Laisvalaikį mėgstantis leisti svečiose šalyse ir dažniausiai automobiliu keliaujantis Eugenijus Leonavičius tikina, kad Kupiškis kol kas tėra balta žymė žemėlapyje tiek patiems lietuviams, tiek užsieniečiams. Jo manymu, turistų susidomėjimą miestu galima pritraukti ir dalykais, kurie nieko nekainuoja ar reikalauja minimalių išlaidų.
Mildos Leonavičiūtės nuotrauka
Lietuvos geografų draugijos narys, kelionių entuziastas Eugenijus Leonavičius, aplankęs maždaug 60 pasaulio valstybių, neretai užsuka ir į Kupiškį, su kuriuo daugelį metų sieja šeimyniniai saitai. Jis teigė, kad kiekvieną kartą atvykęs į miestą nusivilia, nes čia sutinka mažai iš svetur atvykusių žmonių.
Audinga SATKŪNAITĖ
Nepastebimas miestas
„Savam kieme pranašas nebūsi. Aš atėjau į svetimą ir galiu pabaksnoti pirštu“, – juokavo E. Leonavičius, kuris rajono mero Dainiaus Bardausko pakviestas Savivaldybėje paskutinę vasaros dieną dalijo savo idėjas turizmui skatinti Kupiškyje ir jo apylinkėse. Keliautojas teigė, kad pasiūlytos idėjos nebūtinai turėtų būti įgyvendintos iš karto, bet jis tikintis, kad aktualumo jos nepraras ir per dešimtmetį.
Aplinkos ministerijoje dirbantis vyras atkreipė dėmesį, kad Kelių eismo taisyklės suteikia nemažai galimybių skatinant turizmą ir pristatant miestą atvykstantiems žmonėms. E. Leonavičiaus pastebėjimu, informacinių ženklų trūkumas mieste iš tiesų bado akis, nes vairuotojai didesnį dėmesį atkreipia į ženklus, o ne į užrašus. Vyras stebėjosi, kad netgi prie policijos pastato Kupiškyje nėra informacinio ženklo, taip pat įvairių nuorodų pėstiesiems.
Anot keliautojo, galvojant apie turizmo skatinimą, pirmiausia reikia ieškoti atsakymų į keturis esminius klausimus: ką reikia padaryti, kad keliautojui kiltų mintis užsukti į Kupiškį? Ką padaryti, kad žmogus mieste norėtų užtrukti bent pusvalandį arba valandą? Ką reikia padaryti, kad keliautojas liktų nakvoti Kupiškyje ir ką daryti, kad jis iš anksto planuotų savo kelionę į miestą?
E. Leonavičius pabrėžė, kad 1613 metais Tomo Makovskio sudarytame pirmame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje Kupiškio vietovė buvusi pažymėta, tačiau didesnio keliautojų dėmesio ji niekuomet nesulaukusi. Keliautojas atskleidė akis badantį faktą, kad Kupiškio vardas, kitaip nei Biržų ar Anykščių, kelionių informaciniuose leidiniuose beveik nefigūruoja.
„Taigi miestas Lietuvos žemėlapiuose žymimas daugiau kaip keturis šimtus metų, bet per tą laiką jis netapo toks garsus, kad apie jį žinotų žmonės. Kupiškis tikrai nusipelnė didesnio paviešinimo“, – konstatavo vyras, kuris tuo įsitikino savo darbe atlikęs nedidelę kolegų apklausą. E. Leonavičius jų paprašė apie Kupiškį pasakyti bent tris galvoje kylančias asociacijas, kurių, kaip ir tikėjosi, nesulaukė. Tiesa, viena moteris prisiminusi kupiškėnų vestuves.
„Kupiškis Lietuvoje yra nežinomas miestas – balta dėmė žemėlapyje“, – apgailestavo miestui savo simpatijų neslepiantis keliautojas.
Pirmą kritikos strėlę E. Leonavičius paleido į ženklą, stovintį netoli įvažiavimo kelio į Kupiškį, čia nurodomas iki vietovės likęs kilometras. Jis skatino pamąstyti, kaip šį ženklą paversti išskirtiniu.
„Kodėl nepastačius rudos lentelės, pasaulyje žinomos kaip žyminčios objektą, kurį verta aplankyti?“ – galimų svarstymų kryptį parodė vyras.
Viena įdomiausių E. Leonavičiaus idėjų – ženklas, kuriame iš toli šviestų kitataučiui iškalbus vaizdas. Pavyzdžiui, Henriko Orakausko skulptūros kontūrai arba Kupos ir Lėvens vaizdai.
„Tokių ženklų pavyzdžių yra gausu Vokietijoje, Lietuvoje jis toks vos vienas. Jame pavaizduotas Trakų salos kontūras. Toks ženklas iš tiesų gali suintriguoti pro šalį keliaujantį žmogų ir galbūt jis panorės užsukti į Kupiškį“, – tikino keliautojas.
Jis neslėpė savo nuomonės, kad iš akmenų sudėliotas miesto pavadinimas taip pat esąs nepastebimas ir atrodo kiek senstelėjęs.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“