Pavažiavę 3 kilometrus į pietvakarius nuo Subačiaus miesto, privažiuosime Čečelius. Šiauriniu šio kaimo pakraščiu teka Vašuoka, iš pietų prieina Lapkalnio (Ilčiūnų) miškas. Kaimynystėje yra Paviešinčių, Stračnių, Budrionių kaimai. 2000 metais čia gyveno 26 žmonės, 2011 m. – 16 žmonių. Šiuo metu Čečeliai tebegyvuoja ir kol kas nežada išnykti iš žemėlapio.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Pas kaimynus
Važiuojančius iš Subačiaus į Čečelius ne vietinius žmones gali suklaidinti ženklas su šio kaimo vardu. Mat už to ženklo pirmos sodybos yra Paviešinčių kaimo. Nepataikėme iš karto pas čečeliečius ir mes, tad nutarėme, kad reikia pasikalbėti ir su artimiausiais Čečelių kaimynais.
Atnaujintoje ir gražiai tvarkomoje sodyboje pasikalbėjome su Edmundu Šaučiūnu. Jis patvirtino, kad čia dar Paviešinčių kaimas, o kitoje kelio pusėje Vandos Zakarauskienės sodyba – Čečeliai.
Vyriškis sakė, kad šiuose namuose gyveno jo tėvai, Irena ir Povilas Šaučiūnai. Po jų mirties su seserimis sutaręs šią sodybą kartu prižiūrėti.
„Sesuo Zinaida ir aš gyvename Šiauliuose. Esame mokytojai. Aš geografas, o sesuo dėsto prancūzų kalbą. Čia atvažiuoju nelabai dažnai. Zinaida tai beveik visas vasaros atostogas tėviškėje praleidžia. Visgi labiausiai sodyba rūpinasi sesuo Regina, gyvenanti Subačiuje, ir jos vyras Linas Kazbaras. Daugiausia čia jų triūso įdėta. 2010 m. mūsų sodyba buvo pripažinta gražiausia“, – pasakojo E. Šaučiūnas.
Jis pridūrė, kad ir Paviešinčiai, ir Čečeliai gražėja. Žinoma, yra visokių sodybų, bet dauguma keičiasi, žmonės stengiasi tvarkytis, kaip kas išgali. Anksčiau pro čia vingiavęs žvyrkelis kėlė dulkes, o dabar nutiestas asfaltas.
Atsisveikinę su pirmu pašnekovu, kuriam draugiją palaikė ir gražuolis katinas, pasukome į tikruosius Čečelius.
Geriau nei vienkiemyje
Čečelietė V. Zakarauskienė papasakojo, kad čia atsikraustė 1974 metais iš kitos Čečelių kaimo vietos. Jų vienkiemis buvo arčiau fermų. Ir šiandien ten tebestovi senas klojimas. Moteris tvirtino, kad jai kaime smagiau gyventi nei atokiau nuo žmonių.
Moters gyvenimas buvęs nelengvas. Traktorininku dirbęs vyras žuvo nesuvaldęs traktoriaus. Tuo metu ji laukėsi antros dukrytės. Moteris liko viena rūpintis pametinukėmis dukromis Rita ir Gitana. Dirbo kolūkyje karvių fermoje. Iš pradžių Šaukliškiuose, o vėliau Čečeliuose. Šio kaimo apgriuvusios fermos dar tebestūkso. Viename pastate kažkas bandė steigti lentpjūvę, bet šiuo metu ten, atrodo, jokie darbai nevyksta.
Anot V. Zakarauskienės, visus reikalus čečeliečiai anksčiau tvarkė ir dabar susitvarko Subačiaus gyvenvietėje. Ten dviračiu jai būdavęs vienas juokas ir į parduotuvę, ir į ambulatoriją numinti. Čečeliai neturi ir savo kapinių. Jų amžino poilsio vieta – Stračnių kapinės.
Abi moters dukros baigė Subačiaus vidurinę mokyklą. Gitana gyvena Panevėžyje, dirba siuvimo įmonėje, Rita įsikūrusi netoliese, Valakų kaime, buhalteriauja.
V. Zakarauskienė turi keturis anūkus: Vilmantą, Ziną, Justą ir Gintarę. Yra ir proanūkis – ketverių metų Domantas. Vienas anūkas gyvena Anglijoje, o visi kiti įsikūrę Panevėžyje.
Moterį kas šeštadienį aplanko dukterys. Padeda apsitvarkyti. Didelio ūkio aštuntą dešimtį baigianti moteris nebelaiko. Užtenka vištų, šuniuko, daržų. Tądien pas ją irgi viešėjo dukra Gitana su vyru Vladu, kilusiu iš netolimo Butrimų kaimo.
Gitana pasidžiaugė, kad Čečeliuose kuriasi ir viena kita jaunesnė šeima. Taigi kaimui kol kas išnykimas negresia. Kai ji augo, tai jos bendraamžių buvo visuose kiemuose.
„Čečeliečiai neturi tradicijos rengti kaimo suėjimų, bet toks improvizuotas susitikimas kartą vyko per Regimanto Morkūno vestuves, kai visas kaimas buvo susirinkęs. Prisiminėme vaikystę, išbraidžiotas Viešintos pakrantes, jaunų dienų šėliones, buvo smagu susitikti su seniai matytais žmonėmis. Gal kada nors vėl kartu visi susibėgsime. Tik noro reikia. Tėviškė visuomet traukia“, – kalbėjo Gitana.
Ištekėjo už našlio
Iš šio kiemo patraukėme pas antrą kaimo senbuvę Stefaniją Alešiūnienę. Čia radome ne tik ją, bet ir jos dukrą Audronę Šafranienę, kuri per vasarą nuolat būna su mama. Deja, šįkart Stefanijos dukra ir žentas turėjo išvažiuoti savo reikalais. Tad su jais ilgiau šnektelėti neišėjo. Visgi nufotografuoti mamą ir dukrą minutėlę radome.
Su Stefanija pasikalbėti apie gyvenimą susėdome gražioje kiemo pavėsinėje.
„Prabėgo kaip vanduo tas gyvenimas“, – filosofiškai pradėjo pokalbį devyniasdešimtmetį atšventusi pašnekovė.
Ji gimė Girėnų kaime, 4 kilometrus nutolusiame nuo Čečelių. Į šį kaimą atitekėjo 1955 metais.
„Prieš santuoką gyvenau Subačiaus miestelyje. Kolūkyje dirbau ir laukininkystės brigadoje, ir karvių fermoje melžėja. Iš pradžių mūsų kolūkis vadinosi „Pirmūnas“, vėliau jį sujungė su „Šviesos“ kolūkiu. Ištekėjau už Vinco Alešiūno, našlio su dviem vaikais. Supiršo mus mano pažįstama Ona Jackevičienė. Jai atrodė, kad aš myliu vaikus, kad mokėsiu su trejų ir dvejų metukų mažyliais sutarti. Buvau savo tėvams vienintelė dukra, augau su trimis broliais. Mano tėtis toms vedyboms nepritarė ir sakė, kad už našlio tai manęs neleis.
Tuo metu man jau buvo 28 metai. Pagal tuos laikus – tikra senmergė. Pažįstama sakė, kad uošvių nebėra, ištekėjusi už to žmogaus namuose galėsiu savaip tvarkytis, bus mano valia. Taigi ir susigundžiau. Su vyru sutariau. Vyro vaikai Vincas ir Albertas mane mamyte vadina iki šiol. Užaugo vaikai mylimi. Buvau jauna, turėjau daug kantrybės. Be dukros Audronės, susilaukėme dar vieno sūnaus, Sauliaus. Trys vaikai gyvena Panevėžyje. Tik Albertas įsikūręs Rokiškyje. Vyras buvo tikras čečelietis. Jį palaidojau prieš penkiolika metų“, – pasakojo apie savo gyvenimą pašnekovė.
S. Alešiūnienės sodyba labai gražiai tvarkoma. Joje apstu visokių statinių, puošmenų. Priešais namą stovi medinis kryžius. Pasak moters, ąžuolo jam parūpino žentas. Kryžius statytas pirmais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais.
„Ne iš karto taip susitvarkėme gyvenimą. Pradžia buvo labai varginga. Glaudėmės sodybėlėje Čečelių kaimo gale, pamiškėje. Gyvenvietėje namus ilgai statėme. Stigo pinigų. Daug dirbome. Padėjo ir mano brolis prie statybų. Iš to vienkiemio čia atsikraustėme 1973 metais. Gyvenamasis namas dar buvo neįrengtas. Kurį laiką gyvenome ir viralinėje, kol vidų įsirengėme. Ištvėriau viską“, – ankstesnius metus prisiminė moteris ir pridūrė, kad dabar čia jai tikrai gera gyventi.
Stefaniją visą gyvenimą lydi daina. Ji dainavo ansamblyje, giedodavo laidotuvėse. Šiaip įvairiuose suėjimuose mėgdavo padainuoti. Su saviškais ir dabar prisimena senas dainas. „Jaunimas nebedainuoja, o mes anksčiau visur dainas traukdavome – ir vakaruškose, ir baliuose, ar šiaip suėjimuose“, – pastabas išsakė S. Alešiūnienė.
Ji yra mačiusi ir platesnio pasaulio. Kolūkio laikais lėktuvu skrido į Tbilisį. Anuomet kolūkiečius, ypač gerai dirbančius, „Šviesos“ kolūkio pirmininkas Emilijonas Dyra išleisdavo į visokias ekskursijas, sanatorijas. Stefanija Likėnų sanatorijoje irgi gydėsi.
Gyvena su sūnaus šeima
Kalbantis su Stefanija, į svečius užsuko ir artimiausias jos kaimynas Alfonsas Simonavičius. Jis irgi Čečelių senbuvis. Apie 1950 metus čia namą pasistatė.
„Esu pensininkas. Anksčiau dirbau kolūkyje traktorininku, vairuotoju. Man greitai sukaks 84 metai. 2012 metais mirė žmona Paulina. Gyvenu su sūnaus Valdo šeima. Geras sūnus, ir marti gera. Labai jie manimi rūpinasi“, – džiaugėsi pašnekovas.
Jis papasakojo, kad su tėvais gyveno Ilgalaukyje. Karo metais persikraustė į Radutiškį, vėliau į Ilčiūnus, Budrionis. Čečeliuose gyveno pamiškėje pas Jurevičių, kol pasistatė šiuos namus. Jurevičiaus namas sudegė.
Turi ne tik sūnų, bet ir dukrą Daivą, gyvenančią Panevėžyje. Sulaukė ir trijų anūkų – Gabijos, Darijaus ir Gabrielės.
Jis, kaip ir Stefanija, kolūkio laikais galėjo pakeliauti. Bene tolimiausia išvyka buvo į Ukrainą, kur ilsėjosi Karpatuose, Verhovinos poilsio namuose.
Iš Stefanijos namų per kelią patraukėme į Alfonso namus nusifotografuoti, jo sūnų ar marčią pakalbinti. Pašnekovui pavyko pasikviesti Valdą. Iš jo sužinau, kad ūkininkauja, turi šešių karvių pieno ūkį, kad darbo daug, o naudos ne kažin kiek. Jei tik pasitaiko proga, vyras eina padirbėti ir kitur.
Taigi tokia, sakytume, optimistine gaida, baigėsi mūsų pažintis su Čečelių žmonėmis. Buvo smagu matyti pievoje besiganančių karvių pulkelį. Viltingai nuteikė tai vienur, tai kitur naujai dengti namų stogai, asfalto juosta, vinguriuojanti per kaimą, gražiai kiemuose galvas iškėlę margaspalviai jurginai. Šios nuotaikos nesugadino ir kur ne kur pamatyta apleista sodyba, ir vaiduokliais virtę buvusių fermų pastatai. Gyvenimas nestovi vietoje. Reikia tikėtis, kad ir tos vietos atgims, bus sutvarkytos ar išlygintos ir apsėtos žole ar javais.
Istorijos nuotrupos
Apie Čečelių praeitį daug išsamios informacijos „Kupiškėnų enciklopedijoje“ yra pateikęs Vidmantas Jankauskas. Čia rašoma, kad XVI–XVII a. šis kaimas vadinosi Skreitais arba Skreitavičiais. Dabartinis kaimo pavadinimas minimas nuo XVIII a. Tuomet Čečeliai priklausė Pienionių seniūnijos Dvaro vaitijai.
1738 metais kaime buvo trys dūmai (ūkiai): Kazimiero Kurulio, Juozo Zarskio, Adomo Šaltadunčio. 1765 metais minimas tik vienas dūmas, Mykolo Ažusienio. 1795 metais buvo du dūmai: eigulio Stanislovo Alešiūno, Juozo Šateikos, ir šeši reviziniai valstiečiai vyrai. 1798 metais kaime gyveno 11 žmonių. 1856 metais buvo keturi dūmai: Lauryno Ažusienio, Motiejaus Alešiūno, Kazio Ažusienio, Jokūbo Laužiko, Simono Ažusienio, iš viso 49 gyventojai.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos
XVIII a. pabaigoje Čečeliai priklausė Subačiaus valstybiniam dvarui, 1861–1915 m. – Ukmergės apskrities Subačiaus valsčiui, o 1919–1940 m. – šio valsčiaus Paviešinčių seniūnijai.
1914 metais Čečeliuose gyveno 50 žmonių. Ūkininkai 1922 metais pareiškė norą skirstytis į vienkiemius. Išskirstymą 1927 metais atliko matininkas Povilas Strepekas. Išmatavus rasta 110,91 ha žemės. 90 proc. užėmė ūkininkų, o kitą mažažemių valdos. Ir bendros ganyklos.
Kaimas išdalytas dešimčiai savininkų: Povilui Laužikui, Jonui Laužikui, Onai Karaliūnienei su vaikais, Jonui Skardžiui ir Emilijai Ažusienienei, Juozui Alešiūnui, Ambrazui Ažusieniui, Gabrieliui Kubiliui, Marijonai Kolalienei, Onai Vaitonienei, Juozui Valai. Skardžiaus pievą pasidalijo J. Alešiūnas, J. Laužikas, P. Laužikas, A. Ažusienis.
1942 metais Čečeliuose gyveno 67 žmonės. Pokario metais žuvo Juozas Vaitonis.
1959 metais kaime buvo 19 namų ūkių: Marijonos Ažusienienės, Povilo Katilevičiaus, Vlado Stasiūno, Elenos Laužikienės, Sotero Laužiko, Uršulės Valienės, Onos Kolalienės, Vaclovo Palšiūno, Jono Virbicko, Antano Ivanausko, Antano Kubiliaus, Onos Kubilienės, Stefos Kubiliūtės, Kazės Karaliūnienės, Danieliaus Karaliūno, Marės Karaliūnienės, Vinco Alešiūno, Broniaus Jurevičiaus, Antano Simonavičiaus. Iš viso gyveno 71 žmogus. Sovietiniais metais kaimas priklausė „Šviesos“ kolūkiui. Čia buvo kolūkio karvių fermos.
Iš Čečelių kilęs žurnalistas, redaktorius, rašytojas Antanas Kubilius.
1935 metais užrašyti tokie vietovardžiai: Biliškės, Graužis, Mičiūdlaukis (ariama žemė), Trakas (pieva ir ariama žemė), Pukė, Skardžius, Upelis (pievos), Užusienis (kaimo dalis), Nemunėlis (upelis), Karčemos laukas. Kaime prie Valos sodybos yra mitologinis kalnas, kur, anot pasakojimų, seniau vaidendavęsi. Mičiūdlaukis laikomas užburta vieta, kurioje galėjęs būti alkas.
