Poetas Vilius Baltrėnas tikino, kad Kupiškis bus atmintyje visą gyvenimą. Gimtojo krašto ilgesys aidi ir jo poezijoje, o praeities pasibuvimai kartas nuo karto išnyra iš gyvenimo miglų. Nuotraukoje – su Kupiškio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Lina Matiukaite.
Nuotrauka iš Viliaus Baltrėno
asmeninio albumo
Poetas Vilius Baltrėnas gimė Kupiškio rajone, tačiau ilgus metus gyvena sostinėje. Jis daugiau nei trisdešimt metų rašo jauniesiems skaitytojams, daugiausia ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Jiems skyrė ne vieną savo poezijos knygelę. Skambiais žodžiais apdovanojo ir suaugusius skaitytojus. Be poezijos, jis sukūrė ir dainų tekstų bei libretą vaikų operai „Ežerinis ir karalaitė“. Net sunku suskaičiuoti, kiek V. Baltrėno gyvenimo lagamine yra patirties ir poetiško žodžio meilės.
Audinga SATKŪNAITĖ
Per gyvenimą koja kojon žingsniuojate su poetišku žodžiu lūpose. Kada Jūsų galvoje gimė pirmi posmai? Galbūt meilę skambiam žodžiui paveldėjote iš savo tėvelių?
Pirmą posmelį būsiu sueiliavęs dar nemokėdamas rašyti. Mamos dieną nubėgęs priraškiau pagriovy geltonuojančių pienių žiedų. Įteikiau ir padeklamavau. Atsimenu mamos akis!
Mama, kilusi iš nediduko Rudikėlių kaimo, kur lankė pradžios mokyklą. Tėtis, gimęs ir augęs didokoje Miliūnų kaimo taip pat valstiečių šeimoje. Kaip pasakodavo, buvo susikalęs mokyklinėms knygelėms medinį ,,karmonėlį“… Tuo jo mokslai ir baigėsi: piemenavo, bernavo, griebėsi meistrystės, buvo auksarankis, mėgo drožinėti. Padarydavo vieną kitą autentišką liaudies instrumentą. Jau gilioje senatvėje maniškei žmonai, muzikinės lemties profesorei, padėjo keletą originalių instrumentų atgaivinti, prikelti iš užmaršties.
Abu tėvai, mano supratimu, anuo laiku buvo ganėtinai šviesūs, imlūs kultūrinei slinkčiai. Tai vis per nuoširdžiausiai pamėgtą kaimo muziką, per garsingus kupiškėnų susibūrimus, vaišingus suėjimus, smagius pasidainavimus. Ir man mama, ar ką siūdama, ar šiaip ką darydama, yra išringavusi visas kaimo melodijas.
O kada Jūsų poezija išvydo saulės šviesą ir tapo vieša?
Alizavos septynmetėje pabiro eilėraštukai sienlaikraščiui. Nuo 1952 metų – eiliuotojas Kupiškio vidurinėje, buvau nuolat spausdinamas rajono laikraštyje ir kviečiamas kartu su kitais ką paskaityti Kupiškio kultūros namų renginiuose.
Su tais renginiais, pasirodymais plačiajai visuomenei būta ir nuotykingų epizodų. Gal kas kupiškėnų dar pamena gausiems klausytojams eiles skaitantį per lietų atšlepsėjusį vaikinuką su smagiai atraitotomis kelnėmis. Būsimam poetui tas išsiblaškymas, ko gero, pritiko ir buvo visiškai dovanotinas.
Esate minėjęs, kad jaučiate didelę nostalgiją gimtosioms Kupiškio apylinkėms. Kokie ryškiausi atsiminimai?
Kupiškis visais aspektais likęs įsimintinas visam gyvenimui. Čia atskubėjo mano paauglystė. Čia mane globojo ir kūrybai skatino legendinė daugelio kupiškėnų kartų Mokytoja – lituanistė Felicija Jakutytė. Iš čia buvau priimtas į Lietuvos radijo literatų sambūrį.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“