Čia prasideda Šaukliškiai.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos
Šaukliškiai – kaimas Subačiaus seniūnijoje, prie judraus krašto kelio Daugpilis–Rokiškis–Panevėžys. Šia kryptimi nuo Daugpilio automobiliai juda ir Palangos link. Tai paskutinė didesnė gyvenvietė ties Kupiškio ir Panevėžio rajonų riba. Iš čia iki Subačiaus miesto tik pusė kilometro – pervažiuoji tiltą per Viešintą ir jau subatėnas.
Greta ir Dvariškių, Ilgučių bei Kunčių kaimai.
2001 m. surašymo duomenimis, Šaukliškiuose gyveno 41 žmogus, 2011 m. duomenimis – 40. Šiuo metu čia savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 30 žmonių, bet realiai gyvenančių gal perpus mažiau.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Kur lankosi teatralai
Pirma sodyba, į kurią užsukome Šaukliškiuose, kvepėjo šviežiais kepiniais. Jų šeimininkė Joana Jankeliūnienė buvo ką tik iš orkaitės ištraukusi skardą su sviestiniais sausainiais. Sausainių, tortų, bandelių kepimas, spurgų virimas yra pats mėgstamiausias jos užsiėmimas.
„Seniau juk parduotuvėse nebuvo didelio konditerijos gaminių pasirinkimo. Įvairiems baliams, laidotuvėms ar vestuvėms žmonės samdydavo šeimininkes maistui ruošti. Mane jos pasikviesdavo kaip padėjėją. Taip ir išmokau kepti visokius saldumynus, Čičinsko kepsnį, gaminti kitus patiekalus. Šiais laikais visko pilna parduotuvėse. Vis dėlto žmonės pasiilgę naminių kepinių. Kartais draugės paprašo padėti kai ką iškepti, kai svečių laukia. Aš pati labai mėgstu bendrauti su žmonėmis. Savo kepiniais vaišinu drauges, artimiausius kaimynus. Į mano sodybą visuomet užsuka, kartais ir apsistoja kelias dienas Panevėžio lėlių vežimo teatras, kai pro šalį į gastroles važiuoja. Jo vadovas Antanas Markuckis yra senas mano pažįstamas iš Panevėžio laikų. Tuomet susikviečiu drauges, susėdam po senu ąžuolu kieme ir klausomės artistų mums surengto koncerto“, – pasakojo Joana.
Jos tėvai Janė ir Petras Nalivaikai gyveno Skverbuose. Kai ten statė aerodromą, jų sodybą nukėlė. Todėl jie apie 1940 metus persikėlė į Šaukliškius. Joana gimusi Skverbuose. Su broliu Antanu užaugo Šaukliškiuose. Tik ne šioje sodyboje, kur dabar gyvena. Jos vaikystės ir ankstyvos jaunystės namai buvo kitoje kelio pusėje, tolėliau nuo jo, Kunčių link. Šiuo metu tą sodybą yra nusipirkę žmonės iš Panevėžio. Su šiuo miestu savo gyvenimą dvidešimt penkerius metus siejo ir pati Joana. Moteris dirbo autokompresorių gamykloje. Vėliau ji gyveno kitose vietovėse, kol prieš šešiolika metų nenusipirko šios sodybos. Ji anksčiau priklausė Liudai ir Kazimierui Madeikiams.
„Čia gyvenu apie šešiolika metų. Vyras Aloyzas miręs. Nebeturiu ir sūnaus Donato, kuris irgi prieš tiek pat metų nuskendo. Nebėra ir brolio Antano. Dukra Vida įsikūrusi Panevėžyje. Anūkas Aleksas dvyliktokas. Anūkė Liucija architektė. Šiuo metu pagal studentų programą yra išvykusi dirbti į Havajus. Džiaugiuosi, kad savo dukrai buhalterei perdaviau kepimo paslaptis. Šiuo metu ji kur kas geriau tai išmano. Jos receptai naujoviški. Dukra mėgsta eksperimentuoti. Aš tai receptų knygų nebevartau. Iš patirties žinau, kaip kepti ne kartą išbandytus skanėstus“, – pasakojo moteris.
Anot jos, jaunystės laikais Šaukliškiuose žmonių buvo pilni kiemai. Visi augino po du ar tris vaikus. Šiuo metu iš vietinių nieko beveik nelikę. Tikra šaukliškietė Laimutė Gurklienė gyvena kitoje kelio pusėje. Šalia, Panevėžio link, yra Birutės Žukauskienės sodyba. Ji ne vietinė, bet seniai čia įsikūrusi. Iš kitos pusės artimiausi kaimynai ne kartą keitėsi. Yra ir tuščių sodybų, ir vasarnamiais tapusių.
Joana nepamenanti, kad Šaukliškiuose būtų buvusi kokia nors parduotuvė ar kita įstaigėlė. Visus reikalus šaukliškiečiai tvarkė Subačiaus gyvenvietėje, iki kurios penki žingsniai. Čia ir į mokyklą, ir į bažnyčią, ir apsipirkti ėjo, čia ir medikų pagalbos sulaukdavo.
Pas balsingą šaukliškietę
Joana Jankeliūnienė sakė labai mėgstanti bendrauti su žmonėmis. Jai smagu, kai namai pilni žmonių.
Nelabai ir paprasta buvo iš Joanos sodybos pereiti į kitą kelio pusę ir užsukti į Gurklių kiemą. Automobiliai keliu zujo pirmyn atgal beveik nenutrūkstamu srautu. Aplinkui nėra jokios perėjos. Taigi turi būti labai atidus ir nežiopsoti, jei nori atsidurti kitoje kelio pusėje, kai mašinos šiek tiek aprimsta.
Sėkmingai įveikusi tą kliūtį pasibeldžiau į namuko, pasislėpusio nuo kelio už tankios augmenijos, duris.
Jas atvėrė pati namo šeimininkė Laimutė Gurklienė. Su ja pasikalbėti apie Šaukliškius ir gyvenimą susėdome jaukioje verandoje.
Laimutė patvirtino, kad yra čia gimusi ir užaugusi. Čia gyveno jos tėvai Jonas ir Genovaitė Varnauskai. Augusi kartu su broliu Algirdu. Dabar jis gyvena Kaune.
Įsišnekėjus paaiškėjo, kad Laimutės sūnus Raimundas yra balsingasis Kupiškio etnografinio kolektyvo „Kupkėmis“ dainininkas.
„Aš dainavau Vabalninko žemės ūkio technikumo merginų ansamblyje, kai ten mokiausi, vėliau Subačiaus kultūros namų chore, ansamblyje, visur, kur reikėjo dainingų žmonių. Gerą balsą turi ir mano brolis, bet jis labai tingėdavo mokytis dainų tekstus. Tas mūsų balsingumas paveldėtas iš tėvelio Varnausko giminės. Mano vyras Petras ir dukra Sigita nėra dainingi. Kai atvažiuoja Raimundas, tai su juo ir dabar uždainuojam“, – pasakojo moteris apie šeimos ir giminės bruožus.
Senojo kaimo dvelksmas. Joanos Jankeliūnienės sodyboje.
Pasak Laimutės, gal ir Šaukliškių pavadinimą galima būtų sieti su balsingumu, dainingumu, šaukimu. Mat jų kaime anksčiau dažnai skambėdavo dainos. Magnetofonų, televizorių ir kompiuterių nebuvo, radijas irgi retenybė būdavo, tai susirinkę į būrį kaimo žmonės linksmindavosi traukdami dainas.
Laimutė daug metų su bendraminčių būreliu giedodavo laidotuvėse.
„Kai giedoti eidavau, man buvo didžiausias prasiblaškymas, nepaisant to, kad liūdnomis progomis susitikdavome. Tai buvo išėjimas į žmones, pabendravimas. Giedoti man teko su Stase Durasevičiene ir jau mirusiais Adolfu Vapšiu ir Aloyzu Zaborskiu. Gerai mūsų giesmės skambėdavo“, – su nostalgija prisiminė tuos laikus pašnekovė.
Ne tik dainos
Gėlynai prie Joanos namo.
Ne tik dainos lydėjo Laimutę per gyvenimą. Būta ir įvairių skaudžių dalykų. Būdama 31 metų mirė jos mama. Tuo metu Laimutei tebuvo penkeri, o jos broliukui treji metukai. Mamos netekusius mažylius tėvui padėjo užauginti jo sesuo Paulina Varnauskaitė.
Laimutė mokėsi Subačiaus vidurinėje mokykloje. Vėliau baigė Vabalninko žemės ūkio technikumą. Buvo paskirta į Akmenės rajoną. Dirbo ten kiaulių fermos vedėja.
„Paskui brolis išėjo atlikti privalomos karinės tarnybos. Tetulytė liko viena. Pablogėjus jos sveikatai turėjau grįžti į gimtinę ir jai padėti. Kai tetulytės sveikata pagerėjo, šiek tiek dirbau Juodpėnų kolūkyje. Vėliau vis tiek grįžau į Šaukliškius ir niekur iš čia nebeišsikrausčiau. Apie dvidešimt šešerius metus dirbau Subačiaus apylinkės vykdomojo komiteto sekretore. Šiek tiek buvau ir Subačiaus buitinio vedėja. Kai keitėsi laikai, prasidėjo privatizacija, to darbo nebeliko. Šios permainos sutapo ir su mano išėjimu į pensiją“, – pasakojo apie save moteris.
Pasak jos, Šaukliškiai buvo draugiškas kaimas. Žmonės vieni kitiems padėdavo ir bulves nukasti, ir prie kitų darbų. Anksčiau kaimą vadino Ferma. Dabar nebepamenanti, ar tai buvęs oficialus pavadinimas, ar tik tarp vietinių žmonių paplitęs. Šiandien tik Šaukliškiais ši vietovė vadinama.
Pasmalsavus, ar jos vyras yra čionykštis žmogus, Laimutė papasakojo, kad su juo susipažinusi pas gimines Siauriuose. Jis ten irgi pas saviškius paviešėti buvo atvažiavęs iš Bakšėnų. Mums taip bekalbant į verandą atėjo ir pats pokalbio herojus.
„Per penkiasdešimt metų apsipratau Šaukliškiuose. Iki 11 metų gyvenau Bakšėnuose. Vėliau įvairiose Lietuvos vietovėse: Vilniuje, Kaune, Marijampolėje. Mokiausi ir Kupiškio gimnazijoje. Daug metų dirbau Panevėžyje, švietimo skyriuje, statybų inžinieriumi, karjerų meistru, geležinkelio budėtoju Karsakiškio stotelėje, dujų pilstymo stotyje tiekėju. Jaučiuosi labiau miestietis nei kaimo žmogus“, – teigė pašnekovas.
Jo žmona su šypsena pridūrė, kad žolę vyras visgi nupjaudavo. Kurį laiką jie net karvę laikė.
„Dabar mes – namų sėdėtojai“, – šmaikštavo Laimutė. Tačiau vieniši nesijaučia. Bendrauja su kaimynais. Dažnai pas juos būna dukra Sigita, kaskart užsuka sūnus Raimundas. Pašnekovė labai gyrė savo marčią Daivą. Ji medikė. Tad visuomet uošvių sveikatos reikalais, jei reikia, pasirūpinanti.
Laimutė papasakojo ir apie savo vienintelę anūkę, Raimundo dukrą Silviją. Mergina neseniai baigė viešųjų ryšių studijas. Gyvena Vilniuje.
Gyvenimo prie kelio ypatumai
Laimutė ir Petras Gurkliai papasakojo apie savo gyvenimą ir Šaukliškius.
Laimutė apgailestavo, kad plentas po jo platinimo darbų dar labiau prie jų kiemo priartėjo. Medžiai dar šiek tiek atskiria, bet per tą kelio rekonstrukciją ir jie buvo smarkokai paliesti.
„Kartą vieną viešnią verandoje apnakvindinome. Atsikėlusi ryte ji sakė, kad jautėsi tarsi būtų gulėjusi kelkraštyje ir niekaip užmigti dėl to automobilių gausmo negalėjusi. Net brolis pas mus pabuvęs sako, kad jam Kaune ramiau. O mes prie nuolatinių automobilių keliamų garsų pripratę. Beveik nebegirdime“, – teigė pašnekovė.
Paklausus, ar jaučiasi saugūs gyvendami prie tokio judraus kelio, Laimutė atsakė, kad vagių dar nepasitaikė sulaukti. Dažnai ties jų sodyba patruliuoja kelių policija. Be to, kaip minėjo, jie nuolat apsupti saviškų dėmesio. Didelių rūpesčių nebeturi. Pensijos neypatingos, bet kaime daržiukas, bulvės, galima verstis.
Gražiai tvarkoma ir ramybe alsuojanti Birutės Žukauskienės sodyba Šaukliškiuose.
„Gyvenimas – kaip sapnas. Netikiu, kad greit man bus devyniasdešimt metų. Nebeatsuksi tų metų atgal, nors būtų gerai taip padaryti. Manau, kad dabar žmonės gyvena kur kas geriau. Po langais pas mus judėjimas kaip Vilniuje. Seniau niekas tiek automobilių neturėjo“, – tvirtino Laimutės vyras Petras.
Mums besišnekučiuojant į duris pasibeldė Gurklių kaimynas Povilas Turulis. Jis sakė, kad yra panevėžietis. Šaukliškiuose apsigyveno prieš keturiolika metų, kai jo ir žmonos keliai išsiskyrė.
„Šaukliškiuose gyvena geri žmonės. Sutariam. Deja, blogiausia, kad dirbti nebeturiu sveikatos. Ją praradau dvidešimt devynerius metus dirbdamas mechanizatoriumi. Jei pensija būtų didesnė, nebūčiau ant valdžios piktas. O dabar nirštu. Rodos, kad prie lovio priėję viską išvogė, o mums, paprastiems žmogeliams, tik Viešintos vanduo belikęs“, – nelinksmai kalbėjo vyriškis. Jis daugiau į kalbas nesileido ir vėl patraukė į savo sodybą kitoje kelio pusėje.
Pasak Laimutės, anksčiau tuose namuose gyveno Juzėnai, vėliau Avilčiai.
Pašnekovė sakė, kad vietinių gyventojų Šaukliškiuose mažai belikę. Katinų, Kairių, Vitkevičių, Baranauskų, Gintautų, Dilių kiemų jau nebėra. Jų vaikai tai Vilniuje, tai Kaune, tai Zarasuose ar kitose vietovėse įsikūrę.
Praeities pėdsakų ieškant
Daugumoje Šaukliškių sodybų gyvena iš kitur atsikėlę žmonės.
Apie Šaukliškių praeitį pasiteiravau Janinos Palšiūnienės, buvusios ilgametės Subačiaus gyvenvietės bibliotekininkės. Pasak jos, apie Šaukliškių kaimą jokios kraštotyrinės informacijos biblioteka neturėjo surinkusi. Tas kaimas visuomet buvo tarsi Subačiaus priemiestis. Kurį laiką tarp žmonių jis vadintas Ferma dėl to, kad ten iš tikrųjų netoli kelio stūksojo didžiulė „Šviesos“ kolūkio ferma. Jau šiais laikais ji buvo nugriauta.
„Važiuojant tolyn nuo plento į Kunčių pusę anksčiau buvo daugiau šio kaimo namelių. Dabar jų ten nebėra. Pamenu, kad pasibaigus mokslo metams pro Šaukliškius į mišką su mokytojais keliaudavome paminėti vasaros atostogų pradžios. Ten palei Lėvenį labai gražus kraštovaizdis. Apie 1951 metus į šį kaimą, rodos, iš Svėdasų atsikraustė Dilių šeima. Dilys dirbo Subačiaus pieninėje. Jų dukra Dalia Dilytė 1961 metais baigė Subačiaus vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus universitete klasikinę filologiją ir tapo lietuvių literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktare. Dar pamenu, kad šaukliškietis Vaičekauskas siūdavo kailines kepures ir avikailio kailinukus. Mano tėvas iki pat mirties jo siūtus kailinius nešiojo. Toliau laukuose buvo ir Povilo Šateikos namai.
Dabar Šaukliškiuose tikrai vietinių žmonių nebedaug likę. Ten gyvena Valerija Čekanauskaitė su dukra Ona Ribokiene, šiame kaime įsikūrusi ir kita V. Čekanauskaitės dukra Monika, Arvydas Smičius, P. Turulis – visi jie čia yra iš kitur atsikėlę. Tikrai beveik visą gyvenimą gimtajame kaime gal tegyvena tik L. Gurklienė“, – pasakojo, ką žinanti apie Šaukliškius, buvusi bibliotekininkė.
Kupiškio etnografijos muziejaus specialistė Aušra Jonušytė sakė, kad daug nuotraukų iš Subačiaus miesto ir Subačiaus miestelio apylinkių turėjo sukaupęs aktyvus XX a. 3–4 dešimtmečio pavasarininkų organizacijos dalyvis Nikodemas Mickevičius.
Šaukliškių kaimo gyventojai 1926 metais. Povilo Šinskio nuotrauka iš Nikodemo Mickevičiaus kolekcijos.
„Kai ruošiau pranešimą apie Subačiaus apylinkes konferencijai, kuri vyko 2016 m. per Subačiaus bendruomenės šventę, man į akis krito greičiausiai ano meto Subačiaus fotografo Povilo Šinskio daryta viena nuotrauka, kurioje įamžinti Šaukliškių kaimo gyventojai 1926 m. Tuomet ją atidėjau į savo archyvą ketindama vėliau sukaupti daugiau nuotraukų kopijų apie minėtą kaimą ir jo gyventojus. Kol kas šiuo metu daugiau informacijos apie Šaukliškius negaliu pateikti“, – kalbėjo muziejininkė.
