Konstantinas Dulksnys.
Nuotraukos iš Lino Balčiūno archyvo
Tarpukario metais Lietuvos kariuomenė buvo visuomenės pasididžiavimo objektas ir žmonės jai stengėsi padėti kuo galėdami. Negailėjo savo sunkiai uždirbtų pinigų Ginklų fondui, aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungoje. Didelė dalis biudžeto taip pat buvo skirta būtent krašto apsaugai.
Į Lietuvos teritoriją įžengę sovietai pakeitė šalies istoriją. Jų vienu pagrindinių taikinių tapo karininkija, kuri svetimos valdžios buvo persekiojama ir naikinama. Tarp pirmųjų aukų atsidūrė Lietuvos kariuomenės štabo II skyriaus viršininkas, generalinio štabo pulkininkas naiviškis Konstantinas Dulksnys.
Audinga SATKŪNAITĖ
Žingsnis po žingsnio
Karininkas K. Dulksnys gimė 1901 metų sausio 24 dieną Kupiškio valsčiaus Naivių kaime. Vokiečių okupacijos metais pradėjo lankyti Kupiškio progimnaziją, kurios suolą paliko 1919 metais ir gimtosiose apylinkėse, daugiausiai Puožo ir aplinkiniuose miškuose, prisidėjo prie partizanų būrio, veikusio prieš bolševikus. Sėkmingai pasipriešinus bolševikams, iš Kupiškio apskrities laikinojo komiteto apsaugos skyriaus vedėjo gavęs liudijimą apie savo veiklą priešo užnugaryje, K. Dulksnys birželio 21 dieną stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Jis buvo paskirtas į pirmąjį raitelių pulką, iš kur netrukus pasiųstas į Karo mokyklą Kaune, kurią baigęs 1919 metų gruodį, tarnavo įvairiuose daliniuose. Tuomet būsimasis Lietuvos nepriklausomos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas dar neturėjo nė devyniolikos metų.
Gruodžio pabaigoje pabuvęs bermontininkų fronte, K. Dulksnys pradėjo tarnauti 4-ajame pėstininkų pulke, kulkosvaidžių kuopoje, kur 1920 metų gegužės 4 dieną gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas 1-osios kuopos jaunesniuoju karininku.
Liepos mėnesį su pulku K. Dulksnys dalyvavo kovose su lenkais, o mūšyje ties Benekoniais prasidėjus rimtesniems susidūrimams su priešu buvo sužeistas į dešinę koją. Dėl šios karo lauke patirtos traumos jis vėliau šlubavo.
Kaip rašo kraštotyrininkas Vidmantas Jankauskas savo knygoje „Kupiškėniškas suėjimas“, kelias savaites Karo ligoninėje pasigydęs K. Dulksnys, buvo patikrintas nuolatinės sveikatos tikrinimo komisijos, kuri spalio 29 dieną pripažino, jog žaizda užsitraukusi ir nukentėjusysis pasiruošęs grįžti į rikiuotę. Po keleto savaičių jis vėl pasirodė fronto linijose ir dalyvavo kovose Taučiulių-Užuožerių rajone. Po nepriklausomybės kovų 1921 metų liepos 4 dieną apdovanotas V laipsnio Vyčio kryžiumi.
Tais pačiais metais K. Dulksnys paskirtas 2-osios kulkosvaidžių kuopos vadu. 1923 metų sausio–birželio mėnesiais jaunesnysis leitenantas dalyvavo kovose su lenkų partizanais Širvintų apylinkėse, kur likvidavo Sartono-Virbalio gaują. Už tai laisvės kovotojui buvo skirtas antras Vyčio kryžiaus apdovanojimas.
„Čia, šalia esančioje neutralioje zonoje, vyko nuolatiniai lietuvių partizanų (milicijos) susirėmimai su lenkų milicija, kuri kaip paprasčiausios plėšikų gaujos terorizavo vietinius gyventojus lietuvius“, – rašo V. Jankauskas.
1924 metų sausio 24 dieną K. Dulksniui buvo suteiktas leitenanto laipsnis.
Karinės žvalgybos vadas
Kariškis Konstantinas Dulksnys (pirmoje eilėje pirmas iš kairės) su kovos.
Kariškis nemažai laiko skyrė tobulinimuisi. Perdavęs kulkosvaidininkų kuopą leitenantui Tumeliui, jis 1924–1925 metais išvyko tobulintis į Aukštuosius karininkų kursus, kur baigė bendrąjį skyrių. 1926 metų sausio mėnesį buvo paskirtas 1-osios kuopos jaunesniuoju karininku ir netrukus paaukštintas iki vyresniojo karininko, o rugpjūtį jam suteiktas kapitono laipsnis.
1927 metais K. Dulksnys baigė Kauno „Pavasario“ suaugusiųjų gimnaziją ir įgijo brandos atestatą. 1931 metais mokėsi Prahos generalinio štabo akademijoje ir buvo paskirtas generalinio štabo majoru. V. Jankauskas rašo, kad išvykus į Čekoslovakiją gyvenimas karininko nelepino, nes nuolat stigo pragyvenimo lėšų. Skiriamos stipendijos nepakakdavę, nes kas mėnesį reikėdavę siųsti pinigų šeimos išlaikymui, todėl jis pagalbos prašydavęs iš Lietuvos atstovybės Prahoje.
Nepaisydamas sunkumų K. Dulksnys vis dėlto baigė mokslus ir 1931 metais grįžo į Lietuvą. Už gautą stipendiją jis turėjo atidirbti ir pirmiausia buvo paskirtas į generalinio štabo valdybos IV skyrių, kur dirbo susisiekimo dalies vedėjo pavaduotoju. Tais pačiais metais jam skirtas majoro laipsnis. 1934 metų rugpjūčio 22 dieną K. Dulksnys pradėjo eiti generalinio štabo valdybos II (žvalgybos) skyriaus viršininko pareigas. Netrukus atėjo pranešimas, kad jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. 1935 metų rugsėjo 26 dieną jis patvirtintas kariuomenės štabo II skyriaus viršininku, o po metų pakeltas pulkininku. Tada štabe pagrindines pareigas ėjo du pulkininkai kupiškėnai: Jonas Černius ir K. Dulksnys.
Pasak kraštotyrininko V. Jankausko, K. Dulksnys nebuvo profesionalus žvalgybininkas, o šios srities specialistų šalyje apskritai stokota.
„Ilgą laiką šio skyriaus dėmesys buvo nukreiptas į patį realiausią (kaip tada atrodė) priešą – Lenkiją. Apie Sovietų sąjungą, su kuria neturėta bendros sienos, žinios buvo menkos. O be to, manyta, kad jei reikėtų kariauti, tai prieš Lenkiją Lietuva galėtų atsilaikyti mėnesį, prieš Vokietiją – savaitę, o su sovietais geriau visai neprasidėti…“ – rašo V. Jankauskas.
Sunkiausiais K. Dulksnio gyvenimo metais galima vadinti paskutiniuosius Lietuvos nepriklausomybės metus, kai prie valstybės sienų, o ir pačioje teritorijoje pradėjo burtis sovietų kariuomenė.
Mirties gniaužtų neišvengė
Konstantinas Dulksnys su Adele Braižyte susituokė 1926 metais. Po trejų metų bendro gyvenimo susilaukė sūnaus.
V. Jankauskas knygoje „Kupiškėniškas suėjimas“ rašo, kad Lietuvos žvalgyba į priešą žiūrėjo kiek pro pirštus ir gerai nesuvokė, kas iš tiesų darosi šalyje, ir dėl to tinkamai negalėjo informuoti Vyriausybės apie šalyje susidariusią grėsmingą situaciją.
1940 metų birželio 15 dieną Kauno gatvėmis pradėjo riedėti sovietų tankai, o priešo kariai greitai pasirodė karinės žvalgybos skyriuje ir skubėjo užgrobti viską, kas dar buvo likę nesunaikinta. Jie išplėšė fotolaboratoriją, išsinešė nuotraukas ir fotoaparatus, galų gale priešo pagrindiniu taikiniu tapo žvalgybos karininkai.
Po sovietų okupacijos Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos karininkai buvo pradėti atleisti iš pareigų. Pulkininkas K. Dulksnys iš II skyriaus viršininko pareigų atleistas liepos 6 dieną. Nors daugelis žvalgybininkų žinojo, jog jiems gresia pavojus, tačiau nė vienas iš Lietuvos nesitraukė. Netrukus prasidėjo areštai. Deja, perspėjimų dėl galimo suėmimo nepaklausė ir K. Dulksnys, todėl patekęs į sovietų rankas iš jų gyvas nebeištrūko.
1940 metų liepos 18 dieną vienu metu visose okupuotose Baltijos valstybėse prasidėjo žvalgybininkų suėmimai. Kaune vieni pirmųjų suimti trys leitenantai: K. Dulksnys, Juozas Matusaitis ir Petras Kirlys.
Istorikas Arvydas Anušauskas savo straipsnyje „Žvalgybos pulkininkai“ rašo, kad suimtų žvalgybos karininkų sovietai kalinti Lietuvoje nesiruošė, todėl jie kartu su kitais aukštais saugumo departamento, Vidaus reikalų ministerijos pareigūnais buvo išvežti į Maskvą. Pasak A. Anušausko, net ir suimti lietuvių karininkai orumo neprarado.
„Paskutinėje nuotraukoje, kuri buvo byloje, Maskvoje daugiau kaip savaitę praleidęs kalėjime, gerokai apžėlęs P. Kirlys buvo iki viršaus kariškai užsisagstęs marškinius, su ištrūkusia saga. Toks kariškio vaizdas neabejotinai reiškė, kad buvo sąmoningai sudaromos žeminančios kalinimo sąlygos. Daugiau fotografijų nebebuvo“, – rašo docentas A. Anušauskas.
Visi trys suimti karinės žvalgybos pulkininkai uždaryti atskiruose vagonuose iš Maskvos buvo nugabenti į Lefortovo kalėjimą, kur jų laukė akistata su pagarsėjusiu NKVD tardymo dalies pareigūnu Borisu Rodosu. Visi jie kankinami pripažino primestus kaltinimus ir nuteisti griežčiausia bausme – sušaudymu.
ninkai Lietuvos karinei žvalgybai buvo paaukoję nemažą dalį gyvenimo. K. Dulksnys vien II skyriaus viršininko poste išdirbo kone šešerius metus.
„Mirties bausmė įvykdyta neįrodžius kaltės. Todėl jų veiklą stengtasi ištrinti iš atminties, o mirtį įslaptinti. Tačiau pulkininkų pėdsakai pernelyg gilūs, kad bėgant metams sudiltų“, – savo publikacijoje teigia istorikas.
Sovietai iš II skyriaus suėmė 12 karininkų. Į Sovietų sąjungos lagerius išvežė aštuonis, iš tremties tegrįžo trys.
Apie pulkininko K. Dulksnio likimą ilgą laiką tikslių žinių neturėta. Kraštotyrininkas V. Jankauskas atskleidė faktą, kad jo žmona apie vyro mirtį informacijos sulaukė tik 1990 metais. Moteris visą laiką nujautė, jog mylimas vyras žuvo sovietų kalėjimuose arba lageriuose.
Iš naiviečių prisiminimų
Konstantinas Dulksnys su šeima. Žmona Adelė su sūnumi Algimantu po vyro mirties pasitraukė į Vakarus.
2000 metais laikraštyje „Kupiškėnų mintys“ žurnalistė Jūratė Nedveckaitė yra užfiksavusi Naivių kaimo gyventojų prisiminimų nuotrupas apie kariškį K. Dulksnį.
Ūkininkų Dulksnių žemė ribojosi su Šilinių laukais. Antanas Šilinis, nors buvo netgi jaunesnis už K. Dulksnio sūnų, tačiau jo prisiminimai iš jaunų dienų apie pulkininką išlikę labai ryškūs. Prieš septyniolika metų jis J. Nedveckaitei pasakojo, kad kariškis neretai užsukdavęs į svečius. Anot A. Šilinio, K. Dulksnys buvo paprastas, mandagus, išsilavinęs žmogus.
„Atvažiavęs į tėviškę, rengėsi paprastai. Buvo vidutinio ūgio, simpatiško veido“, – sakė A. Šilinis.
Jis prisiminė, kad apie 1937–1938 metus Dulksnių sodyboje vyko didžiulės statybos. Buvo kasamas širdies formos tvenkinys, statoma pirtis, mūryti tvartai, klojimas, įrengtas malūnėlis, gaminęs elektros energiją namui apšviesti. K. Dulksnys ketino iš kaimynų nusipirkti ir daugiau žemės, nes jo tėvas Mataušas turėjęs tik apie 16–17 hektarų. Ūkį pulkininkas stengėsi modernizuoti kiek išgalėdamas, todėl jame dirbo arklinės užsienietiškos mašinos.
J. Nedveckaitės straipsnyje „Pulkininkas Konstantinas Dulksnys liko užmirštas“ rašoma, kad K. Dulksnys savo sodybą norėjo paversti pavyzdiniu ūkiu.
Pulkininko tėvas mirė nepriklausomos Lietuvos metais. Remiantis vietinių žmonių prisiminimais, jo laidotuvės buvo iškilmingos, su bažnytinėmis vėliavomis.
Po karo Dulksnių sodybos antrame aukšte buvo įrengtos partizanų slaptavietės, kuriose kurį laiką slapstėsi Anicetas Laužikas, vėliau vedęs K. Dulksnio seserį Adelę.
J. Nedveckaitės kalbintas naivietis Albinas Kaulakys savo akimis pulkininko niekuomet nematęs, tačiau neretai sutikdavęs į sodybą apie 1941 metus atvykstančią jo žmoną ir sūnų, kurie gyvendami Kaune sunkiu laiku pritrūkdavę maisto.
K. Dulksnys su Adele Braižyte susituokė 1926 metais, o sūnaus Algimanto susilaukė 1929 metais. Po vyro mirties žmona kartu su sūnumi pasitraukė į Vakarus.
