Jurgita Žiaunytė trejus metus Bostono lietuvių mokyklėlėje vedė šokių pamokas. Pasiruošti pamokėlėms reikėdavo nemažai laiko, todėl ji prieš kurį laiką su skaudančia širdimi apsisprendė palikti šokio studiją.
Jurgita Žiaunytė kilusi iš Panevėžio, bet tampriai susijusi su Kupiškio kraštu. Ji iki šiol mena dienas, kurias leido Subačiaus miestelyje, kur gyvena jos močiutė. Pašnekovės širdis šiuo metu padalyta per pusę – tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės, kurioje gyvena daugiau nei septynerius metus.
Audinga SATKŪNAITĖ
Antras bandymas užtruko
Jurgita gimė ir augo Panevėžyje, tačiau vaikystėje atostogas, savaitgalius ir įvairias šventes leisdavo pas močiutę iš mamos pusės. Ji iki šiol gyvena Subačiaus miestelyje ir gruodį atšventė 85-ąjį jubiliejų.
J. Žiaunytė pasakojo, kad močiutė, kurią ji vadina baba, kilusi iš Andrioniškio kaimo Anykščių rajone. Su seneliu vieną dieną persikraustė į vienkiemį prie Subačiaus miestelio, o vėliau ir į patį miestelį, kur ir augo Jurgitos mama. Jos tėtis taip pat Kupiškio krašto žmogus, kilęs iš Butrimų kaimo.
Pašnekovė daugiau nei septynerius metus gyvena Jungtinėje Karalystėje. Šioje šalyje ji yra buvusi ir anksčiau. Jurgita čia pirmą kartą kartu su drauge apsilankė 2007 metų vasarą. Tuomet J. Žiaunytė trumpam įsikūrė mažame miestuke Leistone netoli Šiaurės jūros.
Keliauti ypač mėgstanti Jurgita Žiaunytė neretai įvairius Didžiosios Britanijos kampelius lanko su bendraminčių kompanija.
Jų tikslas, kaip ir daugumos jaunuolių, buvo užsidirbti pinigų, pramokti anglų kalbos, pamatyti pasaulio. Tąkart merginos ilgai svetur neužsibuvo, nes reikėjo grįžti į Lietuvą ir baigti paskutinį universiteto kursą. J. Žiaunytė Vilniaus universitete yra baigusi taikomosios fizikos bakalauro studijas bei aplinkos ir cheminės fizikos magistrantūrą.
„Dirbti buvo sunku, bet grįžusi į Lietuvą iš karto pajutau kontrastą. Pastebėjau ir žmonių bendravimo, mąstymo skirtumų ir vis svajojau apie sugrįžimą“, – sakė Jurgita.
Baigus magistrantūrą, ją apėmė nežinia, kokiu keliu eiti toliau, o labiausiai tuomet norėjosi pokyčių ir geresnių finansinių sąlygų savo svajonėms įgyvendinti.
„Iki šiol esu be galo dėkinga savo draugei, kuri mane išgirdo ir pasiūlė atvykti į Bostono miestą, kur ji su šeima buvo įsikūrusi. Apsigyvenau pas juos, jie man padėjo įsidarbinti, tad septynerius metus esu čia“, – pasakojo J. Žiaunytė.
Ji sakė, kad planavo, kaip ir pirmąkart išvykus, į Lietuvą grįžti po trijų mėnesių, bet šiuos ketinimus sugriovė žmogus, su kuriuo susipažino Jungtinėje Karalystėje. Vėliau jiems gimė dukrytė Atėnė, kuri skaičiuoja šeštus metus. Taip Jurgitos viešnagė Didžiojoje Britanijoje sėkmingai tęsiasi iki šiol.
Parginti gali ilgesys
J. Žiaunytė sakė, kad pritapti Bostone nebuvo sudėtinga, ir šį miestą vadina mažąja Lietuva, nes čia gyvena labai daug lietuvių.
Keliaudama Jurgita iš rankų nepaleidžia fotoaparato ir stengiasi kuo daugiau užfiksuoti akį traukiančių vaizdų. Pasak jos, fotografija yra vienas geriausių būdų atsipalaiduoti.
„Didelio šoko nepatyriau. Juo labiau kad Bostone yra labai daug parduotuvių, kuriose galima rasti lietuviškų prekių. Čia įsikūrusi lietuvių bendruomenė, nuolat organizuojamos lietuviškos šventės. Deja, artimųjų ilgesys yra ypatingai stiprus ir tai neleidžia pamiršti, kad mes čia esame tik svečiai ir kad tikrosios mūsų šaknys Lietuvoje“, – kalbėjo Jurgita.
Ji atskleidė, kad išmokti anglų kalbą buvo sunkoka, tačiau tai buvusi įveikiama misija. Pašnekovė teigė, jog mieste, kur gyvena begalė lietuvių, jos beveik nereikėję, bet mokytis vertė noras ko nors siekti ir išnaudoti visas galimybės, kurios atsiranda įvaldžius užsienio kalbą.
„Jei paklaustumėte, kur jaučiuosi kaip namuose, atsakyčiau, kad mano širdis padalyta į dvi dalis, ir viena jos pusė visuomet priklausys Lietuvai, kad ir kaip susiklostytų aplinkybės“, – sakė J. Žiaunytė.
Jurgita su šeima Jungtinėje Karalystėje jaučiasi įsikūrusi: ji šiuo metu dirba žmonių įdarbinimo agentūroje, dukra Atėnė lanko mokyklą. Čia vaikai paruošiamąją klasę pradeda lankyti nuo 4 metų, o pirmą klasę nuo 5 metų. Pašnekovė su dukra namuose bendrauja tik lietuvių kalba, nors Atėnė, kaip ir daugelis emigrantų vaikų, anglų kalbai yra imlesnė. J. Žiaunytė vienu didžiausių privalumų laiko tai, kad jos dukra gali kalbėti dviem kalbomis.
„Bostone turime draugų, kuriame planus, tačiau ilgesys iš tiesų stiprus, todėl giliai širdyje niekada neatsisakau minties grįžti visam laikui į tikruosius namus“, – tikino pašnekovė.
Šokių aistra neišnyko
J. Žiaunytė trejus metus Bostono lietuvių mokyklėlėje vedė šokių pamokas. Ji pati tėvų iniciatyva pradėjo šokti nuo šešerių metų, todėl visuomet svajojo dar kartą užlipti ant parketo, nes kurį laiką jos santykis su šokiais buvo nutrūkęs. Jurgita sakė, kad šią svajonę buvo palaidojusi.
Prieš metus sausį Jurgita Žiaunytė su šeima lankėsi Gran Kanarijoje. Ji džiaugėsi, kad tai buvęs pirmas jų skrydis į šiltuosius kraštus.
„Kai gimė dukra, turėjau motinystės atostogas ir trokšte troškau imtis kokios nors veiklos, nes prieš tai nuolat buvau veiksmo sūkuryje, o tada mano gyvenimą užklupo ramybė“, – atviravo Jurgita.
Pamačiusi „Facebook“ skelbimą, kad Bostono lietuvių bendruomenė ieško kūrybingų, iniciatyvių žmonių savanorystei, nepraleido progos ir kreipėsi į bendruomenės įkūrėją.
„Susitikusios nusprendėme, kad organizuosiu vaikams pamokėles apie fiziką, astronomiją, aplinkosaugą ir panašius dalykus. Tai būtų buvę susiję su mano studijomis, o ir man pačiai tai būtų buvusi naudinga ir įdomi patirtis“, – pabrėžė J. Žiaunytė.
Deja, susidomėjusių tokiomis pamokomis neatsirado. Tuomet pašnekovė gavo pasiūlymą mokyti vaikus šokio meno. Ji tvirtino, kad iš pradžių ši mintis ir džiugino, ir gąsdino, – ar pavyks, ar atitiks lūkesčius, tačiau iššūkį drąsiai priėmė. Taip ir gimė šokių klubas.
Jurgita atviravo, kad pasiruošimas pamokėlėms užimdavo nemažai laiko, todėl prieš metus ji su skaudančia širdimi apsisprendė palikti šokio studiją ir daugiau laiko skirti šeimai, darbui ir kelionėms.
„Džiaugiuosi, kad galėjau įgyvendinti savo svajonę, įgijau patirties ir sutikau įdomių žmonių“, – kalbėjo J. Žiaunytė.
Kelionės veda pirmyn
Vienas didžiausių Jurgitos gyvenimo malonumų yra kelionės, į kurias ji leidžiasi su šeima ir bendraminčiais. Anot jos, nenumaldomą troškimą keliauti suformavo atmintyje išlikusios pirmos išvykos atokiau gimtojo Panevėžio.
„Prisimenu išvykas į konkursus, kai dar lankiau šokių pamokas, mokinių ekskursijas į daugelį Lietuvos miestų arba Lenkiją, Estiją, Vokietiją, o studijų metais ir pats Vilnius buvo kaip užsienis“, – teigė pašnekovė.
Vos tik yra daugiau laisvo laiko, Jungtinėje Karalystėje gyvenanti Jurgita su vyru ir dukra leidžiasi tyrinėti šalies. Ji sakė, kad išvykus iš Bostono miesto, kuriame šiuo metu gyvena, galima pajusti tikrąją kultūrą ir užsienio dvasią.
Nuotraukos iš Jurgitos Žiaunytės albumo
Kol dukra buvo maža, J. Žiaunytės šeima keliaudavo bent valandą aplink Bostoną. Net ir tada suspėta pasigrožėti arti stovinčiomis pilimis, rūmais, ežerais, pajūrio miesteliais. Vėliau Jurgita su šeima pamažu rinkosi vis tolimesnius maršrutus. Ji įsitikinusi, kad kelionės plečia akiratį, keičia mąstymą, kūną pripildo geros energijos, kuria norisi dalytis su kitais.
„Kartą paragavęs, negali sustoti, – šypsojosi pašnekovė ir pridūrė: – Juk mes ir gyvename užsienyje, tai kur dar važiuoti, jei pati Anglija yra labai graži. Stengiuosi išnaudoti visas progas, juolab kad tik išvykęs iš Bostono, pajunti tikrąją kultūrą ir užsienio skonį. Jeigu esame čia, tai norime apkeliauti kiek įmanoma daugiau.“
J. Žiaunytė pažiūrėjusi į žemėlapį supranta, jog nemažai Jungtinės Karalystės grožybių jau aplankyta, bet kartu ir suvokia, kad tiek pat jų dar laukia. Jos teigimu, pagrindiniai kelionių trukdžiai yra laikas ir pinigai, tačiau tai jų nesustabdo.
„Galbūt kūnas priprato prie tos adrenalino dozės, kurią gauname keliaudami, akys – prie nuostabių vaizdų. Tai geriausias būdas pamiršti visas problemas, atsipalaiduoti, išvalyti smegenis ir kūną nuo visų neigiamų minčių, jausmų, emocijų“, – atviravo Jurgita.
J. Žiaunytė sakė labai mylinti jūrą, todėl idealiausi matyti vaizdai yra švyturys ir pilis ant jūros ar vandenyno kranto. Norėdama toliau nukeliauti mintimis, pašnekovė griebiasi knygų apie keliones.
„Jos mane nukelia į atokiausius kraštus. Tuomet galiu keliauti kartu su herojais tik savo vaizduotėje. Knygos dar labiau įkvėpia kuo daugiau pamatyti, pajusti, išgyventi“, – kalbėjo Jurgita.
Ji tikino, kad anglai linkę daug keliauti po savo šalį ir ja didžiuojasi. Dažniausiai kelionėse sutinkami žmonės ir yra vietiniai.
„Jie labai paslaugūs, visuomet šypsosi. Taip yra tikriausiai dėl žmonių mokėjimo pakilti auksčiau kasdienybės, buities ir problemų“, – mąstė pašnekovė.
Turi savąją formulę
J. Žiaunytė su šeima nemažai laiko kelionėms skiria ir trumpam grįžusi į Lietuvą. Kasmet laikosi tradicijos aplankyti Trakus, vieną mylimiausių jos vietų. Jurgita atskleidė, kad vos prieš dvejus metus grožėjosi Nida, kurią savo akimis pamatė pirmą kartą.
„Man Lietuva yra labai graži. Džiaugiuosi, kad čia atsiranda vis daugiau atrakcijų, pramogų, veiklos. Tai dar labiau sustiprina norą grįžti į Lietuvą“, – kalbėjo J. Žiaunytė.
Ji laikosi nuomonės, kad laimingo gyvenimo formulę garantuoja atsakymas į klausimą: „Kaip gyventi aš nenoriu.“ Jurgita iš patirties žinanti, kad jaunimui suprasti, ko nori, yra sudėtinga, nors dauguma jų įpareigoti po mokyklos apsispręsti. Jos manymu, savęs pažinimo keliu reikia eiti atmetimo būdu, atsijojant vertybes ir tikslus.
„Pirmiausia reikia investuoti į savo vidų – mokytis, kad ir visą gyvenimą, skaityti knygas, keliauti, surasti pomėgių, semtis įkvėpimo iš daugiau pasiekusių žmonių, susirasti autoritetų, išmokti mėgautis mažais dalykais ir problemas pradėti vadinti iššūkiais. Juk tiek daug dar nuostabių neatrastų dalykų mus supa“, – sakė pašnekovė.
