LAZDA TURI DU GALUS: KURĮ RENKIESI?

Audinga SATKŪNAITĖ

Ilgą laiką Kupiškis man siejosi su sovietine, gal kiek nostalgiją keliančia autobusų stotimi, kuri vis dar nepakeitė savo veido, tačiau kinta jos išraiška. Tą byloja nuo jos sienų byrantys trupiniai. Kad jie nepridarytų nemalonumų, kupiškėnus ir miesto svečius bandoma apsaugoti vis plačiau pastatą apglėbiant „Stop“ juosta. Kyla klausimas, o jei kam nors stoties sienos gabalas užkristų ant galvos, ar reikalai pajudėtų?

Lietuvių išmintis byloja, kad sutinka pagal rūbą, o palydi pagal protą. Galbūt toks vaizdas, pasitinkantis įvažiuojančius į Kupiškį, ir atbaido nuo noro pažinti tai, kas slypi tame mieste einant tolyn nuo autobusų stoties.

Daugiau nei prieš mėnesį Savivaldybėje pradėjusi darbuotis Ingrida Varnytė, atsakinga už turizmo ir verslo plėtrą, žadėjo rasti kertinį tašką, kuris padėtų į Kupiškį pritraukti daugiau žmonių. Laikas bėga nenumaldomai, o nuo kalbų prie konkrečių darbų lyg ir nepajudėta. Kita vertus, gal Savivaldybės darbuotojai norisi labiau apšilti kojas pradėjus eiti naujas pareigas. Tačiau kai kurie Seimo nariai jų neapšyla ir per ketverius metus.

„…į tokį miestelį kaip Kupiškis norint pritraukti žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio, reikia turėti tai, ko neturi kiti“, – birželio pradžioje „Kupiškėnų mintims“ sakė I. Varnytė. Žinoma, dar po penkerių metų autobusų stotis, kai taps griuvėsių krūva tiesiogine žodžio prasme, gali tapti vienu iš minėtųjų traukos objektų.

Tęsiant mintį apie tai, ko neturi kiti… Kol aš neapšilau kojų Kupiškyje, teko lankytis tik keliuose rajone organizuojamuose renginiuose. Nesistebiu, kad juose neišvydau jaunų žmonių veidų, nes iš šalies atrodo, jog jie organizuojami tik tam, kad būtų uždėtas ataskaitinis pliusiukas ir GALBŪT yra įdomūs patiems organizatoriams. Nemanau, kad turistui ar iš didesnio miesto atvykusiems žmonėms gali būti įdomūs renginiai, kurie net minimaliai dėmesio nesulaukia iš savųjų. Pirmiausia patarčiau išsivaduoti iš to „naftalininio“ renginio standarto, kur kalbos sakomas ne tam, kad būtų išgirstos, o tam, kad būtų parašytos.

Vienas klausimas vis neduoda ramybės: „Ką kupiškėnai veikia vakarais?“. Aštuntą valandą sutikti žmogų, kulniuojantį šaligatviu, prilygsta būsenai, kuri gali ištikti pamačius ateivį. Kartais vaikščiodama po vakarėjančias Kupiškio gatves stengiuosi tai daryti tyliau, kad nesudrumsčiau kol kas man nesuvokiamo štilio. Bevaikščiojant neretai tenka praslinkti ir pro Kupiškio jaunimo centrą, kurio fenomenas man iki šiol taip pat išlieka paslaptimi. Man atrodo, pastatui vien pavadinimo nepakanka, kad į jį rinktųsi jauni žmonės, nes jiems reikia „ir duonos, ir žaidimų“.