Skapiškėnė Žiedūnė Kiznytė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto magistrantė, prieš gerą mėnesį grįžo iš Vokietijos. Ji atliko praktiką Hiutenfeldo miestelyje veikiančioje dvikalbėje Vasario 16-osios gimnazijoje.
Apie pirmą darbinę patirtį svetur, apie įspūdžius, jos pačios apsisprendimą, apie vertybes ir pasikalbėjome.
Jurga BANIONIENĖ
Žiedūne, papasakok apie save, kada prasidėjo Tavo „draugystė“ su istorija?
Esu iš Skapiškio. Aštuonias klases baigiau Skapiškio dabar jau pagrindinėje mokykloje, paskui perėjau mokytis į Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. Mane mokė puikus istorijos mokytojas Stanislovas Šepetis. Jo dėstomos pamokos būdavo labai įdomios, tai įkvėpė mane pasirinkti istorijos studijas. Mokytojas visada pasakodavo puikiai, turėjo tikrą dovaną. Kalbėdavo apie tai, kur pats yra buvęs, pasakodavo savo atsiminimus. Pamenu: nuskamba skambutis, bet visa klasė sėdi ir tyli. Kai mokytojas pasako, kad viskas, pamoka baigta, tada pakylame iš suolų. Jo klausėsi ir tie, kuriems istorija galbūt ir nebuvo tokia įdomi. Aš visada ją labai mėgau, nors sekėsi ir tikslieji mokslai. Svarsčiau ką studijuoti – chemiją ar istoriją, bet pastaroji mane traukė labiau. Pasirinkau Vilniaus universitetą, Istorijos fakultetą. Baigiau bakalauro studijas, dabar esu antrame magistrantūros kurse, šie metai man paskutiniai. Nė minutės nesigailėjau, kad pasirinkau būtent šią specialybę. Studijos – labai įvairios. Yra privalomi dalykai, o kitus pasirenkame patys ir nuo antro kurso apsisprendžiame, į ką gilinsimės – senąją ar naująją istoriją. Aš pasirinkau naująją. Mokykloje buvo įdomu tai, kaip pasakoja tėvai ir seneliai ir ką rašo knygos, kodėl faktai labai dažnai išsiskiria.
Kaip Tavo požiūris į istoriją, kaip mokslą, pasikeitė šiandien?
Supratau, kad kuo labiau giliniesi, tuo daugiau kyla klausimų. Jeigu šaltinis – žmonių atsiminimai, kyla klausimas, kaip juos skaityti? Eilinis žmogus viską priima už gryną pinigą, mes, istorikai, turime žiūrėti labai kritiškai. Esame mokomi analitinio mąstymo, kad ne viskas, kas sakoma, yra tiesa. Ypač tai aktualu kalbant apie istorines asmenybes.
Ši specialybė man labai patinka, nežinau, ką kita galėčiau daryti. Klaidingas žmonių suvokimas, kad istorikas – tai žmogus, kuris nuolat rausiasi archyvuose ir neišeina iš bibliotekos. Šiuolaikinis istorikas – tai, visų pirma, aktyvus visuomenės veikėjas, kuriantis dabarties valstybę.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“