Oniūnų riboženklis.
Autorės nuotraukos
Prie Siaurių–Gudgalio kelio, 9 km į vakarus nuo Kupiškio, glaudžiasi Oniūnai – senas Subačiaus seniūnijos, Palėvenės parapijos kaimas. Iš pietų pusės šio kaimo pašonėje stūkso Girelės miškas, kaimo pakraščiu teka Marnakos upelis.
Artimiausi oniūniečių kaimynai gyvena Miliūnų, Gražiškių, Varaniškių, Varniškių, Kirdiškio, Siaurių kaimuose.
Sodybų tuštėjimo metas neaplenkė ir Oniūnų. 2001 m. čia gyveno 23 žmonės, 2011 m. – 12 žmonių, o šiuo metu nebėra nė pusės tiek.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Seno ąžuolo kaimynystėje
Iš Kupiškio pro Siaurius Oniūnų link galima važiuoti puikiu asfaltuotu keliu. Už Siaurių prasideda žvyrkelis, kuriuo dardant ir dantis galima išbarstyti. Juolab kad čia automobiliai pralekia su vėjeliu, keldami dulkių debesis.
Visi kalbinti oniūniečiai bėdojo, kad vasarą dulkės nugula jų namus, kiemus ir yra labai varginantis dalykas. Kadaise valdžios pažadai kelio atkarpėlę per jų kaimą išasfaltuoti – taip ir liko pažadais. Kam gi berūpės dabar kišti lėšas nykstančio kaimo aplinkai gerinti?
Pirmas Oniūnuose aplankytas kiemas buvo Apšegų. Senųjų sodybos šeimininkų, Kazio ir Adelės, nebėra tarp gyvųjų. Šiuo metu į gimtąją sodybą vasaroti jau keleri metai atvažiuoja iš Panevėžio jų sūnus Antanas.
Antanas Apšega vasaroti į tėviškę atvažiuoja iš Panevėžio.
Vyras papasakojo, kad jo tėvų šeimoje augo keturi vaikai: Kazys, Aldona, Nijolė ir jis, Antanas. Brolis šiuo metu gyvena Kėdainiuose, sesuo – Viešintose. Vienos sesės, gyvenusios Vilniuje, jau nebėra.
„Kai tik išėjau į pensiją, pradėjau dažniau į tėviškę atvažiuoti. Per visą vasarą būnu. Yra daržiukas. Kelis žemės hektarus nuomoju kaimynui Laimučiui Mažeikai, kuris laiko karvių. Gera sugrįžti į tėviškę, tik žvyrkelio dulkės viską gadina – nei pasidėsi kieme ką nors, nei pasidžiausi. Gaila, bet Oniūnų jau beveik nebelikę. Tik trys gryčios gyvenamos. Kitos – tuščios. Čia buvo daug sodybų prieš melioraciją. Jai praūžus išliko tik prie kelio stovinčios. Vienkiemiai visi sunaikinti“, – nelinksmai kalbėjo pašnekovas.
A. Apšega po tarnybos armijoje į gimtinę nebegrįžo. Apsistojo Panevėžyje. Sukūrė šeimą, visą gyvenimą dirbo vairuotoju. Susilaukė sūnaus. Dabar ir anūką vieną turi. Deja, jaunimo senoji senelių ir prosenelių sodyba netraukia.
Paklaustas, kiek metų gali būti išlakiam šio kiemo ąžuolui, A. Apšega teigė, kad jį tikriausiai jo senelis pasodinęs. Taigi gali šis medis daugiau nei šimto metų būti. Gyvenamoji troba ir ūkinis pastatas irgi panašaus amželio.
Pas tikrą oniūnietę
Senovišką dvasią išlaikę Irenos Mažeikienės ūkiniai pastatai.
A. Apšegos kaimynė Irena Mažeikienė – tikra oniūnietė. Tiesa, gimusi ji yra kitoje šio kaimo sodyboje. Kai buvo dar visai mažytė, jos tėvai, Petras ir Bronė Martinkai, nusipirko namus bei žemės iš Benedikto Aleknos ir persikėlė ten gyventi. Šioje vietoje Irena ir tebegyvena su ūkininkaujančiu sūnumi Laimučiu.
„Sunku vienam gyvulius apeiti. Laiko septynias karves. Mano žinioje dar vištų, viščiukų pulkelis. Turime bulvių pasisodinę. Man dirbti iš peties jėgų jau nebėra įkopus į devintą dešimtį. Dėl to šiemet ir daržas apleistas, bet valgyti sūnui dar pataisau. Va, iškepiau šiandien bulvinių blynų“, – pasakojo apie kasdienius savo rūpesčius pašnekovė.
I. Mažeikienė pamena, kad Oniūnuose buvo 21 kiemas. Dabar beveik nieko nebėra. Kaimynystėje gyvena Levutė Žiaunienė. Vasarą Antanas Apšega buvusioje tėvų sodyboje apsistoja. Anksčiau netoliese gyveno ir Danutė Krisiūnienė, bet kai pasiligojo, ją išsivežė pas save dukra. Devyniasdešimt metų perkopęs Bronius Alekna irgi Oniūnuose nebegyvena.
Daugelį po kitas apylinkes išblaškė melioracija. Oniūnuose anksčiau buvo aštuonios ar devynios Aleknų šeimos. Jonas Vaižmužis turėjo pulką vaikų. Dabar čia nieko iš jų nebeliko.
Irena sakė, kad jų ir Povilo Kirdos namuose būdavo gegužinės pamaldos. Kaimo žmonės kartais sueidavo kartu pavakaroti. Armonika pagrodavo Vytautas ir Jonas Aleknos. Geri buvo muzikantai. Vestuvėse grodavo. Abu jau mirę.
„Užaugau su broliu Algirdu. Jis buvo nusipirkęs Žiaunių namus. Tačiau brolio nebeturiu. Jis savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Jo žmona, likusi našlė, persikraustė gyventi į Maksvyčius. Turiu dukterėčią Vidą.
Aš su vyru Juozu, dirbusiu kolūkio vairuotoju (mirė 1996 metais) susilaukiau dviejų sūnų. Be Laimučio, dar yra Saulius. Jis inžinierius, gyvena su šeima Biržų rajone, Pabiržėje. Labai laukiu Sauliaus ir marčios Kristinos, jų atžalos, anūko Emilijaus, atvažiuojant. Laimučio buvusi žmona su dukra Daniele gyvena Anglijoje“, – pasakojo apie savo šeimą I. Mažeikienė.
Pašnekovė sakė, kad būdama penkiolikos metų išmoko siūti. Jos mokytoja buvo naginga siuvėja Irena Navarskaitė-Mažylienė, kilusi iš Siaurių. Šiuo metu ji gyvena Šiauliuose.
„Vidutinė buvau siuvėja. Dar Kupišky kai ką sutinku iš savo klienčių. Siūti namuose nebegalėjau, kai už šią veiklą mokesčių inspekcija skyrė 300 rublių baudą. Tuo metu tai buvo dideli pinigai. Metusi siūti dirbau kolūkyje. Galėjo mano gyvenimas ir kitaip susiklostyti. Buvau labai gabi mokslams. Pradinę mokyklą baigiau penketais. Toliau mokytis tėvai nebeleido. Sakė, kad brangu, neišgalės. Tuo metu jau buvo sovietinė tvarka. Už mokslą mokėti nereikėjo, tačiau tėvai nesuprato, kad gyvenimas kitaip pasisukęs buvo“, – pasakojo apie savo darbą ir mokslą moteris.
Pasiteiravus apie akmeninį kryžių, stovintį netoli Apšegų sodybos, Irena tvirtino, kad tas kryžius ten stovi nuo seno. Kada statytas, nežinia. Jos brolis ir Vytautas Apšega šį kryžių cementavo, kai buvo per pusę perlūžęs. Tai ne kaimo kryžius.
Kaimo kryžius stovėjo prie senosios Martinkos sodybos. Atsimenanti, kaip jo pabaigtuvių vainiką kėlė. Koks tai buvo metas, tiksliai pasakyti negalinti. Ko gero, dar prieš karą. Šiuo metu to kryžiaus nebėra. Papuvo ir nuvirto. Kada tai atsitiko, irgi nebepamenanti. Anais laikais niekas tokių kryžių neatstatinėjo.
Moteris sakė, kad Oniūnai nėra visiškas užkampis. Pro čia iš Kupiškio į Subačių kursuoja maršrutinis autobusas. Vasarą vieną kartą per savaitę, o per mokslo metus dažniau. Tačiau ji į autobusą jau nebeįlipanti. Jei reikia, pas gydytojus nuveža sūnūs.
Senoviška klėtis Leonoros Žiaunienės sodyboje.
„Seniau daug kur ir pėsčiomis nusigaudavome. Pamenu, kaip su mama pėsčios eidavome pro Kirdiškį į Palėvenės bažnyčią basomis. Šventadieniui skirtus batus tik prie pat bažnyčios apsiaudavome. Pradinė mokykla buvo Miliūnuose ir Siauriuose. Atstumai nedideli. Važinėti irgi nereikėjo“, – prisiminė Irena.
Pokalbio pabaigoje ji apgailestavo, kad Oniūnai baigia sunykti. Kai kurias ištuštėjusias sodybas jų paveldėtojai bando pardavinėti. Tik pirkėjų kol kas neatsiranda.
Tolėliau, kitoje kelio pusėje, stovi gėlynais padabinta Leonoros Žiaunienės sodyba. Kieme sutiktas jos sūnus Arvydas pakviečia į namo vidų apie Oniūnus pasikalbėti su mama.
Guvi garbaus amžiaus moteris mielai sutinka pabendrauti. Tik, anot jos, visa bėda, kad nesanti tikra oniūnietė. Čia atitekėjo 1953 metais, būdama dvidešimt dvejų.
Iš čia matyti Varniškiai
Leonora Žiaunienė su marčia Danute.
„Esu Gurklytė iš Varniškių. Šiuo metu ten ūkininkauja brolio duktė Rimutė Strazdienė. Oniūnuose pripratau, labai atskirta nuo tėviškės nesijaučiau. Iš čia matyti jos laukai. Čia vyro Jono Žiaunio tėviškė. Jis užaugo su trimis broliais ir seserimi. Senoji troba buvo šiaudiniu stogu, nebekokia. Patys pasistatėm naujus namelius. Tvartą naują irgi savo lėšom sumūrijome. Buvo sunku. Aš nedirbau, auginau vaikus, nes nebuvo kas padeda. Vyras triūsė kolūkio brigadoje, prižiūrėjo veršelius. Jis buvo daugiau nei dešimt metų už mane vyresnis. Miręs jau dvidešimt metų“, – pasakojo apie save ir vyrą pašnekovė.
L. Žiaunienė guodėsi, kad šiuo metu viena nebegalinti namuose šeimininkauti. Įpusėjus devintą dešimtį, jėgos nebe tos. Tad ją prižiūri sūnus Arvydas ir marti Danutė. Dukra Violeta gyvena Kaune, o Virginija – Vilniuje.
Leonora džiaugiasi sulaukusi dviejų anūkų ir dviejų anūkių, proanūkės ir proanūkio.
Ji sakė, kad gėlynai priešais namą – tai dukros Virginijos ir anūkės Astos sumanyti ir labiausiai tvarkomi. Atvažiavusios iš Vilniaus jos mėgsta čia darbuotis.
„Aš joms vis sakau, kam gi reikia čia to vargo. Tačiau jos tik nusijuokia ir daro savo. Gėles sodinti ir prižiūrėti joms labai patinka“, – pasakojo moteris.
Leonora, kaip ir kiti oniūniečiai, bėdojo dėl žvyrkelio dulkių. Anot jos, negelbsti nei krūmai, nei gėlynai – namo langai, žiūrėk, ir vėl pilkšvi.
Leonoros Žiaunienės sodybą puošia dukros ir anūkės prižiūrimas gėlynas.
Apie akmeninį kaimo kryžių pasiteiravau ir Leonoros. Moteris prisiminė, kad jos tėvelis sakydavęs, jog prie to kryžiaus gyvenęs kalvis. Daugiau nieko apie tą kryžių nežinanti.
Istorijos nuotrupos
Apie Oniūnų kaimo praeitį daug išsamios informacijos „Kupiškėnų enciklopedijoje“ yra pateikęs istorikas Alvydas Totoris ir kraštotyrininkas Vidmantas Jankauskas.
Šioje enciklopedijoje rašoma, kad kaimas susiformavo XVI a. vid. Valakų reformos metu, priklausė Kupiškio seniūnijos Marnakos vaitijai ir vadinosi Girminiais. Kaimas minimas nuo 1581 metų. Čia 1603 metais buvo 25 dūmai (ūkiai): Petro Martynonio, Motiejaus Vareikos, Stasiaus našlės, Andriejaus Petronio, Čepo Janonio, Lenarto Užkurio, Matulio Kumščio, Povilo Jurgionio, Stanislovo Janonio, Jurgio Petronio, Vaitiekaus Bliekos, Jono Repukiečio, Paliulio Galvarausko, Matulio Martynonio, Motiejaus Pavilonio, Petro Stanislovonio, Valiulio Jakubonio, Janelio Masionio, Čepo Masionio, Venclovo Masionio, Petro Poškos ir Jono Kirdos.
1798 metais kaime buvo 53 gyventojai, 1820 metais – 90 gyventojų, 1849 m. – 98 gyventojai, 1870 m. – 66 gyventojai, 1903 metais – 124 gyventojai, 1923 metais – 107 gyventojai.
1843 metais panaikinus Kupiškio seniūniją Oniūnai buvo priskirti Kupiškio valstybiniam dvarui. Kaime tuo metu gyveno žydas Icikas Leizerovičius, kuris nuomojosi karčemą.
1912 metais matininkas Vytautas Vitortas išmatavo Oniūnus ir rado čia 305,84 dešimtines žemės (6,28 – sodybinės, 202,76 – ariamosios, 92,77 – pievų). Ji buvo išdalyta šešiolikai savininkų. Bendram valdymui paliktos kapinės.
Seno akmeninio Oniūnų kryžiaus atsiradimo istorijos vietiniai žmonės nebepamena.
Didžiausi buvo D. Aleknos ir A. Kirdos ūkiai (po 28 dešimtines).
1942 metais kaime buvo šie ūkiai: Danieliaus Aleknos, Kosto Aleknos, Kazio Aleknos (Antano s.), Juozo Aleknos (Kajetono s.), Kazio Aleknos, Broniaus Aleknos, Povilo Aleknos, Petro Aleknos, Juozo Aleknos (Domo s.), Jono Vaižmužio, Prano Žiaunio, Ambraziejaus Martinkos, Juozo Martinkos, Petro Krisiūno, Danieliaus Apšegos, Barboros Apšegienės. Iš viso tuo metu kaime gyveno 98 žmonės.
Pokario metais čia veikė partizanų ryšininkė Vanda Krisiūnaitė, partizanų rėmėjai Vytautas ir Bronius Aleknos.
Nuo 1949 metų kaimas priklausė Oniūnų, o nuo 1950 metų „Vienybės“ kolūkiui.
1959 metais buvo šie namų ūkiai: Alfonso Abromaičio, Domicėlės Petrulytės, Pranės Aleknienės, Petro Aleknos, Petro Krisiūno, Viliaus Krisiūno, Kosto Aleknos, Juozo Aleknos (Domo s.), Onos Kirdienės (Antano d.), Danieliaus Apšegos, Juozo Martinkos, Ambrazo Martinkos, Povilo Martinkos, Kazio Aleknos, (Antano s.), Juozo Aleknos (Kajetono s.), Jono Vaižmužio, Kazio Aleknos (Kazio s.), Antaninos Aleknienės, Danieliaus Aleknos, Jono Žiaunio, Julijos Vaitkevičiūtės, Palmos Ramonienės, Povilo Kirdos, Petro Martinkos, Jono Kirdos, Onos Kirdienės (Modesto d.), Kazio Apšegos, Barboros Apšegienės.
1986 metais kaimo teritorijoje kasant melioracijos griovį rastas XVII–XVIII a. (Ispanijos Nyderlandų–Brabanto, Flandrijos, Burgundijos, Vengrijos, Prūsijos ir Lenkijos–Jono Kazimiero ir Augusto II) monetų lobis, kuris buvo paslėptas Šiaurės karo metu. Jo dalis (23 vnt.) atiduota saugoti Kupiškio etnografijos muziejui.
1935 metais Oniūnuose užrašyti tokie vietovardžiai: Grauželė, Laukelis, Pagirė, Pakėsis (ariamoji žemė), Alksnynė, Mergalieknis, Patiltė, Tulis (balos), kalnelis Kapai, ganykla Pameldinis, upelis Paversmis, krūmai su įdubomis Žydo krūmeliai.
