Griciūnų kapinaitės.
Važiuojant iš Kupiškio į šiaurės vakarus plentu Salamiesčio ir Vabalninko link nerasime kelio ženklo su Griciūnų kaimo pavadinimu. Tik šalia kelio balto angelo apglėbtos nedidelės kapinaitės sufleruoja, kad netoli jų reikia apsidairyti ir paieškoti šio kaimo sodybų. Vis tiek ne iš karto pataikome pas griciūniečius. Pasirodo, buvo pasukta per anksti ir nuvažiuota į gretimą Kreivenių kaimą. Iš kitos pusės Griciūnai ribojasi su Gyvakarais, netoliese yra Likalaukiai ir Laičiai.
Griciūnuose 1998 metais buvo 18 sodybų ir 33 gyventojai. Šiuo metu čia gyvenamąją vietą, Alizavos seniūnijos duomenimis, deklaruoja 20 žmonių. Ar tokios statistikos dar užtenka kaimo gyvybingumui?
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Miestą išmainė į kaimo ramybę
Optimistiškai nuteikė pirma Griciūnuose aplankyta sodyba, kurioje gyvena Virginijaus ir Gintarės Knapkių šeima, auginanti du vaikus – Medeiną ir Ąžuolą. Tvarkingas kiemas ir prižiūrėti jo pastatai, miškelio artuma, pakalnėje prie tvenkinio rūkstantis švediško ar norvegiško stiliaus pirtelės kaminas, gandralizdis išlakaus beržo viršūnėje, lesyklėlių ir inkilėlių gausa dvelkė jaukumu ir ramybe, draugiškai amsėjo du šunys.
Virginijus ir Gintarė Knapkiai prie savo miškelio.
„Čia esame įsikūrę penkti metai. Anksčiau šioje sodyboje gyveno Griciūnų senbuviai Bočiuliai. Jiems mirus vaikai sodybą pardavė kitiems. Iš tų žmonių sodybą mes ir nusipirkome. Gera aura čia. Ramybė. Kapelių artuma nė kiek tos ramybės netrikdo. Esu girdėjęs, kad anksčiau šioje sodyboje buvo vienintelis kaime laidinis telefonas. Tai eidavo visi kaimynai prireikus pasiskambinti. Bočiulių kiemas buvo tapęs savotišku kaimo centru“, – pasakojo Virginijus.
Gintarė pridūrė, kad anksčiau jie gyveno bendrabutyje Kupiškyje. Ten tikrai stigo ramybės ir jaukumo. Ieškoję iš pradžių sodybos tik poilsiui, bet pabuvę joje tris dienas, daug nesvarstydami paliko miesto būstą ir persikėlė čia nuolat gyventi. Savo spontanišku pasirinkimu nenusivylė.
Gintarė sakė esanti kupiškėnė, o Virginijaus gimtinė Kintai, Klaipėdos kraštas.
Knapkių skandinaviško stiliaus pirtelė.
Jam kupiškėnai jau gerai pažįstami žmonės. Mat Virginijus anksčiau apie šešiolika metų yra gyvenęs gretimame Gyvakarų kaime. Į mūsų kraštą iš pajūrio jį atviliojo meilė čionykštei merginai. Susiklostė taip, kad jiedu vėliau išsiskyrė. Iš pirmos santuokos vyras turi pilnametystės sulaukusius sūnų ir dukrą.
„Kai gyvenau Gyvakaruose, ne kartą esu pro šią sodybą pravažiavęs. Nekreipdavau dėmesio. Antra vertus, kai sužaliuoja medžiai, krūmai, tai jos gerai nuo plento ir nematyti. Apie kupiškėnus galiu pasakyti, kad jie tikrai geri žmonės. Vis dėlto Klaipėdos kraštas man tebėra pats mieliausias ir gražiausias“, – sakė Virginijus.
Gintarė ir Virginijus kartkartėmis išvyksta padirbėti į Skandinavijos šalis. Tuo metu jų sodyba be žmonių nelieka. Yra kas ją prižiūri.
Sodybos sargas.
Vyras užsiima statybos, apdailos ir remonto darbais. Jam toje veikloje padeda ir žmona. Anksčiau jiedu į tuos kraštus yra važiavę ir uogų rinkti, o Virginijus sakė ten pradėjęs uždarbiauti nuo medelių sodinimo.
„Skandinavijoje labai skiriasi darbdavių požiūris į darbuotoją. Gerai, sąžiningai dirbantis žmogus yra gerbiamas. Labai gaila, bet apie savo tautiečius nieko gero negaliu pasakyti. Tarp jų yra daug pavydžių, piktų žmonių. Deja, garsėjame ten ir kaip graibštukai. Dauguma į užsienį važiuoja užsidirbti ir pinigo siekia visokiausiais būdais. Jei užsienyje įsidarbini pas darbdavį lietuvį, tai iš anksto susitaikyk su mintimi, kad gausi ir bent per pusę mažesnę algą nei dirbdamas pas vietinį darbdavį. Labai nenoriai ten lietuvis lietuviui padeda darbe, šykščiai dalija patarimus, jei kas nesiseka. Daug maloniau būna bendrauti su kitų šalių emigrantais. Tokia mūsų patirtis“, – išsakė savo nuomonę pašnekovai.
Jie pridūrė, kad bene didžiausia lietuvių bėda, kad jiems stinga bendruomeniškumo, geranoriškumo. Mokame susivienyti tik didžiausių pavojų akimirkomis.
Virginijus teigė, kad jiems yra sąlygos įsikurti užsienyje su visa šeima, tik Gintarė nenori. Moteris tvirtino, kad Lietuvoje jos gilios šaknys. Čia visgi jaučiasi saugesnė, augindama negalią turinčią dukrą.
„Čia taip gera. Kartą net dešimt stirnų į sodą obuolių buvo atėjusios. O kiek paukščių čia visokiausių, net nykštukinės pelėdos gyvena. Paukščiams įrengėme lesyklėlę, prikabinome inkilų. Panašiai gamta rūpinasi ir skandinavai. Daug ką iš jų nusižiūrėjome. Įdomu, kad aš vaikystėje su močiute atvažiuodavau į Griciūnų kapinaites aplankyti čia palaidotų prosenelių Narkevičių, kilusių iš Kreivenių. Aplankę kapelius, iš karto dar namo negrįždavome. Reikėdavo palaukti, kol močiutė pasisvečiuos pas Bočiulienę, gyvenančią netoli kapelių, tarp žalumos pasislėpusioje sodyboje, ir su ja pasikalbės. Negalėjau tuo metu net pagalvoti, kad man toje vietoje bus lemta apsigyventi“, – pasakojo moteris.
Knapkiai sakė, kad jei ir sumanytų kuriam laikui apsigyventi užsienyje, šios sodybos vis tiek neparduotų. Ji tarsi inkaras, neleidžiantis atitolti nuo savo šaknų.
Apie gimtinę su nostalgija
Algirdas Bočiulis, Savivaldybės priešgaisrinės tarnybos vadovas, gyvenantis Aukštupėnuose, patvirtino, kad sodybą, kur dabar įsikūrę Knapkiai, iš Mėginio buvo nusipirkę jo tėvai Kastulis ir Genovaitė Bočiuliai. Be Algirdo, šeimoje dar augo sūnus Vytautas ir dukra Danutė. Vytautas šiuo metu gyvena Panevėžyje, o Danutė – Kupiškyje, dirba vaikų lopšelio-darželio direktore.
Griciūnų kaimo kryžius.
„Aš gimiau sodyboje, kuri buvo kitoje plento pusėje, kur stovi kaimo kryžius. Ten gyveno mano motinos tėvai Petras ir Fonija Morciūnai. Jų dukros, mano mamos, šeima pas juos iš pradžių gyveno. Vėliau tą mano senelių sodybą įsigijo Brazdžius. Dabar ji nugriauta“, – prisiminė A. Bočiulis.
Jis papasakojo, kad anksčiau jo tėvų sodyboje stovėjo dviejų galų senovinis namas, išilgai dabartiniam gyvenamajam namui. Tėvai pirmiausia pasistatė pirtelę, kurioje visa šeima kurį laiką glaudėsi. Pamažu per didelius vargus iškilo ir gyvenamasis trobesys su rūsiu. Prie sodybos buvo 3 hektarai žemės.
Visi šeimos vaikai lankė Kreivenių pradinę mokyklą. Algirdui iki šiol įstrigusi labai gera pirmoji mokytoja Lašienė. Baigę pradinę visi kulniavo į Žaidelių aštuonmetę mokyklą.
Vėliau galėjo tęsti mokslus Kupiškio vidurinėje mokykloje ar rinktis kitą mokyklą. Algirdas pasirinko tuometinį Vabalninko žemės ūkio technikumą.
Pašnekovas prisiminė, kad ir jam teko šiek tiek kolūkiečiu pabūti. Arkline grėbykle kolūkio šieną grėbė. Iš pradžių jų kolūkis vadinosi „Pirmoji vaga“. Jam vadovavo Urbonienė, vėliau pirmininku buvo Bronius Breskus, o prijungus kolūkį prie Salamiesčio kolūkio, jam ilgai vadovavo Jakutis.
Šiandien Griciūnuose daug pasikeitimų. Nebėra ir prie Morciūnų sodybos buvusio Masiulių kiemo, sunyko daug kitų sodybų. Savo tėvų sodyboje gyvena Vytautas Keršulis.
„Dabar tik atvažiuoju į Griciūnus aplankyti artimųjų kapų. Labai graudu būna žiūrėti į kitiems atitekusią tėvų sodybą. Sukyla įvairūs prisiminimai, sentimentai. Taip susiklostė, kad kūrėme kitur savo gyvenimus. Gaila, kad čia nė vienas nesugalvojome pasilikti“, – kalbėjo pašnekovas.
Sugrįžo į tėviškę
Užėjome į svečius ir pas Vytautą Keršulį. Jis maloniai atvėrė savo namų duris. Viduje nustebino švara ir tvarka. Vyriškis juokavo, kad pasišluoti dar sugebąs. Jis papasakojo, kad jo senelis Gabrielius Keršulis turėjo 12 hektarų žemės. Vėliau čia šeimininkavo jo tėvai Jurgis ir Bronė Keršuliai. Vytautas užaugo su seserimi Vida. Ji šiuo metu įsikūrusi Kupiškyje. Vyras sakė, kad namas, kuriame dabar gyvena, iš smetoniškos gryčios buvo perstatytas ir šiek tiek atnaujintas apie 1967 metus.
Griciūnietis Vytautas Keršulis.
„Kaip ir visi kaimo vaikai Kreiveniuose lankiau pradinę mokyklą. Mane mokė puiki mokytoja Lašienė. Vėliau baigiau Žaidelių aštuonmetę ir tuometinę Kupiškio Vlado Rekašiaus vidurinę mokyklą. Tarnavau kariuomenėje. Grįžęs iš tarnybos kaime nepasilikau, bet patraukiau į Panevėžį. Dirbau „Ekrano“ gamykloje stiklo suvirintoju. Vėliau „Lietkabelyje“ šaltkalviu, autotransporto įmonėje vairuotoju. Po 1990 metų sušlubavus sveikatai grįžau į tėviškę. Gyvenu vienas. Pripratau. Buvo apsilankę policijos pareigūnai, informavo, kad prireikus pagalbos turėčiau skambinti 112. Turiu mobilųjį telefoną. Neįgalumo pensijos užtenka pavalgyti, apsirengti. Žinoma, jokiems sodybos remonto darbams tų lėšų negana. Vienišas nesijaučiu. Dažnai apsipirkti į Kupiškį nuvažiuoju. Aplankau seserį. Ji su vyru man padeda apsirūpinti malkomis. Į kaimą atvažiuoja kas mėnesį. Pabendraudavau su Rimantu Blieka, bet jis jau miręs. Jo sodyba buvo pirma už kelio posūkio. Nuo čia prasidėdavo Griciūnų ūlyčia. Tolėliau irgi tušti stovi buvę Jono ir Bronės Baltrėnų namai. Jų dukros Kaune gyvena. Toliau matyti ūkininko Baltrūno kiemas. Jo motina Ona Baltrūnienė anksčiau dirbo pieno supirkimo punkte, kuris buvo įsikūręs nedideliame mediniame namuke. To pastato jau nebėra. Už Baltrūnų – buvusi Čepo sodyba. Ten daug kartų keitėsi gyventojai. Dabar gal niekas nebegyvena. Baigia ištuštėti kaimas. Tuščios stovi ir buvusios kolūkio kaulių fermos“, – nelinksmai kalbėjo pašnekovas.
Ūkininko džiaugsmai ir nerimas
Užsukus į Vytauto ir Gražinos Baltrūnų sodybą iškart matyti, kad čia gyvenama labai darbščių ir tvarkingų žmonių, darniai sugyvena senovė ir šiuolaikiškumas. Mus pasitiko kieme lojantis šuo ir palei kojas besitrinantis katinas. Šeimininkų nesimatė. Netrukus į kiemą įriedėjo šios sodybos šeimininko vairuojamas automobilis.
Griciūnų ūkininkas Vytautas Baltrūnas.
Ūkininkas tarstelėjo, kad atskubėjęs iš grūdų sandėlio. Žiema, bet darbelio ten vis atsiranda. Su juo pasikalbėjome modernaus namo erdvioje svetainėje.
„Čia buvo mano tėvų Kazimiero ir Onos Baltrūnų sodyba. Tėvas miręs, o mama gyvena pas dukrą Laisvą Biržuose. Mano sesuo gydytoja. Šioje vietoje gyveno ir mano senelis Povilas Baltrūnas. Jis turėjo 16 hektarų žemės. Šiuo metu aš dirbu 120 hektarų, o kartu gyvenantis sūnus Andrius – 80 hektarų. Mudu su žmona – žemės ūkio specialistai. Esu buvęs veterinarijos gydytoju. Anksčiau turėjau mišrų ūkį, o dabar verčiuosi tik augalininkyste. Gyvulių nebelaikome net savo reikmėms. Turime pulkelį vištų, kelis povus. Laikome bičių. Sekasi, sakyčiau, vidutiniškai. Būna ir geresnių, ir prastesnių dienų. Aišku, šiemet gamta nė vieno žemdirbio nelepina. Neramu, kaip bus toliau. Jei lietūs nesiliaus, galime ne tik be daržovių, bet ir be duonos likti. Tačiau minčių viską mesti nekyla. Reikia judėti į priekį. Džiaugiuosi, kad į ūkio darbus linksta sūnus, kad bus kam perimti visus darbus. Šiuo metu jis išvykęs padirbėti, pasisemti ūkininkavimo patirties į Daniją. Žiemą dviem čia nėra ką veikti. Gaila tik, kad dukros Indrės kaimas netraukia. Ji gyvena Kaune“, – pasakojo apie save ir ūkininkavimą pašnekovas.
Baltrūnų sodybos alpinariumas įrengtas priešais vasaros namelį.
Vytautas teigė, kad Europos Sąjungos parama pasinaudojęs tik vieną kartą. Šiuo metu pavyksta suktis vien iš savo pajamų.
Paklaustas apie Lietuvos kaimo ateitį, Vytautas optimizmo sakė matąs nedaug. Ateitis gali būti liūdnoka. Kaimai baigia ištuštėti. Būtų geriau, kad senosios sodybos atgimtų. Manąs, kad ant žemės visiems vietos užtektų, nepaisant to, kad ūkiai sparčiai stambėja.
Istoriniai šaltiniai
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Alvydo Totorio ir Vidmanto Jankausko parengtame straipsnyje rašoma, kad Griciūnų kaimas susiformavo XVI a. ir vadinosi Neciūnais. 1603 m. priklausė Kupiškio seniūnijos Palėvenės vaitijai ir jau pradėtas minėti Griciūnų pavadinimas. Tuo metu kaime buvo 5 dūmai (ūkiai). 1642 m. – 9 dūmai, 1704 m. irgi tiek pat dūmų, o 1710 m. – tik 4 dūmai (Kazimiero Bliekos, Jono Lauciaus, Motiejaus Bliekos, Baltramiejaus Zavadziūno). 1765 m. kaimas priklausė Morkūno vaitijai. Buvo 2 dūmai (Petro Bliekos ir Kazimiero Keršulio), kurie dvarui mokėjo 57 talerių ir 4 auksinų mokestį. 1853 metais kaime buvo 11 dūmų (ūkių): Anupro Pukėno, Ambraziejaus Bliekos, Juozapo Čepo, Dominyko Čepo, Mataušo (Martyno) Bliekos, Adomo Dyros, Kazimiero Keršulio, Gabrieliaus Sirbykės, Baltramiejaus Keršulio, Jono Bliekos. Iš viso gyveno 81 žmogus.
Nuo čia prasidėdavo Griciūnų ūlyčia.
Baudžiavos laikais Griciūnų moterys ir merginos garsėjo kaip geriausios Kupiškio dvaro verpėjos. 1861–1919 metais kaimas priklausė Ukmergės apskrities Kupiškio valsčiui. 1866 metais kaime buvo 10 ūkių, o 1898 metais – 13 kiemų. 1903 ir 1914 metais gyveno po 100 žmonių.
1924 metais Griciūnai išskirstyti į vienkiemius. 254 ha išdalyti 17 ūkių: Jono Baltrėno, Pranės Baltrūnienės, Juozo Bliekos, Marės Slavinskienės, Aloyzo Bliekos įpėd. ir Izabelės Bliekienės, Jono ir Povilo Čepų, Povilo Čepo, Justino Keršulio įpėd., Gabrieliaus Keršulio, Kosto Keršulio, Vlado Keršulio, Kosto Matekonio, Justino Mickevičiaus, Domo Pūkio, Paulinos Ragauskienės, Gabrieliaus Sirbykės. 1930 metais išskirstytas ir kaimo mažažemiams skirtas plotas (26,92 ha). Jis padalytas Jonui Čepui, Povilui Čepui, Jonui Masiuliui ir Petrui Morciūnui.
Griciūnuose 1939 metais buvo 18 ūkių ir 81 gyventojas, veikė grietinės nugriebimo punktas.
1949 metais birželio 16 dieną Griciūnuose įkurtas to paties pavadinimo kolūkis, kurį sudarė 17 ūkių. Pirmininkas buvo Albinas Pūkys. 1950–1954 metais Griciūnai priklausė Vabalninko rajonui. 1953–1974 metais čia buvo „Pirmosios vagos“ kolūkis, o 1974–1991 metais kaimas priklausė Salamiesčio kolūkiui.
Griciūnuose 1959 metais buvo Jono Urbono, Petro Morciūno, Anelės Masiulienės, Adelės Bliekienės, Povilo Baltrūno, Jono Baltrūno, Stasės Bliekienės, Jurgio Keršulio, Gabrio Keršulio, Kosto Bočiulio, Kazio Rešimo, Kosto Matekonio, Stasio Mikoliūno, Marijonos Šaltienės, Povilo Mickevičiaus, Vinco Gabriūno, Povilo Keršulio, Vlado Keršulio, Marcelės Čepienės, Antano Čepo, Albino Pukio ūkiai, 71 gyventojas. 1992 metais kaime buvo 16 ūkių ir 46 gyventojai.
Iš Griciūnų kilęs kariškis Juozas Morciūnas žuvo Sibire.
