LOBIUS SLEPIANTIS PAPILIŲ PILIAKALNIS

Pačiame Papilių kaimo viduryje stūksantis piliakalnis turi kelis pavadinimus. Žmonės nuo seno jį vadina Piliumi. Manoma, kad čia pilies būta, ji davusi vardą ir kaimui. Legendos byloja, kad Papilių piliakalnio papėdėje buvo užkasta daug lobių, kažkam juos ir atkasti yra pavykę.

Jurga BANIONIENĖ

Piliakalnio paslaptys

Kupiškio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, etnografė Alma Pustovaitienė, sakė, kad Papilių piliakalnis žmonių nuo seno vadinamas Piliumi.

„Kalbama, kad čia stovėjusi pilis, iš to kilo ir Papilių kaimo pavadinimas. Kokia ta pilis buvusi, sunku pasakyti, bet jos tikrai būta. Legendos, kas supylė šį piliakalnį ar pastatė pilį, nėra, tačiau įvardijama, kad galbūt tai padarę kareiviai“, – kalbėjo pašnekovė.

Pasak A. Pustovaitienės, legendos taip pat byloja, kad piliakalnio papėdėje buvo užkasta labai daug lobių. Vienas ūkininkas netgi buvo sudaręs planą, kad tie lobiai paslėpti – net trijose vietose.

„Piliakalnio papėdėje buvęs ūkininko sodžius, netoliese augęs labai didelis ąžuolas, o prie jo rastas didžiulis lobis. Jei buvo gyvenvietė, galėjo būti palikti ar pakasti kažkokio laikotarpio pinigai. Legendos sako, kad naktimis jie dega, pastebėję tai, žmonės eidavę lobių ieškoti.

Palyginti, tai gana aukštas kalnas, iš šiaurės rytų pusės jo aukštis – apie 17 metrų, nuo pietryčių jis kiek nuožulnesnis. Nekelia abejonių ir tai, kad apačioje buvusi gyvenvietė. Piliakalnis nebuvo tyrinėtas, bet mokslininkų žvalgytas. Tuos žvalgymus atliko Petras Tarasenka ir Liudvikas Kšivickis XX a. Yra rasta radinių, saugomų Etnografijos muziejuje“, – pasakojo A. Pustovaitienė.

Papilių piliakalnis apsodintas įvairiais medžiais – beržais, ąžuolais, klevais. Papėdėje yra išlikę daug didelių akmenų. Anot etnografės, nežinia, ar tai kokių senų statinių pamatų liekanos, bet akmenys tikrai dideli.

Pašnekovė minėjo, kad kažkuriuo metu piliakalnis buvo ariamas. „Rodos, toks menkas žemės lopinėlis, bet vis dėlto žmonės ardavo piliakalnius, apardydavo jų kultūrinius sluoksnius.

Nors, pasak Kupiškio piliakalnį žvalgiusios archeologės Andros Simniškytės-Strimaitienės, ardamas didelės žalos piliakalniui nepadarysi, nes kultūriniai sluoksniai prasideda giliau“, – pabrėžė etnografė.

Du kalnai – šalia

Įdomu, kad visai šalia Papilių piliakalnio stūkso antras kalnas, žmonių nuo seno Milžinkapiu vadinamas. „Ilgus metus buvo teigiama, kad tai antras Papilių piliakalnis, Pilius – pirmas, o Milžinkapis – antras. Jis žemesnis, labai apaugęs pušimis, tačiau per žvalgymus jokio kultūrinio sluoksnio, radinių pastarajame nebuvo rasta. Nustatyta, kad ten galėjo būti labai senos kapinės. Tai reikalauja svarbesnių archeologinių tyrinėjimų“, – sakė A. Pustovaitienė.

Visai netoli, vos už kelių kilometrų nuo Papilių piliakalnio, stovi Gaigalių piliakalnis, kiek toliau – Kerelių. Anot pašnekovės, visi – vienoje linijoje, lyg apsaugos nuo priešų siena.

Atstatytas kryžius

Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialistas Vytis Zavackas teigė, kad žinių apie Papilių piliakalnį išlikę nemažai. Tarpukario dokumentuose rašoma, kad ši vieta nuo seno buvusi šventa.

„Kai lietuviai dar buvo pagonys, ant piliakalnio turėjo nuolatos degti ugnis, o kūrentojams buvo prigrasyta, jei užges, jie bus nubausti mirtimi.

Atėjus krikščionybei, ant piliakalnio buvo sėjami javai, dirbama žemė, užeidavo gamtos negandos, kurios derlių sunaikindavo, tai kunigas per pamokslą sakydavo, kad reikia pastatyti aukštą kryžių, kad debesis išstumdytų.

Pušinis kryžius ir buvęs pastatytas, jis aprašytas dokumentuose. Paskui buvo nugriautas, bet atstatytas kitoje vietoje – šalia piliakalnio“, – pasakojo V. Zavackas.

Apie tai užrašytas Aloyzo Černiaus, gimusio 1891 metais, pasakojimas. Jis taip pat byloja, kad šalia piliakalnio augo šimtametė vinkšna, o po Pirmojo pasaulinio karo medis buvo sunaikintas.
Ant paties piliakalnio išlikęs pakabintas paveikslas su Jėzaus Kristaus atvaizdu. Tai, pasak pašnekovo, liudija, kad ši vieta nuo senų laikų laikyta šventa.

V. Zavackas užsiminė, kad rašoma ir apie paslėptus ant piliakalnio keturis lobius, iš kurių tik du buvo rasti. „Gal tai ir tiesa. Juolab kad net ir žemėlapis yra nupieštas, kur tie lobiai rasti“, – kalbėjo pašnekovas.

Jo teigimu, nors archeologų piliakalnis nekasinėtas, bet senesni padavimai, žmonių pasakojimai atskleidžia, kad piliakalnis turi savo specifinę istoriją.

„Dabar jis yra nušienaujamas, prižiūrimas. Pernai prie piliakalnio pastatyta nauja informacinė lentelė. Papilių piliakalnį per Europos paveldo dienas aplanko mokiniai“, – sakė specialistas.

Giedotas himnas

Šis piliakalnis nėra užmirštas ir vietos, aplinkinių kaimų gyventojų. Ne kartą minint karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną ant jo giedotas valstybės himnas.

Kupiškio kultūros centro Šepetos padalinio kultūrinės veiklos vadybininkė Vaiva Mališauskienė teigė, kad 2010 m. liepos 6 dieną ant piliakalnio susirinko nedidelis būrelis žmonių.

„Himną kartu su šepetiškiais ir Papilių bei Kinderių kaimo gyventojais giedojo tuomet Savivaldybės Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo pareigas ėjęs Rimantas Jocius bei šviesaus atminimo kultūros centro direktorius Rapolas Lukoševičius.

Vėliau himno giedoti būrėsi jaunimas – Šepetos laisvalaikio centro jaunimo klubas ,,Iš lempos“ į svečius pasikvietė Kupiškio jaunimo centrą. Kelerius metus iš eilės ant piliakalnio minėta ir Papilių kaimo šventė“, – pasakojo vadybininkė.

Kupiškio etnografijos muziejaus specialistė Aušra Jonušytė prisiminė, kaip valstybės himnas ant piliakalnio giedotas 2012 metais. „Gražų, šiltą liepos 6-osios vakarą prieš devintą valandą ant Papilių piliakalnio rinkosi Papilių, Šepetos kaimų gyventojų šeimos su vaikais, draugais ir iš toliau atvykusiais svečiais giedoti Lietuvos himno. “

„Daugelis iš atėjusiųjų su vaikais pirmiausia norėjo jiems parodyti, kad yra tokia šventė, kai galima pasibūti su savo kaimo žmonėmis, pabendrauti. Skaitytos Genovaitės Koriznienės ir Eugenijos Katauskienės-Sokienės, kilusios iš Papilių kaimo, eilės. Kad vakaras neprailgtų, V. Mališauskienė atliko savo kūrybos dainas, dainavo, gitara grojo Rimgaudas Bražas, koncertavo Šepetos laisvalaikio centro kapela „Kairabalė“. Jau sutemus uždegtas laužas, kviečiantis žmones burtis arčiau prie jo“, – sakė muziejininkė.

Įdomūs radiniai

„Kaimo ir piliakalnio pavadinimas Papiliai rodo vietą, kurioje stovėjo pilaitė. Užlipus ant aukštokos kalvelės su plokščiu paviršiumi ir dominuojančio apylinkėje, atsiveria gražus vaizdas į pietus ir pietryčius nuo piliakalnio. Toje pusėje yra ir aukščiausi piliakalnio šlaitai. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e.–I tūkstantmečio pradžia. Archeologų jis nekasinėtas, atlikti tik žvalgomieji tyrimai. Ariant žemę rasta akmeninio kirvelio ir keramikos fragmentų. Pats piliakalnis galėjo būti naudotas ir vėlesniu laikotarpiu – greičiausiai iki I tūkstantmečio vidurio.

Apie tai liudija čia rasta I tūkstantmečio pirmai pusei būdinga grublėta bei gludinta keramika ir ankstyviesiems piliakalniams nebūdinga papėdės gyvenvietė, buvusi į pietryčius nuo piliakalnio, apie 1 hektaro plote. Ilgas piliakalnių apgyvendinimas yra būdingas visam šiaurės rytų Lietuvos regionui. Žmonės ant jų su tam tikromis pertraukomis gyveno iki pat Lietuvos valstybės sukūrimo laikų.

Įdomus faktas, kad piliakalnis priskiriamas vadinamajai brūkšniuotosios keramikos kultūrai, nes ant jo rasta keramikinių indų fragmentų su brūkšniais. Ši kultūra buvo išplitusi Latvijos ir Baltarusijos teritorijose. Manoma, kad tos keramikos kultūros žmonių palikuonys buvo sėliai, kurie vėliau išnyko. Jie įsikurdavo aukštose dominuojančiose kalvose. Piliakalnį saugodavo kelių eilių stambios kuolų tvoros. Statūs šlaitai galėjo būti grįsti akmenimis. Tokios apsaugos tuo laiku užtekdavo. Paskui, grumiantis su kryžiuočiais, šlaitai aukštėjo ir tai buvo vėlyvesnių piliakalnių požymiai. Apie tai yra kalbėjęs ir rašęs archeologas dr. Gintautas Zabiela“, – pasakojo istorikė A. Jonušytė.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad Papiliai – gana sena vietovė. Jos priešistorinius laikus mena kaimo viduryje stūksantis piliakalnis. Tai beržais apaugusi, stambi kalva. Aikštelė 52×35 m dydžio. Aikštelėje matyti pavienių stambių akmenų. Joje ir piliakalnio pietiniame šlaite pastebimas kultūrinis sluoksnis. Piliakalnio pašlaitėje rasta lipdytinės keramikos (1935 m. Bronius Petrulis akėdamas čia rado akmeninį kirvuką). Į rytus nuo piliakalnio yra antras didelis kalnas, vadinamas Apžūtais, o jo viršūnėje esama nemažai akmenų.