Jurga BANIONIENĖ
Į pabaigą vis sparčiau besiritanti vasara ilgam prisiminimui palieka malonius įspūdžius. Vieniems – kelionių, naujų atradimų, galbūt ir avantiūrų, antriems – smagių susitikimų, šilto bendravimo su seniai matytais draugais. Tos gražios akimirkos paskui ilgai šildo. Visada taip gera sulaukti sugrįžtančių draugų, bet kaip sunku būna vėl išlydėti tuos žmones, su kuriais sieja artimas ryšys nuo vaikystės. Tikrus draugus, su kuriais nesimatei metus ar net keletą iš eilės, kaskart susitikus atrodo, kad buvome susitikę ir šnekučiavomės vos vakar. Kiekvienas toks pasimatymas sugrąžina atgal, į patį geriausią laiką, kai jo buvo į valias viskam. Tinginystei ir paieškoms. Naujiems atradimams ir pokštams. Naujai patirčiai ir nuotykiams. Kai visada užtekdavo laiko pakelti akis į dangų, suskaičiuoti visas krintančias žvaigždes, pastebėti gamtos kaitą – tik tuomet rūpėjo visai ne tai.
Dabar tą mums duotą laiko limitą kasdien vis mėginame išdėlioti taip, kad tik jo nepritrūktų. Bet visada pritrūksta. Stebėti augančius vaikus: labai mažus ir kartu tokius didelius kasdienius jų pasiekimus. Pamatyti senstančius tėvus – tiesiog išgerti puodelį arbatos ir pasikalbėti apie tai, kas juos džiugina ir kokių turi rūpesčių. Susitikti draugus ir iki išnaktų juoktis dalijantis smagiausiais prisiminimais. Todėl tokie po visą pasaulį išsibarsčiusių senų draugų susitikimai būna labai tikri. Malonūs, jaukūs ir šilti. Taip norėtųsi, kad jie tęstųsi ir tęstųsi, kad po keliolikos gimtinėje praleistų dienų jiems nereikėtų vėl išvažiuoti. Juk bendravimas internetu niekada neatstos gyvo ir nuoširdaus pokalbio, bus sušildytas tik šypsenos, bet, deja, ne apkabinimo.
Bendraudama su kone du dešimtmečius emigracijoje gyvenančiomis bičiulėmis girdžiu tą patį. Gimtasis Kupiškis joms išlikęs labai brangus. Visada gera čia grįžti, matyti nuolat besikeičiantį ir gražėjantį mūsų miestą. Iš šalies tai labiau pastebima. Jų teigimu, gyventi mažame miestelyje jaunoms šeimoms, auginančioms vaikus, puiku. Deja, nedarbo problema badyte bado akis. Čia likę (ir tai toli gražu ne visi) jų tėvai, giminaičiai, kiti artimieji yra nuolat kamuojami problemų – kaip išgyventi gaunant labai mažas pajamas, neturint nuolatinio darbo.
Skaudžiai pajunti užslėptą norą grįžti, vėl kurtis savo šalyje, savo mieste. Ir visada išgirsti klausimą – ką čia veikčiau, ar gyvenčiau taip, kaip ten? Ar galėčiau gyventi oriai? Ir nedrįsti bandyti sulaikyti.
Išlydėti ir vėl laukti sugrįžtant visada labai sunku. Bet mes kiekvienas turime pasirinkimo laisvę. Ir ja naudojamės.
Rajono valdžios vienas pažadų buvo sugrąžinti jaunus emigrantus. Šalies valdžia irgi nuolat apie tai kalba, bet situacija nesikeičia. Tai lieka gražia svajone. Be abejo, gal ir yra tų sėkmės istorijų. Respublikos mastu girdime apie žmones, iš naujo atradusius savo vietą tėvynėje. O taip norėtųsi, kad jų būtų kuo daugiau.