Salamiestyje gyvenantys Aldona ir Steponas Gintautai yra laimingi žmonės. Ši nedidelei Salamiesčio bendruomenei puikiai pažįstama šeima – gražios ir darnios bendrystės pavyzdys. Penkios į gyvenimą išleistos atžalos, ūkis, visuomeninė veikla. Viską spėja.
Jaukiai pasikalbėti susėdome su Aldona. Mintys sukosi apie vaikus, darbus ir laisvalaikį.
Jurga BANIONIENĖ
Drauge – tris dešimtmečius
A. Gintautienei Salamiestis namai yra seniai – šiemet rugsėjį bus 30 metų, kai susituokė su tikru salamiestėnu Steponu, lygiai tiek pat ir gyvena šiame krašte. Jauni tik žemės ūkio akademiją baigę specialistai buvo pakviesti čia dirbti. Paskyrė Salamiestyje namus, suteikė vienkartines, tuomet labai dideles pašalpas – po 500 rublių kiekvienam.
„Draugauti pradėjome būdami studentai, gal toks buvo likimas būtent su šiuo vyru važiuoti gyventi čia, į Aukštaitiją, taigi esu meilės tremtinė“, – kalbėjo Aldona.
Ji puikiai pamena savo pažinties su vyru istoriją. Būsimi agronomai nebuvo kurso draugai – Steponas mokėsi aukštesniame kurse.
„Būdavo organizuojami tokie studentiški būriai, vasaromis reikėdavo važiuoti dirbti. Abu buvome skirtinguose būriuose, į skirtingus Lietuvos kraštus visus veždavo. Aš puse etato dirbau dekanate, mano tėvai kilę iš paprastos šeimos, tad pinigų per daug niekada nebuvo, stengiausi užsidirbti pati, tad pasirinkau tą būrį, kuris dirbdavo vietoje, kad galėčiau atlikti turimas pareigas.
Mano grupės draugės buvo pažįstamos su Steponu ir vieną rudenį jo bendrakursio brolio namuose buvo suorganizuota talka – reikėjo jam nukasti bulves. Kasėm kasėm ir prisikasėm“, – šypsojosi pašnekovė.
Po lemtingo bulviakasio pažintis virto gražia draugyste, o paskui – ir santuoka.
Kai pora atvyko gyventi į Salamiestį, vyras ėmė dirbti Salamiesčio kolūkyje, bet netrukus prasidėjo kolūkių irimas, susikūrė bendrovės. Steponas vadovavo Gyvakarų žemės ūkio bendrovei, Aldona dirbo Salamiestyje įkurtoje meristeminėje laboratorijoje, kurioje pagal naujausius mokslo pasiekimus buvo auginamos bulvės ir siekiama išvesti elitinę bulvių sėklą. Vėliau darbinė veikla nutrūko – viena po kitos pasaulį išvydo atžalos.
Aldona sakė visada jautusi, kad bent tris vaikus būtinai turės. Ir giminėje visi sakydavo, kad vienas vaikas – ne vaikas. Bet su vyru užaugino daugiau nei planavo – visą penketuką: dukras Ramunę ir Moniką ir tris sūnus – Gytį, Paulių ir Giedrių. Pati užaugo gausioje penkių vaikų šeimoje, tad matė ir jautė, kokia tvirta ir graži gali būti sesių ir brolių bendrystė.
A. Gintautienė kilusi iš Suvalkijos krašto, iš Kalvarijos. Tik tikra suvalkiete sakė vadintis negalinti, kadangi mama buvo dzūkė. „Aš niekada nekalbėjau grynai suvalkietiškai, mano tarmė visada turėdavo dzūkišką akcentą“, – prisipažino Aldona.
Ir nors Kupiškio krašte daug metų praleista, vis dėlto kalba išduoda, kad moteris yra iš kito šalies regiono.
Tėvų tarp gyvųjų seniai nebėra, bet tėviškė neliko tuščia, gimtuosiuose namuose gyvena sesuo, susiremontavo seną namą, gražiai tvarkosi. Nors toli, moteris stengiasi bent kelis kartus per metus ją aplankyti. Be šios sesers, Suvalkijoje ir Dzūkijoje gyvena dar dvi seserys ir vienas brolis.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“