2024/11/16

 

PUKNIŲ KAIMO PRAEITIES SAUGOTOJA

Danutės Liutkevičienės sodyba Pukniuose.

Žvyrkelis, nuo Mieliūnų vedantis į Puknius.

Pukniai yra Šimonių seniūnijos, Adomynės parapijos kaimas. Nuo Kupiškio nutolęs apie 21 kilometrą, nuo Adomynės – 5 kilometrus. Įsikūręs prie Adomynės–Vaduvų kelio. Greta yra Galsiškių, Mieliūnų, Šetekšnų, Vėderiškių kaimai.
2003 m. duomenimis, čia buvo trys sodybos, gyveno 9 žmonės. Pukniai dar nepatenka į išnykusių kaimų sąrašą, bet gyvybė čia vos rusena – Pukniuose bėra tik pora gyventojų.

Jurgita BANIONIENĖ

Kaimo senbuvė

Į Puknius važiuojame žvyrkeliu nuo Mieliūnų. Aplink – vien laukai. Jokios nuorodos, kad netoliese yra kaimas, neaptiksi. Toliau nuo kelio stovi kelios sodybos, bet jokio judėjimo jose nematyti. Tik viename kieme išgirstame šunis lojant. Pasitikusi moteris kviečia užsukti ir pasikalbėti su jos mama – tikra Puknių kaimo senąja gyventoja. 84 metų gimtadienį žiemą minėsianti Danutė Liutkevičienė, buvusi Magylaitė, sutinka pabendrauti. Susipažįstame ir su jos dukra Jūra Šukiene.

Puknių kaimo gyventoja Danutė Liutkevičienė su dukra Jūra Šukiene savo namų kieme.

Kalbantis su jomis paaiškėja, kad Danutė ir jos sūnus Darius yra vieninteliai Puknių kaimo žmonės. D. Liutkevičienė įsikūrusi perpirktuose iš kitų namuose, o jos gimtojoje tėvų sodyboje dabar šeimininkauja sūnus, dirbantis pas gretimame kaime gyvenantį ūkininką. Į dar vienus tuščius namus tik vasaromis paviešėti atvažiuojama.

„Nelabai didelis mūsų kaimas ir anksčiau buvo, gal dešimt ar dvylika kiemų“, – paklausta apie Puknius ima pasakoti jų senbuvė. Ir vardija kaimo gyventojų pavardes. Būta čia Magylų, Petro Veiverio, Vilimų, Broniaus Junoko, Zulono, bent kelių Baltrūnų, Aleknavičiaus, Valiuko sodybų.

Našlaitės dalia

„Aš esu vietinė, nuo gimimo Pukniuose gyvenu. Augau Juozo ir Paulinos Magylų šeimoje. Tėvai turėjo žemės, ją dirbo, per karą abu žuvo. Man tada tebuvo 10 metų, vienai sesei aštuoni, antrai – šešeri“, – apie savo šeimą kalbėjo pašnekovė.

Našlaičiais likusius vaikus priglaudė kiti žmonės – vieną seserį paėmė auginti seneliai, antrą – dėdė, o vyriausia Danutė glaudėsi pas svetimus. „Iki 27 metų gyvenau pas Petrą ir Uršulę Baltrūnus, darbuose jiems padėdavau“, – sakė D. Liutkevičienė.
Daug atvirauti senolė nebuvo linkusi, tačiau neslėpė, kad jos gyvenimas buvęs sunkus. „Mama nuo mažens daug vargo matė, buvo už tarnaitę, gyvulius prižiūrėjo. Šioje šeimoje augo keturi sūnus, bet jai darbų daugiau tekdavo“, – į pokalbį įsiterpė J. Šukienė.

Vėliau Danutė sukūrė šeimą su Vidmantu, kilusiu iš Skapiškio krašto. „Draugė susituokė su šio krašto vyru, tai ir man iš tos pusės kilusį pripiršo. Kartu išgyvenome 11 metų. Sutuoktinio seniai nebeturiu, arklys užmušė“, – pasakojo Puknių kaimo gyventoja.

Visas Danutės Liutkevičienės ūkis – pora žąsų, vištytė ir du šunys.
Jurgitos Banionienės nuotraukos

D. Liutkevičienė užaugino keturis vaikus. Vieno sūnaus, Danuko, nebėra, vos 30 metų jis tragiškai žuvo. Darius gyvena Pukniuose, o Gailutė – gretimame Vėderiškių kaime. Šios dukros šeima – vieninteliai iš žemėlapio nykstančio kaimelio gyventojai. Danutė pasakojo, kad dažnai vieni pas kitus per laukus nueina. Daržus nuravėti, ūkį apeiti padeda ir Jūra, gyvenanti kaimyniniame Rokiškio rajone. Nedidelis dabar Danutės ūkis – pora žąsų, vištelė ir du šunys. Anksčiau moteris rimčiau tuo vertėsi, gyvulius augino. Vyro netekus ir vienai su vaikais likus sunku buvo, bet džiaugėsi, kad visada sulaukdavo kaimynų pagalbos, jie ir šieną suvežti, ir bulves pasodinti ar nukasti, ir kitus darbus nudirbti padėdavo.

Dabar senolės parama – ne tik vaikai, bet ir 14 anūkų. Iš artimų giminaičių dar yra ir sesuo Stefanija Kažukauskienė, gyvenanti Šepetoje. Antros sesers Aldutės daug metų nebėra.

Prisiminimai dar gyvi

Anot D. Liutkevičienės, Pukniai visada buvo draugiškų, darbščių žmonių kaimas. Kol gyvavo kolūkis, dauguma čia darbavosi, o po iširimo savo žemę dirbo. „Kaime anksčiau buvo daug jaunimo, gegužinės vykdavo. Kur sugalvodavome, prie kokio vienkiemio berželių prikaišiodavome ar į kokią didesnę seklyčią susirinkdavome ir šokdavome. Muzikantų bent dešimt grodavo – Juodviršis su bubinu, Vizbaras su gitara, Ilgileika – su bajanu. Povilas Zolubas turėjo armoniką, ja grieždavo ir Stasys Veiverys, Baltrūnas. Ir šokėjų niekada nepritrūkdavo“, – jaunystės dienas prisiminė D. Liutkevičienė.

Danutė 25 metus šeimininkauja buvusioje Vilimų, persikėlusių gyventi į Beregius, sodyboje. Vis dėlto prisipažino, kad labai brangūs gimtieji namai. Prisiminė, kad kai sūnui juos paliko, dažnai ten nueidavo ir iki vėlyvo vakaro ant laiptelių prasėdėdavo, sunku buvo išeiti. „Bet pripratau ir čia, vaikai dažnai užsuka. Į miestą tikrai nenorėčiau, nebūtų kuo užsiimti, o sodyboje vis kažką nuveikiu“, – šypsojosi kaimo senbuvė.

Pukniai yra beveik prie Kupiškio ir Rokiškio rajono ribos, prie Šetekšnos upės, kuri, pasak Danutės, dar Jara vadinama. Išlikusios kaime ir senos kapinaitės, tik dabar jose nebelaidojama. Danutė pasakojo, kad šalia yra ne tik nykstantys Vėderiškiai, būta seniau ir Šerelių kaimo, tik dabar čia ne tik nė vieno gyventojo nebėra, bet ir jokios sodybos ar kitokios žymės, kad tai buvęs kaimas.

Danutės Liutkevičienės sodyba Pukniuose.

Neatpažįstamai pasikeitęs

Pasikalbėjome ir su Danutės dukra Jūra. Ji yra įgijusi siuvėjos specialybę. Atsikrausčiusi gyventi į Rokiškį dirbo keliose siuvyklose, pastaruoju metu – lentpjūvėje. Šį darbą paliko, nes reikia mamai dažniau pagelbėti. Turi pasiūlymų darbuotis Kupiškyje, dar svarsto. „Užauginau penkis vaikus, vyriausiam sūnui Mariui 30 metų, gyvena Kamajuose, o mažiausia Almutė dabar mokosi pardavėja Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje“, – kalbėjo J. Šukienė.

Ji apgailestavo, kad gimtasis kaimas visai baigia išnykti, nieko žmonių nebėra. „Senieji visi išmirė, jaunimas išsikėlė kitur, į Mieliūnus, kitas gyvenvietes. Senas sodybas išgriovė, liko tik dirbama žemė, ją ūkininkai įsigijo“, – sakė pašnekovė.

Puknių praeitis

„Kupiškėnų enciklopedijos“ duomenimis, pirmąsyk Pukniai paminėti 1555 m. Kaimas (Pukny) 1686 m. minimas Kupiškio bažnyčios santuokų metrikų knygoje, o 1694 m. (Pukni) – Skapiškio parapijos ribų aprašyme. Pukniai XVIII–XIX a. priklausė Šetekšnų dvarui. Dėl jo, kaip ir dėl kitų gretimų kaimų, vyko ginčas su Svėdasų parapija. 1811 m. Pukniai vadinami Ukmergės pavieto sienų teisėjo Pranciškaus Klimavičiaus Šetekšnų dvaro valda.

1874 m. kaime buvo Mato Baltrūno, Juozo Jančio, Vinco Baltrūno, Liudviko Baltrūno, Julijono Baltrūno, Motiejaus Baltrūno, Kosto Valiuko, Benedikto Magylos ūkiai, iš viso – 82 gyventojai. 1875 m. matininkas Ignas Liausas nubraižė kaimo planą ir atribojo Plukius nuo Šetekšnų dvaro.

1919–1950 m. kaimas priklausė Šimonių valsčiui, Mieliūnų seniūnijai (apylinkei). 1931 m. matininkas į kaimo teritoriją įsiterpusį Šetekšnų dvaro sklypą sukeitęs su panašiu kaimo žemės plotu suformavo vientisą žemės masyvą. Jis išskirstytas į vienkiemius, bendrai nuosavybei palikti kapai. Kaime vyravo vidutiniai ir smulkūs ūkiai, bet Valiukai turėjo net 31,63 ha. Kaimas tada ribojosi su Galsiškiais, Mieliūniais, Šereliais, Šetekšnomis, Vėderiškiais. 1942 m. kaime buvo šie namų ūkiai: Prano Baltrūno, Juozo Baltrūno, Petro Baltrūno I, Petro Baltrūno II, Povilo Baltrūno, Vlado Baltrūno, Kazio Baltrūno, Lauryno Baltrūno, Petro Veiverio, Marės Bieliūnienės, Jono Stuko, Petro Adomonio, Petro Zulono, Albino Magylos, Juozo Magylos, Jono Valiuko, Juozo Vilimo, Apolonijos Veiverienės, Juozo Šleikaus, Izabelės Zlotkuvienės, Domo Jurkšto. Iš viso – 90 gyventojų.

Rezistencinėje kovoje dalyvavo Juozas Paulauskas. 1945 m. savo namuose nušauti Juozas ir Ona Magylos. Namuose taip pat žuvo Vincas Vaičius ir Marijona Vaičienė. 1950 m. sausio 10 d. pagal gautą agentūrinę informaciją MGB vidaus kariuomenės 137 šaulių pulko kariai ir stribai šukuodami kaimą Petro Adomonio namuose susidūrė su partizanais. Per kautynes buvo nušautas vienas stribas ir du partizanai – Jonas Lapienis-Jokeris ir Jonas Stukas-Skirtumis, sužeistas ir suimtas pats namų šeimininkas.

Iš Puknių kilęs partizanas Jurgis Baltrūnas-Politrukas, žuvęs Šimonių girioje. Žuvo ir jo brolis Juozas. Partizanų Baltrūnų tėvai, broliai buvo ištremti į Sibirą.

1959 m. kaime buvo Petro Baltrūno, Felikso Lapienio, Petro Adomonio, Albino Magylos, Uršulės Šlekienės, Vlado Baltrūno, Prano Baltrūno, Juozo Baltrūno, Petro Veiverio, Broniaus Mažeikio, Jono Valiuko namų ūkiai, gyveno 51 žmogus.

1950 m. įkurtas „Žibutės“ kolūkis, vėliau priklausęs Šetekšnos, Adomynės kolūkiui.
1935 m. kaime užrašyti šie vietovardžiai: Briedžragė, Ostravas, Pustynė, Velniadirvė (dirvos), Dūkabala, Išdegas, Išdegėlis (balos), Medinos, Kiauliakalnis (kalneliai), pelkė Kumponas, pieva Pašerelys.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video