Jurgitos Žiukaitės nuotrauka
Nuo pat viduramžių, kai lietuvių bajorai ėmė keliauti po Vakarų Europos šalis ir dažnai ten įgydavo išsilavinimą, tapo įprasta, kad, grįžę iš svetur, jie mažuose miestuose ir sostinėje imdavo kurti tokią aplinką, kokią patyrė būdami užsienyje. Tokiu būdu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o vėliau Lietuva carinės Rusijos imperijoje buvo modernizuojama ir tobulėjo. Klaidinga būtų manyti, kad šis procesas vyko tik paprasčiausiai kopijuojant Vakarus – užsienio patirtis būdavo originaliai interpretuojama ir pritaikoma vietinei aplinkai. Lietuvoje radosi daugelis bažnyčių, dvarų pastatai su unikalia bajoriška kultūra. XX amžiuje, tarpukariu, mūsų šalies raida pasiekė didžiulius tempus, ir valstybė išties tapo moderni. Tokių centrų, kokie buvo Paryžius, Berlynas, Roma ir Londonas, civilizacija lietuviams atrodė kaip siektinas ir sektinas pavyzdys – save traktavome kaip periferiją.
Šiomis dienomis Lietuva yra netgi labiau uždara nei istoriniais laikais: nors daug keliaujame, matome svetimą patirtį, tačiau keliauninkai ir sugrįžėliai dėl tėvynės stengiasi ir ja rūpinasi kur kas mažiau – esminis dėmesys sutelktas į atskiro žmogaus tobulėjimą, nes dėl postmodernizmo kultūros įtakos esame daug mažiau susisaistę su konkrečia vieta ir mums vis mažiau rūpi jos būklė, nesvarbu, ar tai mūsų gimtieji miesteliai, ar valstybės sostinė.
Iki šiol mažo Lietuvos miesto gyventojai ir mažiau keliavę žmonės dažnokai yra kankinami provincijos komplekso: kultūriniai, socialiniai ir politiniai centrai jiems atrodo kaip nepasiekiama tikrovė, kažkas, kas yra anapus periferijos galimybių. Nuvažiavęs į Vilnių ir einantis Gedimino prospektu žmogus pirmiausiai stebisi išoriniu spindesiu, švara ir tvarka. Tarp sostinės svečių esama ir tokių, kurių šis blizgučių „parkas“ nesužavi ir neverčia alpti – tokie sostinės svečiai aiškiai supranta, kad išorinė Vilniaus tvarka rodo tik tai, kad čia koncentruojama didžioji valstybės piniginių lėšų dalis, su atskiro žmogaus savivoka, refleksyvumo ir individualumo galiomis piniginė valdžia ir galia dažniausiai yra niekaip nesusijusi, o neretai ir priešinga. Komiška yra matyti neatitikimą tarp dažno vilniečio išorinės laikysenos, pozos ir jo mąstymo – aiškėja, kad kupiškėnas ir Vilniuje yra kupiškėnas, tačiau nuo gimtajame mieste likusių skiriasi tuo, kad jaučia tariamą savo išskirtinumą ir piniginę galią. Komizmas verčia šypsotis.
Į sostinę rečiau užsukantys mažų miestų žmonės, veikiami televizijos, socialinių tinklų ir kasdienio bendravimo, kartais linkę nusivertinti – manoma, kad ten, kur vyksta mažiau įvykių, žmonės praranda gyvybingumą ir savivertę. Tokiems komplekso kamuojamiems provincijos gyventojams dera priminti, kad bet koks miestų lyginimas, pirmiausia, turi turėti bendrą pagrindą: jei ką nors lyginame, svarbu suprasti, pagal ką tai darome. Kai lyginamas Vilnius ir mažesnis miestas, apie jokį loginį palyginimo pamatą dažniausiai nekalbama – viskas remiasi emocijomis ir socialiniais prietarais, kurie artimi stereotipams. Kai susimąstoma apie gyvenimo mažame mieste privalumus, abejojančių Kupiškio pranašumu prieš Vilnių žmonių beveik nebėra, nes mažesniame mieste gyvenimas daug mažiau išbalansuoja emociškai, yra daug labiau komfortiškas ir netgi kokybiškas.
Antras provincijos komplekso variantas veikia tuomet, kai mažame mieste gyvenantis žmogus ima niekinti didesnį miestą – tai yra lygiai toks pat kompeksuotas elgesys, koks yra ir tuomet, kai save niekiname ar vertiname prastai. Tik „pirmas kaimo bernas“ žino viską, ir jam daugiau nieko nereikia. Iš tiesų, Lietuvos provincijoje yra gausybė žmonių, kurie iš savo buvimo centro – mažo miesto – lyg renesanso ar tarpukario laikais atviromis akimis žvelgia į pasaulį ir yra jam nesvetimi.
Turbūt vienintelė sveika pozicija, kuri nedvelkia jokiu kompleksu, yra mąslaus ir tikrovę nuolat vertinančio žmogaus, o ne uždaro, sukalkėjusio ir užsidariusio. Tik tada aiškėja, kad savo kieme medį auginantis ir puoselėjantis žmogus yra daug stipresnis, sveikesnis ir dažnai gilesnis už vaikštančiuosius betono plokštėmis. Provincijos žmogui jo buvimo vieta iki šiol yra centras, atskaitos taškas, pagal kurį žvelgiama į visa, kas tik atsiduria akiratyje. Decentruotam megapolio žmogui šiandien lieka tik atsitiktinumai, vidinis chaosas ir didžiulis nesaugumas, diktuojantis daugelį mūsų laikų civilizacinių sutrikimų. Tie, kurie mažų miestų žmonėms šaukia „laikykitės ten!“, iš tiesų neturi jokio „čia“ – jų didmiestis jiems nėra vieta ir centras, tai – tik erdvė, kurią tuoj pat galima keisti, todėl būti už ją atsakingam yra kažkaip senamadiška. Tik mažo miesto žmogus dar gali pasakyti, kad yra „čia“, nes ir fiziškai, ir mąstymu, ir jausmais yra susisaistęs su savo vieta, kuri įpareigoja ir teikia prasmę.