Lituanistė Laimutė Vinciūnaitė, baigusi aktyvią darbinę veiklą, o laisvalaikį skiria literatūrai, savišvietai, kelionėms ir savo patirtimi dalinasi su kitais.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotrauka
Naujų knygų sutiktuvėse, jų aptarimuose Kupiškyje pastaruoju metu svarų žodį taria į savo vaikystės ir ankstyvosios jaunystės miestą gyventi iš Kauno sugrįžusi lituanistė Laimutė Vinciūnaitė. Jos pedagogės ir literatūrologės talentą pastebėjo ir įvertino vietiniai kolegos. Laimutei šiuo metu patikėtas Kupiškio trečiojo amžiaus universiteto literatūros fakulteto vairas. Rengtis paskaitoms ji net į Panevėžio centrinę biblioteką važiuoja, kai pristinga įdomių vieno ar kito kūrėjo asmenybės, biografijos faktų.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Mokiniai buvo pakrikštiję Citata ir Kirviu
Laimutė kartu su viena kolege buvo pirmosios Kauno Jono Jablonskio gimnazijos gimnazinių klasių kūrėjos. Ši mokykla buvo pirma ir vienintelė jos darbovietė.
Pašnekovė prisiminė, kad galėjusi pasukti į mokslinio darbo sritį. Baigiant lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete jai buvo siūlyta stoti į doktorantūrą. Pasakiusi, kad tokia kaip Viktorija Daujotytė netaps, ir atsisakiusi. Be to, nedrįsusi tęsti studijų ir dėl sušlubavusios sveikatos. Visiškai atsitiktinai, nes buvo laisva vieta, pasirinko mokytojavimą. Tiesa, jai siūlyta padirbėti ir tuometinio žurnalo „Nemunas“ redakcijoje. Kitokį pasirinkimą lėmė didesnė mokytojos alga. Laimutė teigė, kad tėvams niekada nenorėjusi sėdėti ant sprando ir po mokyklos baigimo visuomet stengėsi verstis pati.
„Mokykliniais metais buvau tyli, rami. Pedagoginis darbas mane pakeitė. Tapau energingesnė, reiklesnė, dėmesingesnė. Mokiniai mane vadino Citata ir Kirviu. Prašydavau, kad analizuodami literatūros kūrinį jie savo samprotavimus visuomet pagrįstų to kūrinio citatomis. Vaikai yra net skundęsi mokyklos direktoriui, kad per sunku. Direktorius prašydavo, kad dėstyčiau paprasčiau, kad gimnazistai ne universiteto studentai, svarbiausia, kad jie pasirengtų egzaminams. Atsakydavau, jog paprasčiau neįmanoma, kad tik trečdalį to, ką reikėtų, mokiniai išmoksta. Taip, matyt, išsikišdavo tas mano mokslininkės pradas. Visgi apskritai su mokiniais sutardavau. Dauguma jų buvo labai imlūs, motyvuoti. Jono Jablonskio gimnazija Kaune buvo elitinė mokykla, į kurią iš pradžių net stojamieji egzaminai būdavo rengiami.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“