Vienas iš Šlapelių sodybos gandralizdžių.
Autorės nuotraukos
Į Rėkučių ir Liesnosios kaimus iš Kupiškio galima važiuoti Utenos keliu per Papilius arba Rokiškio keliu, ties Slavinčiškiu pasukant Kikonių link.
Greta šių kaimų yra Papilių, Ažubalio, Puponių II kaimai. Teka Gražupys, prieina Puožgirio miškas, kurio dalis arčiau Rėkučių vadinama Dvarmiškiu. Matyt, kadaise priklausė Puponių II kaime buvusiam palivarkui.
Šiuo metu Rėkučių gyvastį palaiko čia įsikūrusi ir ūkininkaujanti viena šeima, o Liesnosios vienkiemyje nuolatinių gyventojų nebelikę.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Lietaus merkiami
Artūras Šlapelis Rėkučiuose atgaivino senelio ūkį.
Rėkučiuose keli dešimtmečiai įsikūrusi ūkininko Artūro Šlapelio šeima. Darganotą šeštadienio popietę pažliugusiais kaimo keliais, pro ežeriukais virtusius laukus šiaip taip nusigavome iki šio ūkininko kiemo, prie įspūdingo, pilį primenančio gyvenamojo namo. Pirmiausia pasitiko kaimui įprasti garsai – gaidžio giedojimas, šunų skalijimas. Duris atvėrė ir šios sodybos šeimininkai.
„Tokio rudens per visą savo ūkininkavimo laikotarpį nesu matęs. Jei dvi dienas nelyja, tai tikras stebuklas. Apie trisdešimt procentų derliaus liko laukuose. Technika gal dar ir įvažiuotų į pievas ar javų lauką, bet per vargą iš balų nugriebtų pašarų, apsivėlusių purvu, gyvuliams tikrai nepaduosi. Taigi pasimetėme su tais darbais. Ką pavyko nuimti ir nesupūdyti, tą pavyko. Nieko nepadarysi. Gal kaip nors gyvulius išlaikysime. Jei neišgalėsime, gal vieną kitą prieauglį supirkėjams parduosime ir kaip nors iki kito pavasario išsisuksime. Bėda tik, kad pasinaudodami nepavydėtina ūkininkų padėtimi, supirkėjai pradėjo tik grašius už gyvulius mokėti“, – nelinksmai pradėjo kalbą A. Šlapelis.
Jis pridūrė, kad paramos dėl patirtų nuostolių valdžios prašyti nesirengia. Manąs, kad jos sulaukti nelabai realu. Geriausia pasikliauti savo jėgomis ir kuo mažiau priklausyti nuo kitų malonės.
Atgaivino senelio ūkį
A. Šlapelis papasakojo, kad šalia buvusios savo senelio Jurgio Šlapelio sodybos pradėjo kurtis apie 1989 metus pagal tuometinį Valstiečių ūkio kūrimo įstatymą. Buvo tarp pirmų kupiškėnų, sumaniusių ūkininkauti savarankiškai. Gyvenamąjį namą, galima sakyti, statęs visą gyvenimą. Čia šiuo metu užtenka vietos ne tik jam su žmona Laima, bet ir sūnui Martynui su žmona ir dukrele, bei antram sūnui Mantui.
Šiuo metu A. ir L. Šlapeliai verčiasi gyvulininkyste. Laiko mėsinių raguočių bandą, keturiolika arklių. Apie dvidešimt metų bandė plėtoti pieno ūkį, bet jo galų gale atsisakė dėl mažų produkcijos supirkimo kainų ir kitų nepalankių šiai ūkio šakai plėsti sąlygų.
„Atsiėmiau senelio, dėdžių žemę, pirkau jos ir iš aplinkinių gyventojų. Šiuo metu mano valdos – 100 hektarų, o sūnaus Martyno – 300 hektarų. Jo ūkio specializacija yra grūdinės kultūros“, – sakė pašnekovas.
Paklaustas, ar nesigaili pasirinkęs ūkininko dalią, A. Šlapelis papasakojo, kad baigęs tuometinę Šepetos aštuonmetę mokyklą, toliau mokėsi Utenos technikume elektriko specialybės. Grįžti į kolūkį minčių nepuoselėjęs. Sukūręs šeimą gyveno Kupiškyje. Dirbo tuometinėje Kupiškio pieninėje elektriku. Vėliau – pieno miltelių cecho operatoriumi. Žmona buvo kavinės virėja.
„Keitėsi laikai. Žmonės pradėjo atsiiminėti savo žemes, sėti, arti, ūkius kurti. Nutariau ir aš pabandyti. Juk esu kaimo vaikas. Gimęs ir augęs Papiliuose. Ten ir dabar mano mama Vanda Šlapelienė gyvena. Apylinkės savos, gerai pažįstamos. Pradėjau Rėkučiuose šalia senelio buvusios sodybos ant kalniuko statyti namą. Tuomet buvo madinga tokias didžiules gryčias ręsti. Neatsispyriau mados vėjams ir aš. Stačiau su užmoju. Išėjo 300 kv. m statinys. Iš antro namo aukšto matyti tolimiausios apylinkės. Tik esame visada vėjų pagairėje. Per vasaros karščius tokia padėtis visai neblogai. Šiuo metu labiausiai džiaugiuosi, kad išgaliu pats su šeima tvarkytis savo valdose, kad apsirūpinęs technika, kad baigiu atsiskaityti su bankais“, – teigė sodybos šeimininkas.
Laima Šlapelienė prisipažino, kad kartais mąsto apie emigraciją, bet palikti ūkį, kur įdėta tiek triūso, nenorėtų.
L. Šlapelienei kaimo darbai irgi buvo pažįstami nuo mažens. Moteris yra kilusi iš Didžprūdžių. Ji svarstė, jog žmogui, kad būtų patenkintas ir laimingas, ne tiek daug ir reikia. Smagu matyti, kai mažoji anūkė Emilija aplinkui senelį, tveriantį tvorą, tupinėja. Jos dėka visi ūkio gyvuliukai turi vardus. Kas žino, gal nuo mažens kaime auganti sūnaus atžala tęs senelių ir tėvų čia pradėtus darbus. Tai teikia vilties, stiprybės. Liūdna tik, kad žemdirbio triūsas dažnai kitų per menkai vertinamas. Bet įsikinkai žmogus į tas pareigas ir sukiesi lyg voverė rate. Visgi šios nuotaikos permainingos. Labai priklauso ir nuo gamtos pokštų ir malonės. Antai pavasarį žemė buvo perdžiūvusi. Morkos du mėnesius nedygo. O dabar – šienas supelijo, derliaus dalis pražuvo.
Moteris prisipažino, kad kartais užeina minčių ir apie emigraciją, ypač pasisvečiavus pas gimines Jungtinėje Karalystėje.
Išvykti svetur nelabai norėtų, kai tiek čia atidirbo, tiek prakaito išliejo. Antra vertus, ir užsienyje ne pyragai, kai labiau pasigilini į tenykščių žmonių gyvenimą.
Domicelės Šlapelienės statytas kryžius Rėkučiuose Šlapelių giminei atminti.
Mena giminės suvažiavimą
Kalbantis paaiškėjo, kad A. Šlapelis – palikuonis garsios Šlapelių giminės, kurioje yra ne vienas asmuo, savo veikla nusipelnęs Lietuvos valstybei, jos kultūrai, mokslui.
Prieš keletą metų į gimtąsias apylinkes buvo sulėkę suvažiavę Šlapelių giminės atstovai iš viso pasaulio. Pašnekovas parodė vieno jų, Gedimino Grinos, ta proga parengtą sąvadą apie Rėkučių Šlapelių palikuonis. Pasak Artūro, pasirausus istorijos šaltiniuose pavyko atsekti, kad pirmi Šlapeliai Rėkučiuose apsigyveno apie 1600 metus. Pirmasis buvo Martynas Šlapelis. Vieną savo sūnų visai atsitiktinai šio protėvio vardu pavadinę.
„Iš savo tėvo Vidmanto pasakojimų ir savo vaikystės prisiminimų nuotrupų žinau, kad Rėkučiuose palei kelią buvusios Juodviršio, Mieliausko, Čepkaus, Mėlynienės, Petrulio, Kosto Šlapelio, Kukenio (čia vėliau užkuriom atėjo Lukošiūnas), Šimonio ir jo senelio Jurgio Šlapelio sodybos. Tie žmonės čia gyveno pokariu iki pat maždaug 1974 ar 1975 metų, kol daugelio šių sodybų nenušlavė melioracija. Rėkutiečiai buvo priversti palikti savo gimtąsias vietas. Antai Petrulis išsikėlė į Papilius, Čepkienė – į Kupiškį. Mėlynių buvę daug vaikų. Tai vieni Kupiškyje apsistojo, antri po kitus kraštus išsilakstė. Juodviršiai ir Lukošiūnai, atrodo, mirė dar iki įsibėgėjant melioracijai. Dabar buvusių sodybų vietoje plyti dirbami laukai, pievos. Išliko ten tik mano prosenelės Domicelės Šlapelienės 1939 metais statytas kryžius, skirtas Šlapelių giminei atminti. Kolūkio laikais karvės tą kryžių buvo nuvertusios. Parsitempiau jį į senelio sodybą, o vėliau, kai čia pradėjau šeimininkauti, atstačiau. Buvau apsodinęs šią vietą tujomis. Gaila, bet šiemet jos nudžiūvo gyvulių apgraužtos. Reikės vėl atsodinti. Įdomu, kad po to kryžiaus pamatu smėlyje radau butelyje pakastų smetoniškų litų. Pasitvirtino mano tėvo pasakojimas, kad buvęs toks paprotys užkasti keletą pinigėlių, statant kryžius“, – apie savo kaimo praeitį pasakojo ūkininkas.
Artūro Šlapelio senelio sodybos trobesių liekanos.
Apie ką byloja istorijos šaltiniai
Rėkučių Šlapelių pasaulinio suvažiavimo, kuris vyko 2013 metų rugpjūčio 17 dieną, proga Gedimino Grinos, remiantis archyviniais dokumentais, bažnytinių knygų įrašais ir kita informacija, parengto leidinuko „Rėkučių Šlapelių palikuonys (schema ir sąvadas)“ pratarmėje rašoma, kad „1767 metais Kupiškyje vedęs Magdeleną Montrimaitę Rėkučių užusienyje (valakinio sklypo atmaina) įsikūrė Martynas Šlapelis (abu iš Keginių, nors Montrimai kilę iš Mirabelio). Dvi jo dukteris Barborą ir Marijoną išleidus už užkurių Kukienio nuo Kreivenių ir Juodviršio nuo Migonių, 1795 (1798) metų inventoriuje Rėkučių kaime surašyti trys dūmai. Po surašymo 1801 metais Ona Šlapelytė buvo ištekinta už Jurgio Kalvelio nuo Papilių kaimo. Rėkučiai priklausė Pienionių karališkajai seniūnijai, t. y. valstiečiai buvo tituluojami kaip „karališkieji“, tačiau yra pasakojama, kad Rėkučių Šlapeliai, Kukieniai ir Juodviršiai XIX a. pradžioje buvo gavę laisvųjų valstiečių statusą (apie tai užsimenama knygoje „Kupiškėnų senovė“).
Pagal vyrišką liniją Šlapelių kieme šeimas sukūrė Adomas ir Justinas, vedę seseris nuo Bartešiškių užusienio – Uršulę ir Barborą Žukaites. Adomas nebuvo garsus palikuonimis, tačiau Justino vaikai tęsė Rėkučių Šlapelių liniją.
(Justino Šlapelio dukra, Gedimino Grinos promočiutė Konstancija, nutekėjo į Šapalų Grinų kiemą. – aut. past.).
Konstancijos brolio Aniceto kieme Rėkučiuose 1870 metais nakvojo vyskupas Motiejus Valančius, savo įspūdžius sudėliojęs knygoje „Palangos Juzė“, devintojo vakaro epizode „Lietuvių parėdka“: „…atvykau į Kupiškio parapiją, į Rėkučių ūlyčią pas ūkininką stiprų, vadintą Šlapeliu…“ Šiame epizode vyskupas aprašo piršlybas, kai Dominykas Merkys nuo Tumasonių piršosi Aniceto dukrai Domicelei, aprašo apeigas, mini Kupiškio kleboną Kozmianą.“
Dėl pažliugusio kelio Liesnosios viensėdis atrodė nepasiekiamas.
Liesnosios – ideali vieta poilsiauti
Liesnosios vienkiemyje po tėvų mirties šiuo metu tvarkosi Vytautas Mikalauskas. Jis papasakojo, kad jo tėvas Jurgis Šlapelis su šeima čia iš Papilių atsikraustė 1966 metais. Sodyba buvo pirkta iš Audicko. Šis žmogus prieškario laikais buvo stambus ūkininkas, turėjo 40 hektarų žemės, augino arklius. Bijodamas tremties į Sibirą, po karo buvo pasitraukęs į Vilnių. Senoji jo troba buvo labai graži, dviejų galų. Gaila, bet dėl trumpo elektros sujungimo šis pastatas 1983 metais sudegė iki pat pamatų. Naujas namas, per pusę mažesnis, pastatytas 1989 metais.
„Užaugau su seserimis Nijole ir Milda bei broliu Povilu. Anksčiau ši vietovė vadinosi Ažubaliais, o dabar kažkodėl tapo Liesnosios viensėdžiu. Netoliese dar buvo senelių sodyba, kurioje gyveno tėvo seserys Salomėja, Stasytė ir Genutė Šlapelytės. Vaikystėje dažnai pas tetas pasibūti nubėgdavome. Padėdavome šienauti. Jos buvo netekėjusios. Tik Genutė turėjo sūnų Petrą, kuris šiuo metu gyvena netoli Biržų. Mano tėvas dirbo sargu Papilių fermoje. Mama buvo kolūkietė, triūsė už darbadienius laukininkystės brigadoje. Abiem mano tėvams teko patirti ne vieną gyvenimo išbandymą. Mama, Genovaitė Jakubonytė-Mikalauskienė, buvo išvežta į Sibirą. Su tėvu pradėjo gyventi grįžusi iš ten. Jiedu oficialiai ir nesusituokė. Todėl mes, vaikai, pavardę gavome mamos, o ne tėvo. Tėvas buvo labai įdomus žmogus. Daug yra man pasakojęs apie pokario laikus. Tik nebedaug ką atsimenu. Jo prisiminimus yra užrašę kraštotyrininkai, atvykę iš kažkurio didmiesčio. Tėvas jaunystėje per partizanų ir rusų kariškių susišaudymą buvo sunkiai sužeistas. Po operacijos viena jo koja liko trumpesnė. Šiek tiek slapstėsi, bet represijų išvengė, gal dėl jauno amžiaus, nes per tuos skaudžius įvykius jis dar buvo nepilnametis“, – apie savo šeimą, gimines ir praeities įvykius pasakojo pašnekovas.
Jis pridūrė, kad abu jo tėvai palaidoti Kupiškio senosiose kapinėse.
Šiuo metu Liesnosios viensėdyje šeimininkauja Vytautas Mikalauskas.
V. Mikalauskas pirmą pradinės mokyklos klasę baigė Papiliuose. Toliau čia mokytis nebegalėjo, nes mokykla buvo panaikinta. Pradinę baigęs Skodiniuose, o aštuonias klases – Juodpėnuose. Buvęs gabus mokinys. Tad mokslus tęsė ir siekė vidurinio išsilavinimo Šimonyse, o brandos atestatą gavo Viešintų vidurinėje mokykloje. Toliau studijavo matematiką tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Mokytojavo Subačiuje ir Utenoje. Vėliau baigė Kauno technologijos universitete informatikos inžinerijos magistro studijas. Šiuo metu gyvena Kupiškyje. Šiame krašte įsikūręs ir jo brolis bei seserys. V. Mikalausko dukra Viktorija su šeima gyvena Vilniuje, o sūnus ten pat studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete.
„Liesnosios vienkiemyje ypač gera gyventi vasarą. Aplinkui miškas, pievos. Teka Gražupys. Ten, mano manymu, poilsiui ideali vieta, bet ir darbo būna per akis. Reikia kaskart šienauti maždaug vieno hektaro sodybos teritoriją. Turiu Anykščių rajone dar vieną sodybą. Žadu jos atsisakyti, o pasilikti tik šitą. Antra vertus, nelabai šiais laikais tas sodybas ir apsimoka pardavinėti. Jaunimas jomis nesidomi. Jie dažniau skrenda atostogauti į Kanarus ir kitus pasviečius“, – kalbėjo pašnekovas.
Paklaustas, ar jį sieja giminystės ryšiai su Rėkučių Šlapeliais, vyriškis sakė, kad jie nėra giminės, nebent koks dešimtas vanduo nuo kisieliaus pagal tėvo liniją, nes buvo kviesti į Šlapelių giminės suvažiavimą. Tačiau bičiuliaujasi, nes yra artimiausi kaimynai, A. Šlapelis dirba jų žemę.
Istorijos pėdsakais
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas pateikia daugiau informacijos apie Liesnosios vienkiemio praeitį. Jis rašo, kad Didžioji Liesnosios pievų dalis priklausė Keginių kaimo ūkininkams, bet būta čia ir kitų kaimų (Skodinių, Obonių, Kinderių) valdų. 1921 metais skirstant į vienkiemius Keginius, ganyklos padalytos proporcingai kaimų turimai žemei. Tada minimi šie pievų turėję ūkininkai: Jonas Pajarskas, Feliksas Černius, Jonas Motiejūnas, Simonas Navarskas, Petras Jurėnas, Petras Audickas, Justinas Apšega, Zulonas, Jurgis Savičiūnas, Konstantinas Savičiūnas, J. Muntrimas, Pranas Repšys, Juozas Kalvelis, J. Laužikas, Petras Kalvelis. Būta ir Liesnosios ūkio, kuris XX a. I p. priklausė Bražiui. 1923 metais ūkyje gyveno 5 žmonės. Vėliau čia gyveno Šinkūnas, iš kurio ūkį nupirko Jurgis Šlapelis iš Keginių. Ūkiui priklausė 16 hektarų žemės. 1942 metais gyveno 6 žmonės. Pokario metais sodyboje nuolat glaudėsi partizanai, čia buvo jų bunkeris. 1947 m. gegužės 17 dieną per susišaudymą su okupantais prie sodybos žuvo partizanai Petras Durasevičius ir Stuoka?
1959 metais kaime buvo Jono Žiūko ir Jurgio Šlapelio namų ūkiai, iš viso 10 gyventojų. 1979 metais čia gyveno 2 žmonės. Tiek pat buvo ir 2006 metų duomenimis.
