Modernyb
ė kaip istorinis laikotarpis Vakarų civilizacijoje prasidėjo nuo XIV amžiaus pabaigos. Būtent tada užgimęs Renesansas į žmonių gyvenimą atnešė didžiąsias permainas, susijusias su geografiniais atradimais, aukštąja kultūra, technine pažanga. Iki XX amžiaus pradžios mūsų protėvius dar ištiko garo variklio išradimas, pramonės perversmas ir daugybė kitų pozityvių žingsnių bei reiškinių. Vienas svarbiausių jų, galvojant apie kultūros sferą, – Švietimo epocha, reiškusi, kad visi žmonės tapo raštingi, išmokę skaityti ir rašyti. Civilizacinį kilimą aukštyn XX amžiuje pertraukė du pasauliniai karai, po kurių Vakarų valstybės, visuomenės ir kultūros, kaip teigia filosofas Leonidas Donskis knygoje „Didžioji Europa: esė apie Europos sielą“, naratyvinėmis galiomis vadavosi ir kėlėsi iš griuvėsių. Galia ir gebėjimas pasakoti istoriją vakariečiams reiškė gijimą po kolektyvinių traumų ir atvirumą naujoms modernizacijos formoms – ypač skaitmeninei erai, tolimesnei meno ir filosofijos plėtrai.
Kalbant apie Lietuvą kaip apie modernią valstybę, reikia konstatuoti, kad mūsų proseneliai modernizuoti savo gyvenimus ir aplinką pradėjo tik XX amžiaus pradžioje. Iki tol gyventa pagal tradicinę tvarką, kuri reiškia įsitvirtinimą kaime, agrarinės praktikos dominavimą, gana siaurą, tačiau labai gilų, kultūrinį akiratį.
Didžiulė nuostaba ir kartu noras bandyti suprasti apima tada, kai viename iš kultūros leidinių rašytojas Vytautas Martinkus, didžiąją dalį gyvenimo praleidęs Kaune ir Vilniuje, teigia, kad lietuviškumas – tai pirmiausia sentimentalus santykis su upe ar mišku. Senoji karta, kuriai atstovauja ir V. Martinkus, užaugo dar kaimiškos tradicijos aplinkoje, kuri modernybės nebuvo regėjusi net iki XX amžiaus antros pusės, kai nedideliuose miesteliuose ir gyvenvietėse (sukurtose prievartiniu kolektyvizacijos būdu) radosi abejotinos vertės liaudies kultūros propagavimo formos.
Kaimo klasika pagrįstą požiūrį į šiandienos tikrovę padeda suprasti kitos rašytojos, Rūtos Mataitytės, gyvenančios ir kuriančios Norvegijoje, sakiniai viename interviu. Pasak emigrantės, mūsų seneliai, prievarta atskirti nuo gimtųjų vienkiemių ir ne savo noru suvaryti į miestelius ar didesnius dirbtinai sukurtus kaimus, patyrė kur kas didesnę tapatybės krizę nei dabar paliekantieji Lietuvą.
Kad mūsų dienomis modernizaciją, kuri kartu reiškia ir vakarietiškos modernybės įtakas, išgyvena Vilnius, Kaunas, Klaipėda ir dar keli šalies miestai, dar nereiškia, kad dabar gyvename modernioje valstybėje. Provincijoje dar labai gausu tradicinės tvarkos reliktų, kurie būtų visiškai nekritikuotini (tiesiog kaip senojo mūsų gyvenimo būdo citatos bendrame Lietuvos gyvenimo pasakojime), jei tos tradicinės tvarkos nebūtų subjaurojusi sovietinė okupacija. Tai, kas kaimo žmogui nuo seno buvo vertybės, – pastovumas, laiko cikliškumas, kultūrinis perimamumas, – šalį pavergus okupantams, virto karikatūra: kaime, provincijoje tebegyvenantys žmonės buvimą ten patyrė kaip kalėjimą, kurio patys tikrai nesirinko. Paradoksalu, nes sovietiniais metais tradicinės tvarkos reliktai sutapo su tuo, ką skatino ir okupacinė valdžia. Tačiau buvo prarastas vienas esminis žingsnis, reiškęs didžiulį kaimo (kartu ir didmiesčio) žmogaus pažeminimą, – laisvas pasirinkimas būti ten, kur tau atrodo geriausia. Šiame kontekste prisimintinos rašytojo Broniaus Radzevičiaus novelės (kai kurios jų, atgavus nepriklausomybę, buvo ekranizuotos), kuriose vyksta kaimo ir miesto susidūrimai, kuriantys gilius egzistencinius konfliktus tarp tradicijos ir moderniosios tvarkos.
Žvelgdami į šių dienų Lietuvos mažesnius miestus ir kaimus, pastebime, kad modernizacija akivaizdi – beveik nebelieka skirties tarp centrų ir periferijos žmogaus: tapo įprasta gyventi kaime, o dirbti mieste, tokiu būdu patenkinant ir sentimentą gamtai, ir norą gyventi moderniai. Filosofas Arvydas Šliogeris yra rašęs, kad šių laikų žmogų lengviausia charakterizuoti pagal jo nuosavybę – tuos daiktus, kuriais jis labiausiai rūpinasi. Kai visos prekės prieinamos, daugelis jų perka daug ir be atodairos. Tačiau tikrasis modernizacijos laipsnis išryškėja ne tada, kai žiūrima į savo televizorių apsikabinusį žmogų, o tada, kai bandoma suprasti, kaip žmogus elgiasi su bendruoju visuomenės ir kitų jos narių turtu – gatve, šalia jos augančiais medžiais, parduotuvės durimis ir kita daugybe smulkių daiktų. Netrunka išryškėti, kad tebeturime sovietinių laikų regresyvų įprotį pastebėti netvarką, tačiau dažniausiai patingėti pajudinti pirštą, kad ji būtų pašalinta. Jei ne mano, kodėl turėčiau tuo rūpintis?! Tik tada, kai įveiksime šį įstrigimą nemalonioje praeityje, galime tikėtis asfaltuoto kelio į kiekvieno ūkininko fermą – Vokietijoje tai įprasta ir seniai kasdieniška.
Vis dėlto bet kuri mąstymo kryptis, kartu ir modernybės idėjos, yra pavojinga, kai suintensyvinama iki kraštutinės ribos. Radikalioji modernizacija netikėtai ima reikšti labai dailią, nušlifuotą, komfortišką daiktinę tikrovę, už kurios slepiasi turinio ir idėjų tuštuma. Kuria linkme sukti šių dienų mažiems Lietuvos miestams ir kaimams, vienkiemiams – tradicinės tvarkos, vyravusios iki okupacijos, atkūrimo, sovietinių griuvėsių ar modernizacijos – sprendžia kiekvienas žmogus, ir kur kas dažniau nei pats apie tai susimąsto.