AR PAVYKS IŠRAUTI PIENIŲ FESTIVALĮ SU VISOMIS ŠAKNIMIS?

Ada DVARIONAITĖ

„Ne‚ pienė yra gaji piktžolė, stiprybę ima iš žemės, energiją iš saulės“, – sako Skapiškio teatralai.

Ilgametis tarptautinis Skapiškyje vykstantis mėgėjų teatrų festivalis „Pienių vynas“ Lietuvos kultūros tarybos sprendimu šiemet negavo finansavimo, gal ir neįvyks.

Tokia žinia jau paskelbta viešojoje erdvėje. Teatro žmonės, skapiškėnai, tikėtina, nusiminė, kitaip ir būti negali, juk ruošėsi, projektą rašė, vylėsi. Tokio sprendimo priėmėjai mano esą teisūs, mat pataikė į kultūros vyksmo strategų jautrią vietą.

Tauta dabar pašaukta eiti blaivybės keliu, vynas tarnauja nesusipratusių žmonių girdymui, o nesusipratusių daug. Pienės dėl to nekaltos, jos sau auga plačiai ir sodriai, nors ir piktžolėmis vadinamos, puošia kraštovaizdį. Pienių šaknų arbata netgi labai naudinga organizmui, jį valo ir stiprina, mūsų senoliai tai žinojo, dabartiniai žolininkai ir sveikuoliai tai pripažįsta. Politikai sveikuoliai, atrodo, mąsto truputį kitaip.

Šalies Kultūros ministerija pernai „Pienių pūko“ festivalį pripažino prioritetiniu renginiu, 2019 m. tokiu pripažintas „Pienių medus“. Tokį sprendimą pasiūlė Nacionalinis kultūros centras, o kas nutiko su „vyno“ dalimi, nutylima. Skapiškėnai bandė teirautis Kultūros tarybos dėl netikėto sprendimo, atsakymo nesulaukė. O gal sprendimas ir labai logiškas?

Jeigu žvilgtelėtume atgal, iki pat pienių festivalių pradžios 1997 metais, suskaičiuotume 22 festivalius. Visi jie, išskyrus vieną 2007 m., sulaukdavo kultūros institucijų ir fondų paramos, buvo skatinami, teatralai giriami už regiono kultūrinio gyvenimo puoselėjimą, trijų kartų sujungimą kūrybinei saviraiškai.

Žinia apie Skapiškį, jo mėgėjų teatrų pasiekimus sklido plačiai po pasaulį, iki Suomijos, Prancūzijos, Slovakijos, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, netgi Kamerūno, Libano, mat būdavo svečių iš ten, būdavo teatro entuziastų, režisierių.

Taigi pienių festivaliai tapo reiškiniu, Skapiškio ir Lietuvos kultūrine žinia pasauliui… Ir matyt sprendėjai nutarė, kad jau gana, provincija išsireklamavo, išsisėmė. O gal būtų nusprendę kitaip, jeigu būtų atkreiptas dėmesys į vieną smulkmenėlę.

Dar rudenį teatro švenčių sumanytojai ir režisierei Vitai Vadoklytei kai kurie pastabūs kolegos tarstelėjo: „Pagalvok dėl vyno pavadinimo. Gal pridėk – nealkoholinis, arba nulis laipsnių…“ Kodėl negali būti pienių arbata arba pienių šaknys, juk turinys išliks tas pats, tik pavadinimas, gal sprendimų priėmėjai tik pavadinimus ir teskaito, turinys jiems per daug painus…

Nepaklausė projekto rengėja. Ir dabar ji mano, gal persistengė, gal suklydo programą sudarydama, juk negali būti, kad „Pienių vyno“ vien pavadinimas galėtų nubraukti teatro skleidžiamos šviesos, svaigios kūrybinės bendrystės prasmes, bendruomeniškumo siekį.

O matyt gali būti. Tautos blaivintojai nuoširdžiai darbuojasi, plėšo užsieninius žurnalus, peržiūri mokyklines programas, dramaturgų, rašytojų kūrinius, kol kas tik savus. Didelis darbas jų laukia, teks revizuoti tautosaką, tradicijas, papročius, liaudies mediciną, vėliau gal ir iki antikos prisikas, iki graikų, romėnų, nes juk irgi mokyklinės progamos šį tą cituoja. Ir Šventąjį Raštą reikės peržiūrėti.

Štai Senojo testamento Patarlių knygoje rašoma: „Duokite stipraus gėrimo liūdintiems ir vyno tiems, kurių siela apkartusi. Tegul geria ir užmiršta savo neturtą ir tegul neatsimena savo skausmo…“ Nebūtų gal rašę, jeigu būtų žinoję, kaip apsunkins blaivinimo darbą po kelių tūkstančių metų.

O „Pienių vyno“ šventė Skapiškyje bus, taip sako skapiškėnai. Bus viena diena, galbūt gegužės 19-oji, kai suvažiuos teatro bičiuliai.

Jau ieškomi rėmėjai, gal ūkininkai su savo produkcija parems. Išsivirs jaunimas ant laužo viralo, užteks visiems. P

abus kartu, apsikabins, kalbėsis, žiūrės, vaidins. Gal bus sužydusios pienės, gal bus ir pienių gėrimo (vyno), kaip žmogaus kūrybingos sielos atvėrimo ir atsivėrimo ritualas.

Pienės yra stiprios, gajos, jos viską ištveria, joms nė motais siaurapročių kvailumas.