Jurgita ŽIUKAITĖ
Tingiai lietingą vasarą Kupiškį pasiekė džiugi žinia apie gautą finansavimą baisiosios centrinės aikštės remontui. Deja, mažiau džiugesio sukėlė vizualizacijos, kaip ji turėtų atrodyti po atnaujinimo. Socialiniai tinklai nuo komentarų dreba iki tiek, kad net siūloma rinkti parašus ir „padrebinti“ į visuomenės poreikius dėmesio nekreipiančią Savivaldybės administraciją. Juk ir pats projekto pavadinimas – „Kupiškio miesto dalies viešųjų erdvių modernizavimas ir pritaikymas bendruomenės veikloms“ – lyg ir rodytų, kad tautos balsas, kaip turėtų atrodyti ir kam būtų pritaikyta aikštė, turėtų būti svarbus. Šiaip ar taip reikia tikėtis, kad po atnaujinimo bus geriau nei dabar, bent jau kojos neklius už atsilupusių plytelių, o numatytam fontanėliui nereikės vėl diagnozuoti prostatos sutrikimo kaip dabartiniam.
Laukiant išsvajoto atnaujinimo keista viena – nuo ko aikštė, apkabinėta draudžiamaisiais ženklais, saugoma dabar. Štai moteriškė, gyvenanti kitoje aikštės pusėje, savo augintinį per aikštę nešasi ant rankų, nes aikštės prieigose kabo ženklas, draudžiantis šunims pasirodyti joje. Esame įpratę visose srityse (išskyrus atlyginimų) vis lygiuotis į užsienį. Užsienio šalyse skveruose, aikštėse, lauko kavinėse, renginiuose, net prekybos centruose žmonės be jokių problemų vaikšto, pramogauja, ilsisi su šunimis. Nė vienoje aplankytoje šalyje neteko matyti tokių draudimų centrinėse aikštėse – priešingai, miestų aikštės atviros visiems. Smagu, kad po truputį ir Lietuvoje vis daugėja kavinukių, kitų pasisėdėjimo vietų, viešbučių su užrašu „Draugiški gyvūnams“. Jei esame draugiški keturkojams – esame draugiški ir dvikojams. Gaila, Kupiškyje šiuo atžvilgiu – vis kaip ne visur. Įdomu, kaip bus po aikštės atnaujinimo – gal gi po nemenkų investicijų įsisavinimo (įdomus žodis, ar ne?) nebus uždrausta ir žmonėms joje vaikščioti…
Ir šiaip ramus Kupiškis vasarą dar labiau ištuštėja ir galutinai nurimsta, duodamas peno niurzgliams, kad gyvenimas pas mus nuobodus, neįdomus…
… nes laikraščio puslapiai nemirga kriminalais, kraujais nesitaškome. Bet tai reiškia, kad, pirma, mes nesimėgaujame nelaimėmis, antra, dėkui Dievui, tų nelaimių nelabai ir yra, gyvename ganėtinai saugiai, nebent už uždarų durų su sugyventiniais bendros erdvės nepasidalijame.
… nes iš mūsų krašto nėra reportažų tv pagalbų ar 24 val. stiliumi. Bet džiugu, kad su kaimynais ir giminėmis sugyvename draugiškai, nereikia santykių aiškintis kamerų ir mikrofonų pagalba.
… nes, kaip kiti miestai, neskęstame nuo lietaus, netvinstame nuo kritulių pertekliaus, negalime kaip, pvz., vilniečiai gatvėmis irstytis vandenlentėmis. Bet vėlgi turime tik džiaugtis, kad ir šiuo atžvilgiu gyvename saugiai. Pagal vienos draudimo kompanijos duomenis, patenkame į trejetuką šalies rajonų, mažiausiai kenčiančių nuo gamtos stichijų. O kam trūksta stichijų, galės siautėti rugpjūčio mėnesį, per prie marių vyksiantį tokio vardo festivalį.
Nors ir randame dėl ko bambėti, niurzgėti, iš esmės gyvename kaip Dievo ausyje. Todėl belieka sau ir kitiems palinkėti ir toliau tokio „neįdomaus“ gyvenimo arba kaip kažkada linkėjo vienas pažįstamas – nuobodžiai laimingų metų.