Laimutė Dešrienė džiaugiasi, kad mažieji skaitytojai, kurie užaugę pakelia sparnus į užsienį ar didesnius Lietuvos miestus, kelio į biblioteką nepamiršta ir visuomet pas ją užsuka pasikalbėti ar tiesiog išgerti puodelio kavos.
Nuotrauka iš asmeninio Laimutės Dešrienės albumo
Alizavos bibliotekininkė Laimutė Dešrienė nuo mažens mylėjo ir gerbė knygą, todėl tarp jų jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Moteris tiki, kad specialybė ją pasirinko pati, nes toks buvęs likimas. Pro beveik keturiasdešimt metų Alizavoje gyvenančios moters akis nepraslysta nė viena kaimo istorija, kurių kiekviena nugula į knygų šventovėje saugomus metraščius.
Audinga SATKŪNAITĖ
Jaučiasi sava
L. Dešrienė gimė Anykščių rajone, tačiau vidurinę mokyklą baigė Panevėžio rajone, Smilgiuose. Kaip pati bibliotekininkė sako, „vaikai gyvena ten, kur yra jų tėvai“.
Moteris baigusi mokyklą bandė stoti į dabartinį Lietuvos edukologijos universitetą studijuoti lietuvių filologijos specialybės, nes svajojo tapti mokytoja. Anuomet norint patekti į aukštojo mokslo įstaigą pirmiausia reikėjo išlaikyti, rodos, keturis egzaminus, tačiau paskutinis L. Dešrienei ir pakišo koją.
„Paskutinis buvo prancūzų kalbos egzaminas, kurio galvojau, kad tikrai neišlaikysiu. O vėliau graužiau nagus sužinojusi, kad jis buvo gana lengvas“, – kalbėjo alizavietė.
Paraginta mamos, kuri skatino dukrą neapleisti mokslų, L. Dešrienė pasuko į Rokiškio kultūros mokyklą, kur baigė bibliotekininkystę. Pašnekovė teigė, kad apie šią specialybę niekuomet nesvajojusi, o mokymosi įstaigą net kelis kartus norėjusi mesti.
„Toje mokykloje net egzaminų stojant man nereikėjo laikyti. Aš niekada negalvojau dirbti bibliotekoje. Dabar manau, kad toks buvo mano likimas, – pasakojo L. Dešrienė. – Prie širdies buvo lietuvių kalba, kuri visuomet konkuravo su istorija. Džiaugiuosi, kad darbe nuo savo mylimų dalykų nenutolau.“
Baigusi Rokiškio kultūros mokyklą, moteris gavo paskyrimą į jai visai nepažįstamą kraštą. Pradžioje Laimutė dirbo Žadeikiuose, o laikui bėgant pradėjo darbuotis Alizavos bibliotekoje, kurios neapleidžia nuo 1979 metų.
„Taip ir pasilikau Alizavoje. Čia susiradau vyrą, vėliau mums gimė du vaikai. Vyko natūralus jauno žmogaus gyvenimas…“ – sakė L. Dešrienė.
Nors vyras ir uošviai yra tikri alizaviškiai, bet L. Dešrienė prisiminė, kad išgirsdavusi ją vadinant atėjūne. Atsidūrus visai nepažįstamuose kraštuose, ypač neįprastai jai skambėjusi čia gyvenančių žmonių šnekta.
„Metams bėgant, vaikams pradėjus lankyti mokyklą, Alizavoje pradėjau jaustis nebe marti, o sava“, – juokavo moteris.
Ryšys su gimtosiomis vietomis nutrūko į Anapilį iškeliavus artimiesiems.
„Žinoma, viduje tą ryšį jaučiu, bet pas ką nuvažiuoti nebeturime. Natūralu, laikui bėgant gyvenimas keičiasi“, – su liūdesio gaidele tarė bibliotekininkė.
Pačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“