Pats įspūdingiausias gaidys iš Povilui Gaidžiui gerbėjų dovanotų suvenyrinių gaidžiukų.
Autorės nuotrauka
Su kraštiečiu, Subačiaus miestelyje gimusiu garsiu režisieriumi, Klaipėdos universiteto docentu Povilu Gaidžiu, pirmas interviu „Kupiškėnų mintyse“ buvo publikuotas prieš daugiau nei trylika metų. Tuomet kalbėtasi Klaipėdos universiteto Menų fakultete, radus trumpą atokvėpio valandėlę tarp pašnekovo įsipareigojimų savo pirmo kurso studentams, būsimiems aktoriams.
P. Gaidys šių metų gegužės 24 dieną paminėjo 80-mečio jubiliejų. Šia proga su režisieriumi susitikome ir pasikalbėjome Klaipėdos dramos teatre, kurį jis tarsi tėvas vaiką augino, puoselėjo daugiau nei penkiasdešimt metų. Taip sutapo, kad tądien Lietuvoje buvo minima ir Tėvo diena.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Esate pastatęs per 80 spektaklių. Jūsų jubiliejinį gimtadienį irgi vainikavo premjera „Elzės žemė“ (pagal Jaroslavos Pulinovič pjesę). Stebina Jūsų kūrybinis aktyvumas. Iš kur semiatės įkvėpimo kūrybai? Kas Jus inspiruoja?
Nemoku nieko kito dirbti. Teatre atradau save. Klaipėdos teatre prabėgo daugiau nei 54 metai. Savotiškas rekordas. Reikia gyventi, dirbti, kurti, atiduoti duoklę tau skirtam laikui. Gyvenimas labai įvairus, įtemptas, keičiasi. Gimiau Smetonos laikais, gyvenau vokiečių, sovietiniais metais, vėl nepriklausomybės laikotarpis atėjo. Daug teko per tiek metų patirti, išgyventi. Visi dalykai nusėda pasąmonėje ir išlenda į paviršių vienaip ar kitaip.
Daug dėsčiau universitete. Dabar turbūt Menų fakulteto nebeliks po pertvarkų. Išleidau paskutinį savo kursą.
Pastaruoju metu mane labiausiai sukrėtė du dalykai – žmonos (aktorės Elenos Gaigalaitės, aut. past.) mirtis ir mano paties išėjimas iš teatro. Po tų dviejų smūgių negaliu atsigauti.
Žmonos tvirtybė man buvo ramstis. Aš esu skystas. Likome dviese su sūnumi Žilvinu. Jis vienišius. Šeimos nesukūrė. Yra baigęs fortepijono specialybę, dėstytojauja. Daugiau Klaipėdoje giminių nėra. Kažkokia baigtis nelinksma. Esu pasmerktas.
Aktorė Regina Šaltenytė, spektaklyje „Elzės žemė“ sukūrusi pagrindinės herojės vaidmenį, viename interviu yra sakiusi, kad po šio vaidmens supratusi, jog senatvė nėra nuosprendis, kad senatvė gali būti labai gražių dalykų pradžia.
Et (mosteli ranka), visko galima prišnekėti. Visgi dar norisi kurti, daryti spektaklius. Šiuo metu renkuosi pjesę. Dar norėčiau vieną kitą spektaklį pastatyti. Norisi tuo gyventi. Tai vienintelis tikslas, kuris mane dar palaiko.
Švęsti savo jubiliejaus negalvojau. Anoks čia džiaugsmas. Per visą gyvenimą esu jau prisišventęs. Maniau, su sūnumi į Kryžių kalną ta proga nuvažiuosiu ir taip paminėsiu, bet neišėjo.
Teatre dabar dirbu antraeilininku. Iš teatro mane paleido tyliai, bet norėjo pagerbti ir padarė šventę. Nesipriešinau tam – norit gerbti, gerbkit.
Atėjo pasveikinti ir mano pirmasis kursas – apie 20 nebepažįstamų solidžių mokytojų, kitų sričių veikėjų. Iš Los Andželo buvo atskridęs ir sūnėnas Darius, ten einantis Lietuvos Respublikos konsulo pareigas. Net aštuoniolika valandų jam reikėjo atkeliauti iki čia. Darius pradėjo domėtis giminės geneologiniu medžiu. Į Ameriką apie 1900 m. išvažiavo mano senelis Motiejus Gaidys ir nebegrįžo pas šeimą. Visi laivai ir jais keliavę žmonės, praplaukę Laisvės statulą, būdavo registruojami. Sūnėnui pavyko rasti duomenų to meto laivų ir jų keleivių registre, kad tuo metu į Ameriką atvyko du Motiejai Gaidžiai. Kaip jų gyvenimas klostėsi toliau, kuris iš jų buvo mano senelis, kol kas nežinia. Apie senelį tik esu girdėjęs, kad grojo kornetu.
Apie Klaipėdos dramos teatrą neteko girdėti jokių skandalingų, į viešumą iškilusių intrigų, išskyrus tai, kad Jūsų kai kurie spektakliai sovietiniais metais buvo draudžiami rodyti apkaltinus „antitarybiškumu“. Kaip Jums pavyko labai gražiai sutarti su teatro kolektyvu?
Per tiek metų nesuvalgė. Reikia vidinio tvirtumo, būti doram, mylėti, nors ir pro sukąstus dantis. Teatras – sudėtingas organizmas. Aštresnį požiūrį, kritikos ar meilės kažkam daugiau parodysi, kils šurmulys. Turi aktorių pagirti, pagloboti, nors ir žinai, kad jis, rupūžėle, išduos. Prie kiekvieno reikia rasti priėjimą, gal ir pabarti, jei reikia. Taigi be diplomatijos, laviravimo čia neapsieisi. Neapsiėjau ir aš. Daug nervų visa tai kainuoja, bet man sekėsi.
O kūryboje būta ir nesėkmių, ir sėkmių. Pastarųjų buvo gal kiek daugiau. Nesėkmės viena po kitos žmogų sugniuždo.
Išauginau keturias aktorių laidas. Absolventai įvairiuose teatruose išsibarstę.
Ar bus artistas, lemia žmogaus emocionalumas, gyvenimo įvykių imlumas. Dažnai vėliau kai kurie aktoriai praranda jaunystės polėkį, nusivilia savo profesija. Teatras reikalauja fanatizmo, asketizmo. Kažkiek reikia susilaikyti nuo asmeninio gyvenimo, ypač mergaitėms, kol teatre įsitvirtins.
Teatras – šeima, antri namai. Kad taip būtų daugumai!
Jei reikėtų pakartoti gyvenimo kelią iš naujo – grįžčiau atgal ir vėl tuo pačiu keliu žingsniuočiau.
Kas iš režisierių ir aktorių Jums buvo ir tebėra didžiausi autoritetai?
Pirmiausia tai mano buvę mokytojai iš Maskvos teatrinio instituto (GITIS-o) – pedagogė, režisierė Marija Knebel, režisierius Aleksejus Popovas. Iš lietuvių – režisieriai Romualdas Juknevičius ir Juozas Miltinis. Iš kiekvieno gavau gerų pamokų.
Ar teko su J. Miltiniu bendrauti?
Ne kartą buvau su juo susitikęs. J. Miltinis buvo labai įdomi asmenybė. Reikėjo jį pažinti ir žinoti, kaip su juo bendrauti. Tai buvo visiškai kitokios režisūrinės mokyklos atstovas, visiškai kitokio požiūrio, linkęs į filosofiją. Didžiausias jo nuopelnas, kad sukūrė teatrą, kuris tuo metu buvo fenomenas, stebuklas. Ne veltui iš visur į jį plūdo žmonės. Taip pat jis išugdė visą plejadą puikių Lietuvos aktorių.
Esu matęs pirmuosius šio teatro spektaklius. Panevėžio mokytojų seminarijoje mokėsi mano brolis Jonas. Trys tetos, mamos seserys, gyveno Panevėžyje. Viena dirbo Dramos teatre, siuvykloje. Nuvažiuodavau su tėvais pas saviškius į Panevėžį iš Subačiaus pasisvečiuoti, o vėliau šiame mieste ir berniukų gimnaziją buvau pradėjęs lankyti. Taigi teta mane ir nusivedė pirmą kartą į dieninį spektaklį. Tuomet man buvo gal 4–5 metai.
Tada nelabai supratau, kas ten scenoje vyksta, bet buvo įdomu. Vėliau labai įstrigo pamatytas Gogolio „Revizorius“. Ypač ta vieta, kai į sceną Dobčinskis su Bobčinskiu įvirto su durimis ir nusibalnojo nosis. Pamenu, kai per pertrauką susidomėjęs stebėjau, kaip apšvietėjai keičia prožektorių spalvotus filtrus.
Ar didelis privalumas būti ir aktoriumi, ir režisieriumi?
Tai nekenkia, bet nėra būtina privilegija. Režisierius turi pažinti aktorių. Gali būti ir kaip inžinierius, išmanantis kūrybos procesą. Visgi kai pats esi tos aktorystės ragavęs, geriau supranti aktorių, jo kūrybines kančias. Gali ne tik protingai patarti, bet ir pats suvaidinti, praktiškai parodyti, ko nori.
Esate pastatęs ne vieną komediją. Jums nesvetimas humoro jausmas. Ar ši savybė padeda gyvenimo kasdienybėje?
Humoro jausmas padeda kritiškiau pažvelgti į situaciją, nusimesti nuo savęs emocinį purvą. Pasijuoki ir lengviau pasidaro, užsimiršti.
Povilas Gaidys su tėvais iš Subačiaus geležinkelio stoties išlydi brolį Joną į Panevėžį, į mokytojų seminariją.
Nuotrauka iš Povilo Gaidžio asmeninio albumo
Kokį pėdsaką gyvenime turėjo ta aplinkybė, kad gimėte Subačiuje?
Nuo Subočiaus kėlnės pločios. Gimtinė visuomet kelia daug sentimentų. Senokai ten buvau. Nebėra pas ką nuvažiuoti. Iki šiol prisimenu susitikimus su seserimis Stančikaitėmis, kurios gyveno su nevedusiu broliu ilgame name prie bažnyčios. Viena iš jų buvo audėja, o antra, Marytė – kepdavo gardžius tortus.
Skurdoka Subačiaus gamta, Viešintos upelio vingiai man liko arčiau širdies nei pajūrio peizažas. Jūra mane baugina. Jos didingumas veikia labai savotiškai.
Matyt, ne tik mano, bet ir daugumos lietuvių tas prieraišumas žemei genuose užkoduotas.
Gaila, kad Nijolė Baužytė kurdama dokumentinį filmą apie Subačiaus miestelį akcentavo, kad čia yra gimusi operos dainininkė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė. Ji visiškai nesurado ir kitų garsių iš šios vietos kilusių asmenybių – inžinieriaus Šulco (jo žmonos Šulcienės namuose gyveno mano tėvai), kalbininko Prano Skardžiaus, aktoriaus Juozo Rudzinsko.
Didžiąją gyvenimo dalį buvote ištikimas Klaipėdai. Ar niekada nenorėjote iš čia ištrūkti? Juk statėte spektaklius ir kituose miestuose, užsienyje?
Klaipėdoje pripratau. Esu namisėda. Nemėgstu lakstyti. Vilnius, kuriame prabėgo mano paauglystė ir jaunystė, visgi man arčiau širdies.
Mano mama Elena Grigonytė buvo kilusi iš šio krašto. Ji su savo šeima maždaug 1916 metais bėgo nuo bado į Lietuvos gilumą ir atsidūrė Troškūnuose. Su seserimis ėjo per žmones siūdama. Taip susipažino ir su mano tėvu Povilu Gaidžiu, tikru subatėnu.
Kas labiausiai lėmė, kad tapote aktoriumi, režisieriumi?
Giminėje profesionalių artistų nebuvo. Tik tėvas mėgo vaidinti klojimo teatre. Jam sekdavosi charakteringi komiški vaidmenys. Mama tuos vaidintojus grimuodavo – raudonu buroku veidus išpaišydavo. Gal ir iš čia tos mano teatrinės ištakos.
Manau, kad kažkokį pėdsaką mano pasąmonėje paliko ir matyti pirmi Panevėžio dramos teatro spektakliai. Vėliau, prasidėjus kolūkių kūrimo vajui, tėvai paliko kaime turėtus 3 hektarus žemės ir 1949 metais apsigyveno Vilniuje. Čia pradėjau mokytis 7 vidurinėje mokykloje. Literatūros mokytoja Prakseda Žitkutė-Lukošienė organizuodavo teatro lankymus, įskiepijo meilę teatrui, literatūrai. Bendraklasius, deklamuojančius eilėraščius ar mintinai išmoktas prozos ištraukas, vis mėgdavau pakritikuoti, kad ne taip jie tai daro. Bendraklasiai paragindavo eiti ir paskaityti taip, kaip reikia. Nedrįsdavau, bet slapta apie aktorystę ėmiau svajoti.
Kai 1954 metais baigiau vidurinę, Vilniaus konservatorijoje jau veikė teatrinis fakultetas. Jame mokėsi buvę mokyklos draugai Rolandas Butkevičius, Rimgaudas Karvelis. Pastarasis, sužinojęs mano slaptą svajonę, padrąsino nieko nebijoti ir stoti. Apie savo ketinimus pasisakiau mamai. Ji pritarė ir pažadėjo Marytei prie Aušros vartų pasimelsti. Gal tos maldos ir padėjo. Visus egzaminus išlaikiau penketais.
Aktoriaus diplomas didelio pasitikėjimo savo jėgomis nesuteikė. Jaučiau, kad mano balsas nelabai koks, esu neaukšto ūgio. Tad dėstytojo Nikiforo Sykčino paskatintas išvažiavau studijuoti režisūros į Maskvą.
Gal ketinate rašyti memuarus ir su kitais pasidalyti savo turtinga gyvenimiška ir kūrybine patirtimi?
Tokių planų nebrandinu. Vienas dėstytojas iš Maskvos yra man sakęs, kad laikas rašyti knygą. Nesu rašytojas, nesu į tą reikalą linkęs. Kai išleidžia memuarus, tai jie dažniausiai ir dulka lentynose. Antra vertus, gal ir gerai tokios knygos. Istorijai lieka. Antai išėjo knyga apie Regimantą Adomaitį. Stora. Gal ir įdomu daugeliui ją pavartyti, į gražaus aktoriaus nuotraukas pasižiūrėti. Man tai pačios įdomiausios buvo šioje knygoje publikuojamos ištraukos iš paties aktoriaus dienoraščio.
Turiu sukaupęs šūsnį istorinių iškarpų, visokiausių eskizų, pavyzdžiui, dailininko Igorio Ivanovo. Tik teatrui nelabai reikia. Namuose yra keli albumai visokiausių nuotraukų. Paliksiu viską sūnui.