GIRSTEIKIUOSE – RAJONO PAKRAŠTYJE

Girsteikių kaimas yra pusiaukelėje tarp Alizavos ir Kupreliškio (Biržų r.). Nuo čia iki Kupiškio 22 kilometrai į pietus. Netoliese teka Pyvesa, glaudžiasi Ilgabrado ir Puznos miškai. Gretimi kaimai: Abejutai, Gliaudeliai, Mirgai, Muntvydai, Užubaliai. Per kaimą eina Alizavos–Kupreliškio kelias. Prieš penkiolika metų čia buvo 36 sodybos ir 72 gyventojai. Šiuo metu, Alizavos seniūnijos duomenimis, gyvena 47 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kai dygo balti mūrinukai

Pasnigus žvyrkelis nuo Alizavos iki Girsteikių buvo visai pakenčiamas važiuoti automobiliu. Pro šalį zujo galingi traktoriai su priekabomis, pilnomis mėšlo ir malkinės medienos. Matyt, šaltukui sukausčius žemę galingai technikai buvo kur kas patogiau išvažiuoti pažliugusiais fermų ar miškų keliukais.
Girsteikiuose nieko neradę Kuliničių ir Varnienės sodybose, pasibeldėme į Genovaitės Palilionytės duris. Šeimininkė maloniai pakvietė užeiti į vidų.

Moteris papasakojo, kad čia apsigyveno apie 1973 metus, kai tuometinė Tarpkolūkinė statybos organizacija baigė statyti šį namą.

„Pradinis įnašas už namą buvo 1 300 rublių. Vėliau iš algos atskaitydavo apie 45 rublius. Per maždaug 20 metų ir išsimokėjau už gyvenamąjį namą. Ūkinį pastatą statėme už savo lėšas nebeišsimokėtinai. Mano tėvai Girsteikiuose irgi buvo pasistatę namus. Dabar ten kiti žmonės gyvena. Mama mirė jauna, o tėvelis – sulaukęs 80 metų. Nebeturiu ir jaunesnės sesers Danutės. Yra brolis Egidijus. Mes čia persikėlėme iš gretimo Janušiškių kaimo. Anksčiau jis kurį laiką priklausė Vabalninko rajonui. Ten aš užaugau. Tėviškės nebėra nė ženklo. Kur buvo gimtoji sodyba, aplinkui šiuo metu plyti ariami laukai“, – sakė pašnekovė.

Pasak jos, maždaug apie 1973 metus Girsteikiuose buvo pastatyti dar keli panašūs mūrinukai. Tuo metu ėjo melioracija, kaimiečiai buvo keliami iš vienkiemių į gyvenvietes.

G. Palilionytė daug metų dirbo kolūkyje melžėja. Karvių ir kiaulių ferma buvo gretimame Muntvydų kaime, maždaug už pusės kilometro. Čia buvo ir Žadeikių kolūkio, kuriam priklausė Girsteikiai, centras. Kontora glaudėsi jau nugriautame namuke ir Audicko name. Ten ir artimiausia parduotuvė veikė. Jos antrame aukšte buvo biblioteka, o medinėje grytelėje – salė, kur vykdavo kolūkio susirinkimai ir jaunimo šokiai, rodydavo kino filmus. Veikė ir medicinos punktas, kuriame daug metų dirbo felčerė Genovaitė Kavoliūnienė.

Su Alizava tuo laikotarpiu girsteikiečių ryšiai buvo menkoki. Ten važiuodavo tik kaip į apylinkės centrą, jei prispirdavo kokie reikalai. Į bažnyčią irgi sukdavo ne į Alizavą, bet į Kupreliškį, nes priklausė šiai parapijai. G. Palilionytė mokyklą lankė Kupreliškyje, nors pradinė tuo metu veikė ir Girsteikiuose.

Daug vandens nutekėjo

„Dabar buvusį Muntvydų sandėlį yra nupirkę škotai. Girsteikiuose žmonių mažėja. Jaunesnių telikę gal kokie keturi kiemai. Yra dar vienas kitas tebelaikantis karvutes ir kitų gyvulių. Kaime kelios sodybos yra visiškai apleistos, nors turi savininkus. Kai kurios sodybos po jų šeimininkų mirties paveldėtojų prižiūrimos. Vasarą ten kas nors nuolat poilsiauja. Yra keletas miestiečių, kurie tikriausiai irgi tokiems pat tikslams tuščius namus čia įsigijo ir pamažu atnaujina. Kelias per kaimą asfaltuotas. Kad asfaltas čia atsirastų, daug pastangų įdėjo girsteikietis Stasys Šoblickas. Jis dirbo mokyklinio autobusiuko vairuotoju. Jo žmona Janina buvo pardavėja. Abu jau mirę. Jie buvo artimiausi mano kaimynai“, – pasakojo girsteikietė.

G. Palilionytė sakė, kad jų kaime bendruomenės nėra. Kartais į renginius kviečia alizaviečiai, bet nedažnai ten nuvažiuojanti. Priklauso Kupiškio žmonių su negalia sąjungai. Tai nestinga jai ir šios organizacijos dėmesio. Tik vėl iš namų nėra linkusi dažnai išjudėti. Sveikata nebeleidžia. Jei reikia į Kupiškį pas gydytojus nuvažiuoti, keliauja autobusu. Stotelė visai čia pat. Per mokslo metus autobusas kursuoja beveik kasdien. Blogiau vasarą, kai mokiniai atostogauja. Pasinaudojanti kartais ir taksi paslaugomis. Iki Girsteikių iš Kupiškio 12 eurų dabar kainuoja. Mieste iš centro taksi irgi kartais važiuojanti iki ligoninės už 2 eurus.

Girsteikiuose šiais laikais veikė privati parduotuvė, bet ji po kelerių metų buvo uždaryta. Žmonių vis mažyn. Atvažiuoja čia iš Biržų tris kartus automobilinė parduotuvė. Deja, ten prekės labai brangios.
„Nesame visiškas užkampis, kur sunku nusigauti. Greitoji medicinos pagalba tikrai mus suranda. Ko bereikia senam ir ligotam žmogui. Žinoma, žvyrkelį nuo Alizavos būtina tvarkyti, kad ryšys su civilizacija nenutrūktų“, – samprotavo Genovaitė.

Moteris sakė, kad dvidešimt dvejus metus pragyveno su Juliumi Vadluga. Jos gyvenimo draugas jau ilsisi Amžinybėje. Dabar dienas leidžia viena. Priprato. Dažnai pabendraujanti su netoliese gyvenančiu broliu, pussesere. Kartais aplanko krikšto dukra Irma, gyvenanti Panevėžyje.
Ūkelio jokio nebeturi. Yra daržui skirti 26 arai už tvarto. Susikasanti keletą lysvių kastuvu daržovėms. Žemė čia greitai įmirksta. Reikia tvarkyti drenažo sistemą.

Kai galvos neskauda

Toliau riedėdami per kaimą stabtelime prie šalikelėje stovinčio aukštaūgio, gal kokių penkiasdešimties metų su trupučiu vyriškio. Jis griausmingu balsu prisistato, kad esąs Edmundas Šoblickas (suprantu, kad tai minėtų Genovaitės kaimynų sūnus), gyvenąs kitoje kelio pusėje.

„Gimiau už pusantro kilometro Mirgų kaime, o Girsteikiuose užaugau. Melioracija 1970 metais iškėlė. Pamenu, kad kolūkiui pirmininkavo Dilys, o vėliau – Arūna. Anksčiau dirbau Kupiškyje, Panevėžyje. Buvau suvirintojas. Dabar neturiu darbo. Registruotas darbo biržoje. Man siūlo darbą Šepetoje. Tik neapsimoka važinėti. Brolis Arvydas gyvena Biržuose, o brolis Raimundas – Kupiškyje. Tėvai ir seneliai mirę. Gyvenu motinos tėvų, Juozo ir Onos Lapinskų, sodyboje. Darbo čia nėra. Rimčiau ūkininkaujančių tik keli. Girsteikiai tikras užkampis“, – dėstė savo požiūrį vyriškis.

Paklaustas, ar turi šeimą, jis vėl griausmingai nusijuokė ir išpyškino: „Spakaina galva. Kada noriu išeinu, kada noriu pareinu.“

Griūvančios sodybos prieglobstyje

Edmundo patarti sukame į keliuką, kuriuo galima nuvažiuoti į Girbučius, ir privažiuojame Girsteikių vienkiemį, kur gyvena Stasė Šoblickaitė, Edmundo teta. Iš pažiūros čia būta klestinčių ūkininkų sodybos. Kieme apstu ne vieno ir ne dviejų didžiulių ūkinių pastatų. Pro šakas šmėžuoja mano mėgstamiausias lietuviško kaimo statinys – molinis tvartas. Prie grytelės, pajuodusios nuo laiko, atremtas dviratis. Vadinasi, kažkas troboje turėtų būti. Pabeldus į duris, pasigirsta sutartinis kelių šunų skalijimas. Pabarškinus langą atsiveria durys. Pro jas išsiveržia net keturi nedideli šunėkai. Laimė, jie gana draugiški ir į kulnus nesikabina. Troboje randu namų šeimininkę Stasę Šoblickaitę, pas ją užsukusią Jeproksiją Zaicevą ir tris kates. Dar kelios katės į mane žvelgia iš paveikslo ir iš plakato ant sienos.
„Čia gimiau, užaugau ir numirsiu“, – paklausta apie gyvenimą, prakalbo sodybos šeimininkė.
Moteris pasisakė, kad įžengė į aštuntą dešimtį.

Jos tėvų, Juliaus? ir Kazimieros? Šoblickų, šeimoje augo 4 vaikai: Antanas, Stasys, Bronė ir ji, Stasė. Tėvai turėjo 10 hektarų ūkį. Tuos paveldėtus hektarus vaikai pasidalijo. „Sodyboje visi pastatai statyti prieškario metais. Esu dirbusi paštininke, vėliau šėriau veršelius kolūkio fermoje. Dabar pensininkė“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad mėgsta skaityti ir nenori nuo gyvenimo atsilikti.

Jos žodžius patvirtino ant stalo gulinti krūvelė laikraščių.
Į kalbą įsiterpusi J. Zaiceva paaiškino, kad pas draugę užsuko jai padėti malkų suskaldyti. Krosnį ji pati pasikuria, pati ir katinus bei šunis sužiūri.

„Girsteikiuose gyvenu nuo 2000 metų. Turiu keturis vaikus. Jie visi suaugę ir taip pat šiame kaime gyvena. Esu apsistojusi socialiniame būste. Registruota darbo biržoje. Seniūnijoje atidirbu už pašalpą. Darbą kaime susirasti sunku. Vietiniams ūkininkams darbininkų nereikia, patys išsiverčia“, – dėstė nelinksmą perspektyvą moteris.

Paklausta, ar kaime žmonės geria, J. Zaiceva tvirtino, kad gerti nėra iš ko, ypač gyvenant iš pašalpų. Kainuoja maistas, reikia mokėti už elektrą.

Apsidairiusi šiltame, bet tikrai remontuotiname kambariuke, Stasės klausiu, ar kas nors jai padeda tvarkytis. Ji tarsteli, kad remonto gal ir reikėtų, bet tam neturinti lėšų. Svarbiausia, kad pavalgiusi ir šiltai gyvenanti.

Tėviškės neapleidžia

Alizavos seniūnijoje sužinojome, kad Girsteikiuose didesnį ūkį turi Liudmila Griciūnienė ir Nijolė Vadlugienė. Su pastarąja šnektelėjome telefonu.

„Laikau 10 melžiamų karvių, dvi telyčias. Anksčiau gyvulių banda buvo didesnė. Labai mažai moka už pieną, todėl bandą sumažinau. Turiu apie 30 hektarų žemės. Mano ūkis mišrus. Praėjęs ruduo viso derliaus nesugadino. Tai nenuleidžiu rankų ir padedama vaikų judu pirmyn. Čia mano tėviškė. Abu tėveliai, Balys ir Albina Vadlugai, seniai mirę. Jie užaugino keturias dukteris. Be manęs, dar Moniką, Bronę ir Otiliją. Kaime likau aš vienintelė. Mamytė daug metų dirbo fermoje, prižiūrėjo paršelius, buvo užsitarnavusi darbo pirmūnės vardą“, – pasakojo moteris.

Ji pridūrė, kad anksčiau ne vienerius metus dirbo Alizavoje pardavėja. Ūkininkauja maždaug dvidešimt metų.
N. Vadlugienė turi 4 vaikus – Aurimą, Darių, Kristiną ir Žydrą. Prie ūkio darbų daugiausia atvažiuoja padėti sūnūs.

Istorijos nuotrupos

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko pateikta informacija, kad Girsteikių kaimas minimas XVI–XVII a. Biržų Radvilų archyvų registruose, 1645 m. pažymėtas Biržų kunigaikštystės plane, priklausė Radviloms. 1861–1919 m. priklausė Panevėžio apskrities Čypėnų valsčiui, 1919–1947 m. – Biržų apskrities Vabalninko valsčiui.

Pirmi liustraciniai valstiečiai, 1870 metais gavę žemės iš grafui Juozapui Tiškevičiui priklausiusio Salamiesčio dvaro (Marisinavos rakto), buvo Stasys Samulionis, Mikas Muntvydas, Petras Vedluga, Benediktas Paulauskas, Jonas Šoblickas, Silvestras Einoris, Juozas Paliukas, Kazys Kučinskas, Petras Plerpa, Petras Kuliešis, Ambraziejus Baronas, Pranas Samulionis, Klementas Varnas, Simonas Einoris, Motiejus Paulauskas.
1923 metais Girsteikiuose buvo 55 sodybos ir 247 gyventojai.

1944 metų gruodį Majauskų sodyboje baudėjai nužudė Girsteikių gyventojus Kazį ir Povilą Muntvydus, Vytautą Majauską, Janę Majauskaitę bei Joną Einorį iš Muntvydų. Tą pačią dieną žuvo ir Povilas Žukauskas. 1946 metais sovietai nušovė mokytoją Alfonsą Pakšį. Rezistencinėje kovoje dalyvavo Antanas Zurba, Petras Varnys, Jonas Samulėnas, lageriuose kalėjo Albinas Vaitieka. Į Sibirą ištremtos Muntvydų (1948), Medelinskų (1949), Palilionių (1950), Samulionių (1949), Šoblickų (1949), Žukauskų (1948) šeimos, iš viso 18 žmonių. Jonas Medelinskas Sibire žuvo.
1949 m. įkurtas Girsteikių kolūkis, vėliau sujungtas su Žadeikių ir Muntvydų kolūkiais, o nuo 1975 m. priklausė Alizavos kolūkiui.

1959 metais kaime buvo Petro Varnio, Broniaus Samulionio, Antano Kučinsko, Kazio Varnos, Olgos Jonuškaitės, Jono Varnio, Povilo Varnio, Stasio Samulionio, Lionginos Samulionienės, Jono Klingos, Jono Kučinsko, Mykolo Muntvydo, Paulino Samulionio, Romo Samulionio, Antano Samulionio, Leono Matijoso, Paulės Samulionienės, Mykolo Vaitiekos, Juozo Zubricko, Vincės Samulionienės, Petro Varnos, Jono Žukausko, Konstantino Kuliničiaus, Albinos Špirkienės, Vytauto Varnos, Kostės Vadlugienės, Balio Vadlugos, Onos Zlotkienės, Elzės Gailiūnienės, Antano Plerpos, Antano Palilionio, Severijos Bieliauskienės, Fabijono Karoso, Kazio Savicko, Nastazijos Paliulienės, Elzbietos Januškienės, Povilo Paliulionio, Kazės Šoblickienės, Stefos Palilionienės, Juliaus Žukausko, Adelės Pučėtienės, Bronės Bartkevičienės, Antano Jankausko ūkiai. Iš viso 174 gyventojai.

Trumpai veikė 1917 m. įkurta mokykla, 1927 m. atidaryta iš naujo ir dirbo iki 1978 m. Mokytojavo Edmundas Timukas, Bronė Petronytė, Elena Uogintaitė, Agota Garbužėnienė, R. Čepulytė-Pilypienė, Alfonsas Pakšys, K. Melaika, Balčiūnas, Bimbirytė, Girdvainienė, Palma Savickienė, Teresė Vadlugienė ir kt.