Audinga SATKŪNAITĖ
Sakoma, kad svetimo skausmo nebūna, bet ar įmanoma pajusti svetimą gėdą? Lietuvoje daug diskutuojama apie jaunimo pilietinio ir tautinio ugdymo svarbą, netgi kuriamos įvairios programos ir vizijos, kurios įrodytų, kad toks ugdymas yra įmanoma misija.
Lapkritį Kupiškio kultūros centre buvo rodytas neseniai sukurtas filmas apie pasipriešinimo kovų pradininką, pulkininką Juozą Vitkų-Kazimieraitį. Istorinio dokumentinio filmo režisierė Agnė Zalanskaitė pristatydama filmą kreipėsi į susirinkusius žiūrovus, kurių didžiąją dalį sudarė mokiniai: „Auditorijos aš, kaip filmo kūrėja, paprašyčiau išlaikyti rimtį ir susikaupimą.“ Nežinia, ar jos žodžiai galėjo tapti provokacija, ar buvo tiesiog akivaizdus įrodymas, kad jaunimas dar nepajėgus suvokti tikrosios žodžių ir istorijos prasmės.
Vos prasidėjus filmui paaiškėjo tikrasis pilietinio ugdymo veidas, kuris iš gėdos turėjo užkaisti. Didžioji dalis jaunuomenės per visą filmą neatsitraukė nuo mobiliųjų telefonų ir spirgėjo noru, kad vakarinė pilietinio ugdymo pamoka kuo greičiau baigtųsi. Kai kurie mokiniai bandė išeiti iš salės nesulaukę dokumentinio filmo pabaigos, tačiau, matyt, pilietinio ugdymo „cerberiai“ to daryti neleido, todėl jie netrukus grįždavo į savo vietas.
Filmui artėjant prie pabaigos protestas prieš tokią pilietinio ugdymo pamoką vis didėjo: pasigirsdavo plojimai ne laiku ir ne vietoje, švilpimas. Man atrodo, kad šį kartą puikią atsakomąją pamoką gavo mokytojai, kurie kitąkart turėtų pagalvoti, ar verta imtis priverstinio pilietinio ir tautinio ugdymo pamokų.
Pastebėjau, kad Kupiškio žiūrovas turi porą išskirtinių bruožų, kuriuos galima pavadinti taisykle, o ne išimtimi. Pirmą galima pavadinti – „aš vis tiek atkreipsiu dėmesį į save“. Jei prieš spektaklį garsiai ir aiškiai pasakoma, kad reikia išjungti telefono garsą, tai būtinai atsiras tokių, kurie šios informacijos sugeba negirdėti. Tokių žiūrovų telefonas privalo suskambėti, o jo paieškos rankinėje ar kišenėje visuomet užtrunka.
Antras Kupiškio žiūrovo bruožas – „aš esu svarbiausias“. Todėl jis nemano, kad nieko bloga garsiai aptarti matomą veiksmą scenoje su šalia sėdinčiu žmogumi, ir nebūtinai jis turi būti pažįstamas. Didžiausią nuostabą kelia kai kurių žiūrovų noras garsiai dialoguoti su scenoje vaidinančiu aktoriumi. Ar ne per daug kultūrinės laisvės jaučia Kupiškio žiūrovas?
Nepaisant vienokio ar kitokio nekultūringo elgesio drąsos išjungus šviesą, negaliu paneigti to, kad kupiškėnai yra vieni globėjiškiausių gyventojų esant šviesai. Dauguma jų neprasilenks laiptinėje nepasisveikinę, o kilus įtarimų pasiteiraus, kodėl į darbą eini kelios minutės po aštuonių, o ne prieš aštuonias.