Karaliūnai – kaimas, įsikūręs Noriūnų seniūnijoje, Palėvenės parapijoje, prie Kupiškio–Panevėžio kelio. Nuo čia iki Kupiškio 8,5 km, o iki Noriūnų 1,5 km. Teka Akmenos upelis, Suosos dešinysis intakas.
Gretimi kaimai: Akmeniai, Karklynė, Noriūnėliai, Pasuosiai, Radžiūnai. 2001 m. Karaliūnuose gyveno 37 žmonės.
Šiuo metu kaimas labai ištuštėjęs ir šaltuoju metų laiku nebe iš visų namų kaminų rūksta dūmelis. Visgi pasikalbėti apie Karaliūnų praeitį, dabartį ir ateitį dar yra su kuo.
Kur stovi kaimo kryžius
Visai šalia kelio į Panevėžį išsibarsčiusiame Karaliūnų kaime labai gerai dera kaimo ramybė, žaluma ir tuo keliu važiuojančių mašinų keliamas civilizacijos triukšmas. Čia tebėra išlikęs ir senasis Karaliūnų gatvinis kaimas. Prieškario metais vykdant žemės reformą, ne visi šio kaimo gyventojai išsikėlė į vienkiemius.
Vieną gegužės pavakarę apsilankėme toje istorinėje Karaliūnų kaimo vietoje, į kurią prie kaimo kryžiaus kaskart sugrįžta po vienkiemius išsisklaidę ir kitur po Lietuvą ir pasaulį pasklidę Karaliūnų kaimo gyventojų palikuonys.
Liūdnai nuteikė pirma Karaliūnų kaimo apgriuvusi, žole ir krūmais apaugusi sodyba. Tai buvusios ūkininkų Vingilių valdos. Pasak aplinkinių, sodyba du kartus degė. Mirus senajam jos šeimininkui, ta sodyba tuščia.
Už šios sodybos Karaliūnų vaizdas pasirodė daug optimistiškesnis. Dauguma sodybų gražiai tvarkomos, puikuojasi naujais stogais. Prasčiausiai atrodo tik buvęs melioratorių medinis keturbutis namas. Dabar šis pastatas priklauso Savivaldybės socialinio būsto fondui. Jame šiuo metu glaudžiasi viena šeima. Akivaizdžiai matyti, kad namukas be rimto remonto ilgai tikrai neišsilaikys.
Iš Akmenių
Kitoje gatvės pusėje namo kieme pamatau vyriškį ir nueinu jo pakalbinti. Pasilabiname, sužinau, kad jis Jonas Bagdonavičius, šios sodybos šeimininkas. Karaliūnuose gyvena apie 50 metų. Atsikraustė su tėvais iš Akmenių kaimo, kur dėl melioracijos buvo naikinamos sodybos. Tėvų jau nebėra. Mirusi ir žmona. Tad sodyboje gyvena vienas. Pamažu ją restauruoja. Mat yra statybininkas. Jo paties padarytas ir vejos viduryje priešais namą fontanas bei kiti gražūs kiemo akcentai.
„Gaila, kad mažėja Karaliūnuose žmonių. Antai į netolimą Balio Kibo sodybą žmonių tik vasaroti atvažiuoja. Buvęs Vingilio ūkelis baigia sugriūti. Dar kelios sodybos irgi ilgai tuščios būna, nors ir turi šeimininkus. Yra likę keli tėvų hektarai žemės. Čia ūkininkauja mano sūnus, gyvenantis Kupiškyje. Aš nesikišu prie žemės. Tik norėčiau greičiau užbaigti namo remontą“, – kalbėjo vyriškis.
Iš Jono Bagdonavičiaus kiemo pasuku pas kaimynystėje įsikūrusią Moniką Šmaukštienę. Čia kartu su ja gyvena ir dukros šeima, Loreta ir Saulius Lukošiūnai.
„Dokumentuose mano vardas Stefanija. Visi vadina Monika, nes taip turėjo ir būti užrašyta, bet kunigas apsiriko. Pasikeisti oficialiai vardo neprisiruošiau. Esu kilusi iš Akmenių kaimo, kur tekėjo Akmenos upelis, dabar paverstas melioracijos grioviu. Mano mergautinė pavardė Strolytė. Dėl melioracijos iškeldinami Akmenių kaimo vienkiemių gyventojai daugiausia kūrėsi Karaliūnuose. Čia artimiausia gyvenvietė buvo. Taigi ir mes paskui kitus kaimynus šį kaimą pasirinkome naujai įsikurti. Kartu apsigyveno ir mano mama. Namo statybai ėmėme paskolą iš kolūkio. Taigi reikėjo daug dirbti, kad tuos pinigus atiduotum. Čia buvo neblogas Byčių kolūkis, draugiški žmonės“, – pasakojo M. Šmaukštienė.
Ji dvylika metų melžė kolūkio karves, vėliau dirbo laukininkystės brigadoje. Paskutinė darbovietė buvo tuometinė Kupiškio sviesto gamykla, kurioje aparatininke pieno miltelių, kondensuoto pieno ir kituose cechuose Monika triūsė dvidešimt dvejus metus. Iš ten išėjo į pensiją.
„Už gerą darbą esu gavusi ne vieną padėką. Buvo puikus, geras kolektyvas“, – prisiminė pašnekovė.
Monikos vyras Antanas, kurį neseniai palaidojo, dvidešimt ketverius metus dirbo policijoje, o vėliau buvusioje RSO.
Šmaukštai užaugino tris dukras – be Loretos, dar Dalią ir Astą. Pastarosios įsikūrusios Panevėžyje.
Monika turi keturias anūkes – Gretą, Aušrą, Viktoriją ir Vaidą bei du anūkus – Audrių ir Tomą. Jau džiaugiasi ir dviem proanūkiais – Adrija bei Roku.
„Ir kur tas mano laikas pasidėjo, vis pamąstau. Atrodo, dar visai neseniai mane anūkėlės pasitikdavo grįžtančią iš darbo, o aš joms vis po šokoladuką atveždavau. Dabar gimtuosius namus palikusios, jos savo gyvenimus kuria“, – kalbėjo moteris.
Į pokalbį įsiterpusi Monikos dukra Loreta papasakojo, kad dirba Kupiškyje siuvykloje. Jos vyras Saulius darbuojasi Subačiuje, yra siuvimo mašinų meistras. Abi dukros gyvena savarankiškai. Viena Kupiškyje, o kita – Anykščiuose.
„Kaime ir mums, vaikams, darbo nestigdavo. Rugių varpų iš kviečių eidavome karpyti, kolorado vabalų, akmenų rinkti. Brigadininkas Juozas Stepukas, jau miręs, mus surinkdavo į krūvą darbuotis. Petras Zabarauskas arkliu tuos akmenis veždavo. Burokų normas reikėdavo visiems kaimo žmonėms nuravėti“, – vaikystę prisiminė pašnekovė.
Abi moterys tvirtino, kad jų kaime ramu. Iki šiol nepasitaikė jokių vagysčių. Visi kaimynai draugiškai padeda vieni kitiems, ypač bėdai ištikus. Nė prašyti nereikia į talką daržus sodinant ar bulves kasant. Žiūrėk, tai vienas, tai kitas ateina.
Monika Šmaukštienė sakė, kad anksčiau jie gyveno ūkiškai. Gal prieš penkerius metus pardavė paskutinę karvę. Labai gera buvusi. Net po 40 litrų pieno per dieną duodavusi. Dabar iš ūkio belikęs tik vištų pulkelis ir šuo.
Loreta pridūrė, kad vienos šeimos poreikiams to pieno tikrai būdavo per daug, o į pieninę nešti per menkas kiekis. Taigi netrukus šeima apsisprendė gyvulių atsisakyti. Jie labai pririša prie namų. Niekur nei išeisi, nei išvažiuosi, o norisi vasarą ir prie jūros pailsėti, ir vyro tėvus, Pakruojo rajone, Linkuvoje, gyvenančius, aplankyti.
„Iš kaimo bėgti mes nesiruošiame. Mieste nėra kas veikti. O čia daržas, šiltnamis, gėlynai, sodas, aplink atgaivą teikianti graži gamta. Vyras mėgsta medžio darbus. Jo rankomis pagaminti virtuvės baldai, laiptai, medžiu apdailintas kieme šulinys ir sumeistrauti kiti mediniai akcentai aplink namą. Argi mieste rastum tiek erdvės pasireikšti?“ – vardijo gyvenimo kaime, savame būste privalumus ir kėlė retorinį klausimą Monikos dukra.
Paprastumo kerai
Karaliūnuose aplankiau ir čia įsikūrusius Lidiją ir Vytautą Kinskius. Jie šiame kaime gyvena septyniolikti metai. Čia atsikėlė iš Noriūnų.
Kai Vytautas neteko darbo melioracijoje, pasidarė sunku išlaikyti butą. Tad visa šeima tuomet nusprendė persikelti į kaimą. Čia buvusi Vandos Lupeikienės sodyba, kurią pasiūlė pirkti jos sūnus. Vieta tuo metu buvo ganėtinai apleista, bet pats kaimas labai patiko – netoli plento ir kitų didesnių gyvenviečių. Nepabūgę laukiančių didelių aplinkos ir namo tvarkymo darbų Kinskiai tapo karaliūniečiais ir nesigaili.
Sutvarkyta jų namų aplinka buvo pastebėta ir kitų. Geriausiai tvarkomų Noriūnų bendruomenės sodybų konkurse 2010 metais jiems pripažinta pirma vieta ir įteikta šios bendruomenės pirmininkės padėka už gražios sodybos puoselėjimą.
Savo patrauklumo ši sodyba nepraradusi ir po septynerių metų. Čia nėra kažkokių ypatingų meniškų akcentų, bet kiekvienas jos kampelis sutvarkytas – žolė nupjauta, daržo lysvės parengtos sėjai, gėlynai išravėti, kiekvienas daiktelis turi savo vietą.
Senelius kaskart mielai aplanko vyresnysis anūkas Erlandas, gyvenantis Airijoje. Čia su tėvais spėjo pasisvečiuoti ir jaunylis anūkėlis Emilis, atvykęs iš Lenkijos. Lidija apgailestavo, kad patys artimiausi jiems žmonės gyvena užsienyje ir kad su jais tegali susitikti tik keletą kartų per metus.
Kinskiai papasakojo, kad iš pradžių jie gyvenę ūkiškai. Laikė penkias aveles, aviną, dvi kiaules. Vieną avytę sudraskė vilkas. Dabar iš to ūkio beliko tik šunelis. Nusibodo kariauti su laukine gamta – sergėti avis nuo vilkų.
Nelengva buvo prižiūrėti ūkį, kai abu į darbą važinėjo kitur. Vytautas dirbo melioracijos įmonėje niveliuotoju, vėliau UAB „Rivilda“, Lidija yra buhalteriavusi keliose įmonėse, šiuo metu dirba „Kupiškėnų minčių“ redakcijoje.
„Vytautas yra kilęs iš Biržų rajono, aš tikra pasvalietė, bet prigijome Kupiškio krašte. Džiaugiamės draugiškais ir geranoriškais kaimynais“, – kalbėjo Lidija.
Ji patarė būtinai užsukti pas bene vienintelę tikrą Karaliūnų kaimo gyventoją Aldoną Bugailiškienę. Taip ir padarėme.
Pas tikrą karaliūnietę
A. Bugailiškienę (Rasimavičiūtę) su vyru Rimantu Bugailiškiu radome sodybos kieme besidarbuojančius. Moteris patvirtino, kad tikrai ji Karaliūnuose gimė, užaugo ir tebegyvena, tik ne gimtojoje sodyboje. Ta sodyba dabar yra jos mirusios sesers Eugenijos sūnaus Sauliaus, kuris gyvena Vilniuje ir tik kaip vasarotojas ten apsilanko.
Aldonos Bugailiškienės šeimai sodybą prieš trisdešimt metų paliko Elžbieta ir Aloyzas Bagužiai, kuriuos senatvėje prižiūrėjo. Jiedu buvo brolis ir sesuo, šeimos nesukūrę stambaus ūkio šeimininkai. Prieškario metais Aldonos mama Vlada Tamošiūnaitė-Rasimavičienė pas juos tarnavo. Žmonės sakydavę, kad samdinius jie labai spausdavę prie darbo, bet valgydindavę sočiai. Sodyboje tebėra klėtis su vazaunia, kurioje samdiniai gyvendavę.
Kad čia būta stambaus ūkio, byloja pastatų gausa ir didžiulė erdvė – 1,8 ha sodybos sklypas. Sode augo apie šimtas obelų. Vėliau tas sodas sunyko, iškirtus paskutines obelis tame plote jie bulves sodino, sėjo javus, dabar žole apsėjo.
Bugailiškių kieme puikuojasi net trys šiltnamiai. Vienas iš jų šildomas. Čia šeimininkė augina gėlių ir daržovių daigus. Tuo verčiasi šešiolika metų.
„Aš dirbau siuvėja penkiolika metų, vėliau kolūkio fermoje. Vyras buvo statybininkas. Teko ir ūkininkauti. Aplink namus turime 7 hektarus žemės, bet ją dirbti nebėra jėgų, išnuomojome. Jau abu esame pensininkai“, – pasakojo Aldona.
Jos vyras kilęs iš Starkonių. Aplinkui garsėja kaip aludaris. Jis papasakojo, kad su Aldona susipažino, kai su kitais statybininkais netoliese statė namus gyventojams, kurie turėjo būti į Karaliūnus perkelti iš Akmenių kaimo melioruojamų plotų.
„Eidavau iš šulinio prie jos namų vandens semti, kad ją susitikčiau. Vieną kartą net visą ką tik parsineštą kibirą vandens išpyliau draugui pasakęs, kad musių prikrito, ir nulėkiau dar kartą jo semti pamatęs, kad Aldona pasirodė“, – pasakojo jaunystės nuotykius sodybos šeimininkas.
Bugailiškiai užaugino du vaikus. Dukra Renata, įsikūrusi Panevėžyje, ir sūnus Rolandas, gyvenantis Kupiškyje, turi nuosavus namus. Taigi, pasak moters, atvažiuoja jie į kaimą tik trumpam pasisvečiuoti ir vėl skuba grįžti namo. Jei gyventų daugiabučiuose namuose, gal didesnis interesas būtų sodyboje ilgiau pabūti. Dabar gi kiekvienas turi savų naminių rūpesčių.
„Esame keturių anūkų – Deimantės, Akvilės, Austėjos ir Arnoldo – seneliai. Laimingi, kad visi sveiki, kad visada susitinkame per Kalėdas ir Velykas. Svajoju, kad su vyru sulauktume auksinių vestuvių. Tuomet iškeltume tikrą puotą visiems. Kai 1969 metais susituokėme, jokių vaišių ir svečių nebuvo, tik du liudininkai“, – pasakojo apie savo šeimą ir svajones pašnekovė.
Iš kaimo praeities
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Karaliūnų kaimo praeitis nėra aiški. Iki XVIII a. jis kartais vadintas Akmeniais. Nauju pavadinimu (Karaluny) pirmą kartą paminėtas 1683 m. Kupiškio bažnyčios krikšto metrikų knygoje. Nuo 1706 metų minimas Palėvenės bažnyčios krikšto metrikų knygoje, o nuo 1716 metų Subačiaus bažnyčios krikšto metrikų knygoje.
1744 metais Karaliūnuose buvo 7 baudžiauninkų dūmai (ūkiai): Kazimiero Dūdos, Stanislovo Dūdos, Kazimiero Ptakio, Kazimiero Januliūkščio, Simono Pakalnio, Jono Januliūkščio, Jurgio Pakalnio, Jurgio Ptakio.
1790 metais kaime buvo 13 baudžiauninkų dūmų (ūkių). XIX a. jis tebepriklausė Lučkų (Siliničienės) Palėvenės-Lvovčiznos dvarui.
1849 metais čia gyveno 99 gyventojai. 1903 metais – 97 gyventojai, 1923 metais buvo 23 ūkiai ir 123 gyventojai.
1934 metais matininkas Vytautas Vitartas Karaliūnus išskirstė į vienkiemius. Tada kaime buvo 228,75 ha žemės. Ji išskirstyta šiems gyventojams: Aloyzui Aleknai, Aloyzui Bagužiui, Tadui Bagužiui, Antanui Bagužiui ir Elžbietai Bagužienei, Jonui Baranauskui, Izabelei Baranauskienei, Vincui, Domui, Danieliui ir Jonui Bagdonavičiams, Emilijai ir Onai Bagdonavičiūtėms, Uršulei Bagdonavičienei, Kaziui Bagdonavičiui, Juozui Dūdai (Henriko sūnui), Domicelei Dūdienei, Karolinai Dūdaitei, Juozui Dūdai (Vlado sūnui), Domicelei Gabnienei, Domui Dūdai, Magdalenai Juknevičienei, Ignui Mikalauskui, Marijonai Matulionienei, Jonui Pesliui, Elžbietai Peslienei, Pranui Pesliui, Feliksui Rasimavičiui, Onai Rytmetienei, Kaziui Sriubikei, Jonui Stankevičiui, Domui Stankevičiui, Uršulei Stankevičienei, Magdalenai Stankevičienei, Marijonai Zakarauskienei, Alfonsui, Jonui, Julijonui Zakarauskams, Emilijai Šaumanienei.
Didžiausi buvo A. Bagužio (26,58 ha) bei A. ir E. Bagužių (23,33 ha), F. Rasimavičiaus (22,45 ha) ūkiai.
Po išskirstymo į vienkiemius Karaliūnai išsaugojo gatvinio kaimo fragmentus.
1942 metais čia gyveno 122 žmonės. 1948 metais į Sibirą ištremta Juknevičių šeima.
1949 metais įkurtas Vinco Kudirkos kolūkis. 1962–1992 metais kaimas priklausė Byčių kolūkiui. Nuo 1954 metų – Noriūnų apylinkei.
1959 metais Karaliūnuose buvo Kazio Sirbykės, Emilijos Rasimavičienės, Felikso Rasimavičiaus, Juozo Dūdos, Tado Bagužio, Prano Peslio, Jono Peslio, Jono Juknevičiaus, Vandos Juknevičiūtės, Vinco Bagdonavičiaus, Liudos Bagužienės, Igno Mikalausko, Kazio Baranausko, Jono Bagužio, Antano Stankevičiaus, Jono Stankevičiaus, Petro Stankevičiaus, Antano Šaumano, Emilijos Navaslauskienės, Juozo Matulionio, Emilijos Šaumanienės, Marės Zakarauskienės, Petro Rytmečio, Domo Stankevičiaus, Alberto Čereškos, Kosto Auželio ūkiai. Iš viso gyveno 75 žmonės. 1970 metais buvo 93 gyventojai, 1979 metais – 66 gyventojai, 1989 metais – 32 gyventojai.
2006 metais buvo atstatytas 1940 metais kaime pastatytas kryžius (meistras Povilas Pavilonis, pastatė Simonas Matiekonis).
Iš Karaliūnų yra kilusi operos dainininkė Almona Mikalauskaitė.
1935 metais čia užrašyti šie vietovardžiai: Būdiškės, Sriubikės uodega (ariamoji žemė), Balos, Lieknelis, Užuokmenis (ganyklos), Akmenos kalnelis, Kapkazas, Margės, Šikinkalnis (kalvos), Nuotaka, Upis, Žydupis (pievos), Akmena (upeliai), Lanka (bala), Medinos (miškas), Vieškelėlis (lauko kelias).
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ