo Gintautas.
Paklausti, ar ketina kažkaip išskirtinai švęsti šimtmetį, pašnekovai sakė, kad tikisi sulaukti atžalų, išsikeps pyragą ir visi kartu būtinai šventę paminės.
Istoriniai šaltiniai
XIX a. pradžioje čia būta dvarininkų Komorovskių Palėvenės dvaro valdų, kurias vėliau įsigijo Vilniaus vienuoliai misionieriai. Jų valdas suvalstybinus, čia įkurtas valstybinis Palėvenės dvaras. Kaimas atsirado XIX a. pabaigoje pardavus kaimų užusienių žemes prie Laičpievių miško ir įsikūrus čia vienkiemiams.
Kaimo pavadinimas, manoma, kilo nuo pamiškėse gausiai augusių ąžuolų. Vokiečių ir rusų topografiniuose žemėlapiuose bei dokumentuose oficialiai vadinama Dubrowska, Dombrauka. Iš pradžių apgyvendinti rusų tautybės žmonės, kurių čia įsikūrė 7 sodybos. Vieną jų nupirko lietuvis ūkininkas Petrulis. 1898 m. minimas našlės Veronikos Petrulienės ūkis su 9 gyventojais. Po 1902 m. ūkį iš Moisiejevo nupirko Jurgis Delbogas, atvykęs iš Juodpėnų.
1903 m. kaime buvo 29 gyventojai, 1914 m. – 26 žmonės. 1919–1950 m. Ąžuolytė priklausė Kupiškio valsčiaus Svidenių seniūnijai. 1922 m. kaimas turėjo 148 ha žemės ir 26,43 ha pievų Laičpievėse, kurias matininkas po lygiai išdalijo Dominykui Abuojui, Jurgiui Delbogui, Mikalojui Čereškai, Petrui ir Aleksejui Kolomažnikams, Grasildai Grinienei, Vasilijui Vasiljevui, Jono Minkevičiaus vaikams.
1923 m. Ąžuolytėje būta 5 vienkiemių, gyveno 41 gyventojas. 1936 m. minimas ir J. Šakenio vienkiemis. 1942 m. jau gyveno 16 šeimų. Po Antrojo pasaulinio karo dalis Ąžuolytės atsidūrė „Ateities“, dalis – „Neries“ kolūkyje. Nuo 1975 m. visas kaimas priklausė „Ateities“ kolūkiui.
1956 m. gyveno 21 šeima: Jono Delbogo, Jokūbo Minkevičiaus, Alfonso Kriaučiuko, Alistrato Minkevičiaus, Teofilio Minkevičiaus, Valės Minkevičienės, Vlado Vasiljevo, Jono Šakenio, Antaninos Šakenienės, Stasio Kurulio, Petro Kalamažniko, Antano Šulskio, Alekso Kalamažniko, Povilo Šilkinio, Petro Šilkinio, Elenos Navarskienės, Broniaus Kavarsko, Nastės Kukenienės, Jono Matulio, Felikso Palileikos, Sergejaus Peckeliovo. Iš viso 78 gyventojai. 1998 m. buvo 10 ūkių ir 22 gyventojai. Ąžuolytė priklausė Intapų, vėliau Aukštupėnų apylinkėms.
Užrašyti šie vietovardžiai: Barsukynė (pieva), Ilgoji (šlapia pieva), Kaupolieknis, Tuščiabalė (pelkėti krūmai).
