SUNKUMŲ NEPALAUŽTA KOVOTOJO DVASIA

Rezistento, kariškio Juozo Jankausko pavardė yra puikiai žinoma alizaviečiams ir ne kartą skambėjusi Kupiškio apylinkių rezistencinių kovų istoriją menančių žmonių lūpose. Šio skausmingą ir sudėtingą gyvenimo kelią nuėjusio kovotojo dėka Alizavoje 2006 metais per Žolinės atlaidus bažnyčios šventoriuje iškilo žmoniją laiminančio ir į Juodinių kalną veidu žiūrinčio Kristaus skulptūra. Ji skirta 1940–1990 metų Lietuvos tremtiniams ir partizanams atminti.

Audinga SATKŪNAITĖ, Nomeda SIMĖNIENĖ

Dėl Lietuvos…

J. Jankausko sumanymą pastatyti monumentą narsiems vyrams, kovojusiems už Lietuvos nepriklausomybę Alizavoje, padėjo įgyvendinti anūkas Ramūnas Krupauskas, kuris yra įgijęs skulptoriaus-dailininko specialybę. Postamentas pagamintas iš pilko granito, o skulptūra ir Kristaus rankoje laikomas kryžius išlieti iš šviesių tonų dirbtinio akmens. Viso paminklo aukštis siekia net keturis metrus. Jį šventino Kupiškio dekanas kanauninkas Vladas Rabašauskas, kuris prieš kiek daugiau nei dešimt metų neeilinę miesteliui dieną Alizavos šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje laikė ir šv. Mišias.
„Aš laikau savo pareiga pastatyti paminklą Lietuvos tremtiniams ir partizanams atminti. Ši idėja man kilo prieš dvejus metus, kai atsirado daugiau laiko ir finansinės galimybės. Aš viską darau ne dėl savęs, bet dėl tautos. Man nereikia garbės. Niekur kitur negalėčiau įsivaizduoti savos skulptūros, tik Alizavoje. Ten mano gimtinė. Visada prisiminsiu, ką man teko patirti gyvenime, bet nesigailiu dėl nieko. Kovojau už Lietuvą“, – 2006 metais „Kupiškėnų mintims“ prieš statulos atidengimą ir pristatymą visuomenei likus vos kelioms savaitėms sakė J. Jankauskas. Tuomet žurnalistės Sonatos Mogylaitės kalbintas politinis kalinys buvo perkopęs devyniasdešimties metų ribą, tačiau kupinas energijos. Dimisijos pulkininkas J. Jankauskas ne tik dalyvavo skulptūros atidengimo iškilmėse, bet ir savo rankomis perkirpo simbolinę juostelę.

Tai nėra vienintelis J. Jankausko palikimas ir sumanymas, kuris įgyvendintas jo paties lėšomis. 1988 metų rugpjūčio 4 dieną vyras sukūrė penkių metrų kryžių iš šviesiųjų metalų. Jis buvo pastatytas Katedros koplyčioje, kur buvo pakrikštytas ir iš ten iškeliavo į Kryžių kalną. Šalia kryžiaus pastatytas stiebas, ant kurio pakabinta vėliava.

Žurnalisto, dailėtyrininko Vidmanto Jankausko knygoje „Kupiškėniškas suėjimas“, kuri išėjo dar dėdei esant gyvam, bet jau sulaukusiam garbingo amžiaus, apie J. Jankausko asmenybę atsiliepiama labai šiltai. Anot V. Jankausko, tuomet aštuoniasdešimt penkerių metų giminaitis dar stebino savo veiklos, sumanymų gausa ir nesenkančiu entuziazmu.

Į savarankišką gyvenimą

J. Jankauskas gimė 1914 metų rugpjūčio 4 dieną Biržų apskrityje, netoli Alizavos, Grincagalės kaime, kuris iš Lietuvos žemėlapio yra išnykęs. Apie jo egzistavimą primena buvusių kaimo gyventojų amžinojo poilsio vieta, kur palaidoti ir Juozo tėvai, Beata ir Kostas Jankauskai. Ilgą ir garbingą amžių nugyvenęs jų sūnus Juozas į Anapilį iškeliavo 2009 metų lapkričio 25 dieną, gyvendamas Vilniuje.

Jis „Kupiškėnų mintims“ yra pasakojęs, kad neretai aplankydavęs savo brangių tėvų kapelius ir Alizavą, nors iki gimtųjų apylinkių reikėdavę įveikti nemažai kilometrų. J. Jankauskas nemažą gyvenimo dalį pragyveno Vilniuje.

B. ir K. Jankauskų šeimoje augo mergaitė Stasė ir trys berniukai Pranas, Jonas ir Juozas, vyriausias vaikas. Kai gimė jaunėlis, laikų būta neramių, tėtis buvo pakviestas dalyvauti Pirmajame pasauliniame kare ir netgi keletą metų praleido vokiečių nelaisvėje. Taigi Juozukas tėvo nematė ilgus metus ir, kaip pasakojo „Kupiškėnų mintims“, jis iš karo grįžusios šeimos galvos nė nepažinęs, nes jam tebuvo vos šešeri metukai.

J. Jankauskas labai anksti išėjo į savarankiško gyvenimo kelią, tuomet vaikinui tebuvo šešiolika metų. Jis netgi nepabūgo pasipriešinti tėvų užmačioms sūnų išleisti į kunigus. Palikęs gimtąjį Grincagalės kaimą, Juozas pasuko į Šiaulius, kur gyveno giminaitis Mykolas Glemža. Čia jis netrukus ėmėsi darbo „Pieno centro“ įmonėje ir kibo į mokslus vakariniame „Žiburio“ gimnazijos skyriuje. Neilgai trukus Juozas pasuko Kauno kryptimi ir toliau tęsė mokslus Kauno vakarinėje gimnazijoje, o pinigų pragyvenimui uždirbdavo nešiodamas plytas.

Pavojingas darbas

Vos sulaukęs devyniolikos metų J. Jankauskas savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir pateko į šarvuočių rinktinę. Vėliau atsitiktinė pažintis lėmė tolimesnį Juozo kelią ir jis pakliuvo į slaptą žvalgybos-kontražvalgybos mokyklą. 2006 metais per pokalbį su „Kupiškėnų minčių“ žurnaliste jis atskleidė, kad kito pasirinkimo, kaip tik sutikti su pasiūlymu pasirinkti minėtą mokyklą, jis tuomet neturėjęs. Ją baigęs 1936 metų rudenį buvo įdarbintas užslaptintame ypatingajame skyriuje žvalgu-kontražvalgybininku ir šias pareigas ėjo iki sovietinės okupacijos.

Lietuvos slaptosios tarnybos numatė artėjančią okupaciją ir spėjo sunaikinti svarbiausius dokumentus, dėl to nuo pirmų sovietinių represijų buvo išgelbėta nemažai gyvybių, tarp jų ir J. Jankausko. 1940 metais mirus tėvui, Juozas grįžo į Alizavos parapiją ir bandė ūkininkauti.

Netrukus jį pasiekė žinia apie prasidėjusį Vokietijos ir Sovietų sąjungos karą ir likti nuošalyje priesaiką Tėvynei davęs vyras negalėjo. Todėl 1941 metų birželį subūrė Alizavos apylinkių vyrus ir miestelio širdyje šalia bažnyčios iškėlė Lietuvos vėliavą. Tuo pat metu vienbalsiai buvo išrinktas sukilėlių būrio vadas, kuriuo tapo J. Jankauskas. Būrys saugojo vietinius gyventojus nuo besitraukiančių sovietų, tuomet atsiradusių vagių ir visomis išgalėmis palaikė tvarką. Tik J. Jankausko dėka jaunus vyrus pavyko apsaugoti nuo paėmimo į vokiečių kariuomenę. Vėliau daugelis alizaviečių kovotojų pasitraukė į miškus, tarp jų buvo ir rezistencinių kovų vadais tapę Jonas ir Albinas Šidlauskai.

Iš mirties gniaužtų – du kartus

Į Lietuvą sugrįžę enkavėdistai nebuvo pamiršę laisvės kovotojo J. Jankausko ir ėmė jo ieškoti. Neradę Juozo, į negailestingus gniaužtus paėmė silpnos sveikatos jaunesnįjį brolį Joną, kuris kankinimų nebūtų iškentęs. „Kupiškėnų mintims“ J. Jankauskas yra paliudijęs, kad būtent vaduodamas brolį jis pateko į sovietinės karinės lauko žvalgybos nelaisvę. Tuomet prasidėjo ilgas ir netekčių kupinas kelias.

Kaip savo knygoje „Kupiškėniškas suėjimas“ rašo kraštotyrininkas V. Jankauskas, baisiausius, septynis mėnesius trukusius kankinimus J. Jankauskas turėjo ištverti Panevėžio kalėjime, kur jis buvo mušamas, netgi bandomas sušaldyti pilant lediniu vandeniu. Galų gale laisvės kovotojui buvo paskelbtas mirties nuosprendis. Pats J. Jankauskas yra pasakojęs, kad kalint Lukiškių kalėjime kalinių evakuacijos metu atsitiktinumo dėka liko nesušaudytas ir kartu su kitais pakliuvo į lagerį, kur karinis tribunolas mirties bausmę pakeitė į dvidešimties metų katorgą ir penkerių metų tremtį. Niekas neturėjo abejonių, kad daugiau nei metų jis Džezkazgano vario kasyklose neištvers. Būtent čia gyvenimą neatlaikę sunkių būties sąlygų baigė tūkstančiai karo belaisvių ir kalinių. Tais metais iš 11 tūkst. atvežtųjų, tarp kurių buvo ir J. Jankauskas, po šešių mėnesių teliko tik 800 kalinių.

Kaip rašo V. Jankauskas, išgyvenusieji pirmąjį pragarą, dar turėjo vilties išlikti gyvi, nes pradėjo vežti naujas kalinių partijas, o įsikišus lagerių vyresnybei gyvenimo sąlygos kiek pagerėjo. Greitai įkalintieji lageryje pradėjo gauti siuntinius iš namų. Po kurio laiko tai pajutę politiniai kaliniai susibūrė į pogrindinę organizaciją, o vienas jos įkūrėjų ir aktyviausių narių buvo J. Jankauskas. Slapta kova su lagerio administracijos šnipais ir gyvenimą kartinančiais recidyvistais davė vaisių.

Perteikė patirtį

Iš tremties į Lietuvą J. Jankauskas grįžo 1957 metais ir apsigyveno Kupiškyje, kur jo laukė žmona Sofija Balčikonytė-Jankauskienė ir dukra Rasa. Jis kartu su savo žmona gydytoja, chirurge, akušere pradėjo darbuotis rajono ligoninėje. 1962 metais Juozas neakivaizdžiai baigė Kauno medicinos mokyklą ir dirbo ligoninės dantų kabineto techniku.

J. Jankauską nuolat sekė saugumas, jis 1964 metų pabaigoje buvo pakviestas į Vilniaus respublikinį saugumo komitetą, kur, remiantis jo pasakojimu „Kupiškėnų mintims“, tardytojas pasiūlė priimti tarnybinį postą ir tarnauti saugumo sistemai su majoro laipsniu. Tokiu būdu jis turėjęs išpirkti žmonos Sofijos padarytą nusikaltimą prieš sovietinę vyriausybę. J. Jankauskas nepabūgo išdidžiai atsisakyti pasiūlymo, tačiau sekimą jis nuolat jautė ir gyvendamas Kupiškyje, ir Vilniuje, į kurį persikėlė 1965 metais.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, jis pasuko ten, kur jo patirtis buvo ypač naudinga, ir įsidarbino Krašto apsaugoje. Nors vyras buvo įkopęs į aštuntą dešimtį, tačiau dalyvavo svarbiausių įvykių verpetuose. Krašto apsaugos sistemoje J. Jankauskas išdirbo trejus metus, kurie buvo patys atsakingiausi ir svarbiausi jo gyvenime.

Atsižvelgdama į J. Jankausko nuopelnus valstybei ir įvertindama ilgametę jo kovą už Nepriklausomybę, Vyriausybė 1991 metais jam, vienam iš pirmųjų Krašto apsaugos sistemoje, suteikė dimisijos majoro laipsnį. O išeinant iš tarnybos – pulkininko leitenanto.

J. Jankauskas taip pat yra apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu už nuopelnus ir asmeninį indėlį kuriant ir stiprinant krašto apsaugos sistemą bei jos kovinę parengtį.

Alizavos partizanai prisiminimuose

Anksčiau minėta, kad iš J. Jankausko suburto sukilėlių būrio Alizavoje išaugo garsūs rezistencinių kovų vadai broliai Jonas ir Albinas Šidlauskai. Iš Patrakės kaimo kilęs J. Šidlauskas vadovavo būriui, kuris veikė Alizavos apylinkėse ir vadinosi alizaviečiais, o jo brolis Albinas buvo operatyvinis vadas. Būrį sudarė maždaug 20 vyrų. J. Šidlauskas žuvo 1949 metais Strošiūnuose, o brolis Albinas – 1950 metais Anglininkuose. Šiuo metu jie ilsisi Alizavos kapinėse.
Pokario metų liudininkų pasakojimai, kuriuos kruopščiai surinko ir užrašė garsus kraštotyrininkas Romas Kaunietis, padeda atkurti ir geriau suvokti to meto realybę.

Akvilė Marcinkevičiūtė-Balzienė pasakojo: „Kadangi gyvenom tik dviese su motina, trobos buvo didelės, gal todėl pas mus pradėjo užeidinėti partizanai. Ruošdavom jiems maistą, per mane buvo palaikomas ryšys laiškais su kitais partizanais, nors nepasakyčiau, kad aš jiems būčiau labai daug padėjusi kaip ryšininkė. Reikdavo partizanų laiškus nuvežt į Kadarų kaimą ir perduot ryšininkėms Mališauskaitėms, tuos laiškus iš jų jau perimdavo Biržų krašto partizanai. O čia man juos įteikdavo Pivoravičius arba Šidlauskas. Be to, kadangi aš domėjausi medicina, bandžiau ją studijuoti, tokiu nedėkingu metu teko paragaut ir mediko duonos. Gydžiau sužeistus partizanus.
Daugumai jų nusišypsojo laimė – jie pasveiko ir vėl galėjo kovoti prieš atėjūnus.“

Ši moteris, kurios pasakojimus R. Kaunietis užrašė 1994 metais Alizavoje, mena: „Su Šidlauskais vienoje grupėje kartu vaikščiojo Petras Kairys-Beržinis iš Girsteikių kaimo (vėliau žuvo) ir Bronius Janušonis-Špokas.

Daug partizanų pas mus ateidavo, nors ne visų pavardes ar slapyvardžius aš žinojau. Tiesa, gerai pažinojau partizaną Albiną Tindžiulį-Dėdę, kelis kartus vežiau pas jį partizanų laiškus. Tada jis laikėsi pas Rasimavičių Bakšėnų kaime, nors tuos laiškus aš įteikdavau ne jam tiesiogiai, o per Janiną Rasimavičiūtę.

Pas mus dar ateidavo partizanai broliai Bulovai – Iksas ir Budrys. Kurį laiką mūsų namuose gyveno jų brolis Stasiukas. Kartą užėjo Jonas Šidlauskas ir paprašė, gal galėtume paglobot Bulovų broliuką; paėmė iš antros klasės. Paglobot galima, bet ką reiks sakyti stribams, kai ateis ir paklaus, iš kur tas vaikas atsirado. Sugalvojau: tai mūsų giminės vaikas, kurio tėvas neseniai mirė. Stasiukas metus laiko pas mus išgyveno. Buvo kartą užėję stribai, leitenantas Kulys iš Kupreliškio teiravosi, iš kur tas vaikas. Kulys ir prieš tai pas mus dažnai užeidavo, vis mus su mama verbavo, kad padėtume jam sugaut partizanus.“

ane užsidaro kambaryje ir tardo, žada aukso kalnus ir raudoną rojų, tik padėk, gyvensi kaip Dievo ausy. Ir vis kiša pasirašyt tuščią lapą. Ateidavo dar iš Alizavos ir stribų leitenantas Jankauskas, vėliau jis dirbo Kupreliškyje. Jankauskas irgi ne kartą kalbino jiems padėt, bet daugiausia įkyriai lindo Kulys. Tuo metu aš buvau išrinkta deputate į vietinę tarybą. Jei kur važiuodavau ir stabdydavo stribai, iškart pakišu deputato pažymėjimą, net neklausę praleidžia. Tas deputato pažymėjimas ne kartą manė gelbėjo iš keblios padėties.“

Alfonsas Švelnys (Šidlauskas), gimęs 1918 metais Biržų apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Patrakės kaime, buvo Šidlauskų šeimoje įvaikintas. Štai ką pasakoja pats A. Švelnys (Šidlauskas): „Gyvenom labai vargingai. Mirė tėvelis, mane dėdė Švelnys paėmė pas save už augintinį, įsisūnijo, todėl ir mano pavardę pakeitė. Šidlauskų šeimoje buvome penki broliai: Jonas, Bronius, Alfonsas, Albinas ir aš.

1944 m., grįžus rusams, Jonas ir Albinas išėjo į mišką, o Bronius liko namuose, prie ūkio. Dienos metu apie namus darbuodavosi, o naktį slėpdavosi bunkeriuke. Kartą atėjo skrebai ir jį paėmė. Nusivarė į Vabalninką, ten savaitę išlaikė ir paleido su sąlyga, kad atsives brolius Joną ir Albiną, nors jie griežtai atsisakė ten eiti. Grįžęs iš Vabalninko skrebynės, Bronius atėjo pas mane. Kai aš paklausiau, kaip jam ten sekėsi, tai jis tik marškinius pakėlė ir pasakė: „Va, pasižiūrėk! Ką aš tau daugiau pasakysiu?“ Kūnas buvo visas mėlynas nuo mušimo: „Kada nualpstu ir parkrintu ant žemės, tada vandens kibirą šliūkšteli ant galvos, atsigaunu, ir vėl duoda.“

Po to Bronius jau ėmė rimčiau slapstytis, bet į mišką nėjo. Kartą mato, kad atvažiuoja rusų kareiviai. Jis nubėgo į klojimą ir atsigulė ant prėslo. Rusai nieko nelaukę uždegė klojimą, o ten ir brolis sudegė. Mama dar tebegyveno irgi namuose. Apdegusius brolio kauliukus sudėjo į paklodę ir išsivežė. Kur palaidotas – nežinom. Tai įvyko 1945 m. spalio pabaigoje. Po brolio sunaikinimo skrebai vėliau dar tvartą sudegino. Motina namuose nebegalėjo ilgiau gyvent, išėjo pas žmones. Jonas mirė 1949 m. spalio pabaigoje, o Albinas 1950 m., irgi spalio pabaigoje.“ (…)

„Skrebai važiavo arkliu į Biržus, o Jonas su savo vyrais surengė jiems pasalą netoli Anglininkų kaimo. Įvyko susišaudymas. Jonui peršovė vidurius. Partizanai jį dar atsivežė į Puznos mišką, bet vakare jis mirė. Vokiečių okupacijos laikotarpiu Jonas dirbo seniūnu Alizavos apylinkėje.
Jonas su Albinu pokario metais išėjo į Albino Tindžiulio-Dėdės būrį ir laikėsi daugiausia Puznos miške, kuris sudarė trikampį Salamiestis–Alizava–Kupreliškis Zasinyčių girelėje. Brolis Albinas prie vokiečių buvo išėjęs į Plechavičiaus armiją.

Kartą vakare Albinas išėjo pas Povilą Davidonį Strošiūnų kaime. Ir tuo metu Davidonio namus apsupo skrebai. Yra žinoma, kad Albiną išdavė Davidonio sesuo Paulė Davidonytė. Albinas šoko pro duris šaudydamas, nušovė dar tris skrebus, baigė pribėgt prie miško, bet ten stovėjo pasaloje skrebai, kurie jį ir nušovė. Jo kūną nuvežė prie Vabalninko ir įmetė Žydbalon, o vakare savieji išsikasė ir perlaidojo Alizavoje, kapinėse. Šiuo metu Albinas ir Jonas palaidoti Alizavos kapinėse, viename kape.
Turiu pasakyti, kad Jonas buvo mąstantis žmogus, viską labai gerai apgalvodavo, o Albinas šiek tiek karštesnio būdo.

Abejutų kaime Albinas, Jonas ir pandėlietis partizanas Bulovas (Iksas) nuėjo pas Napalį Glemžą. Klojime pernakvojo. Ryte gaspadorius nuėjo šert gyvulių, žiūri, kad šitie vyrai klojime. Jis juos ėmė kviest gryčion. Atėjo vyrai gryčion, papusryčiavo. Jonas ir Bulovas grįžo klojiman, o Albinas su gaspadoriumi liko gryčioj. Šnekasi, alų gurkšnoja. Tik šuo sulojo. Glemžienė dar išėjo į lauką pažiūrėt, žiūri, kad jau kieme skrebai. Ji tuoj gryčion, skrebai iš paskos. Mato, Albinas už stalo sėdi. Gaspadorius irgi šoko į lauką. Skrebai Albino klausia, kas toks būsi, jis sako: „Švelnys.“ „Švelnį mes pažįstam“, – jie pasakė.

Tada Albinas vertė ant jų stalą ir visus penkis partrenkė ant žemės, partorgui peršovė šlaunį ir išbėgo, o Jonas su Bulovu pamatė, kad skrebai sueina gryčion, tai pasiruošę jų laukė. Tik išbėgęs, Albinas lauke pasislėpė už medžio. Skrebai iš paskos. O anie abu nuo klojimo paleido serijas iš automatų. Skrebai išsigando ir puolė kas kur – su visais drabužiais per Pyvesą kiton pusėn.
Kas matė, už pilvų susiėmę juokėsi iš tų skrebų.“

Alfonso Švelnio (Šidlausko) atsiminimai, R. Kauniečio užrašyti Naujamiestyje 1991 metais.