Ir Kupišky dangus žvaigždėtas
Jauni kupiškėnai, kepyklėlės „Magiškas skonis“ savininkai Simona ir Algirdas Dovydai, verslininkais vadintis nelinkę. „Mes – savo idėjos įgyvendintojai“, – tikina Simona. Tai energingi, nepabijoję rizikuoti, kupini naujų idėjų ir sumanymų žmonės. Nelaukę, kol juos įdarbins valstybė, jie darbo vietą susikūrė patys. Jauki šios poros kepyklėlė „Magiškas skonis“ birželį švęs vienerių metų gimtadienį.
Sunkumai neišgąsdino
Papasakokite, kaip Jums kilo nuosavo verslo idėja?
Simona. Tortus, įvairius pyragėlius pirmiausia pradėjau kepti namuose. Ilgainiui kilo idėja atidaryti kepyklėlę. Pradžioje tą mintį nuvijome, kadangi galvojome, kad jai įgyvendinti reikės labai daug lėšų, bet vėliau gavome vieną pasiūlymą ir pradėjome rimtai svarstyti, domėtis galimybėmis.
Koks tai buvo pasiūlymas?
Algirdas. Išgirdome, kad verslininkas Julius Ruzgas parduoda patalpas, kur anksčiau buvo kepami konditerijos gaminiai. Paskambinus paaiškėjo, kad patalpų jis nepardavinėja, tačiau šio skambučio laukė seniai ir vylėsi, kad kažkas vėl imsis jo seno verslo. Jis ir pasiūlė mums šias patalpas, idėjų. Sužinojome, kad darbo birža suteikia paramą darbo vietai kurti. Ją gavę susipirkome dalį reikalingos įrangos, praeitų metų kovą įsirengėme patalpas ir sutvarkę visus formalumus birželį atvėrėme kepyklėlės duris.
Tikriausiai ne viskas buvo paprasta ir rožėmis klota. Su kokiais sunkumais susidūrėte?
Simona. Man jie buvo vienokie, vyrui – kitokie. Labai sunkiai sekėsi priprasti prie įtempto ritmo. Dirbome išties labai daug – turėjome sugalvoti įvairių naujovių, kad žmonėms produkcija neatsibostų, norėtų čia ateiti. Vasara prabėgo kaip viena diena. Viskas mums buvo nauja, nes iki tol nieko bendra su verslu neturėjome, reikėjo mokytis iš pagrindų. Žinojome, kad lengva nebus, bet kad taip sunku – ne.
Algirdas. Visko iš pradžių buvo – paaiškėjo, kad darbo birža paramos neskirs, paskui vis dėlto ją gavome. Labai džiaugiamės, kad įrengiant kepyklėlę-kavinukę prisidėjo ir Savivaldybė. Pateikę savo projektą, sulaukėme rajono mero ir Savivaldybės tarybos palaikymo. Pradedant verslą būtina turėti ir savų lėšų, ir nemažai. Negalvojome, kad reikės investuoti dvigubai daugiau nei planavome. Tik visi šie sunkumai seniai pasimiršo.
Nuosavas verslas Jums buvo kaip išbandymas?
Simona. Žinoma, tai buvo didelis iššūkis, juolab kad verslas mums visiškai nauja sritis.
Algirdas. Aš nuo mažų dienų užsidirbdavau pinigus savarankiškai, su broliu prekiavome medeliais, o savo verslo kūrimas buvo nauja ir neišbandyta.
Turbūt susidūrėte ir su aplinkinių kritika – jauni, nepavyks…
Algirdas. Iki šiol žmonės klausia, ar dar nebankrutuojame. Mes visada atsakome, kad viskas yra gerai.
Simona. Į tokią kritiką, be abejo, reaguojame labiau viduje. Tada norisi dar labiau stengtis ir viską padaryti tik geriau.
Smaližių netrūksta
Algirdai, verslui plėtoti pasirinkote konditeriją. Tai – lyg ir nevyriška sritis.
Algirdas. Dažnai ragaudavau žmonos kepinius ir pats ją ragindavau atidaryti savo kepyklėlę.
Simona. Vyras visada buvo didžiausias mano kritikas. Turiu prisipažinti, kad pirmą tortą iškepiau vos prieš ketverius metus. Su maisto gamyba, konditerija buvau visai nesusijusi, bet pradėjusi kepti tiesiog labai įsitraukiau – daug domėjausi, važinėjau į kursus. Yra senovinių receptų, kuriuos perėmiau iš mamos, močiutės. Klientai labai mėgsta sviestinius sausainius – juos truputį patobulinome ir prekiaujame šiek tiek saldesniais cukrinukais, puikiai visiems pažįstamu draugystės pyragu. Tortus kepame standartinius, tačiau mūsų miestelyje norime pasiūlyti tokios produkcijos, kurios niekur kitur nenusipirksi.
Ar kupiškėnai Jūsų kepinius pamėgo? Gal turite ir nuolatinių klientų?
Simona. Yra daug žmonių, kurie pas mus užsuka nuolat. Esame kaip pažįstami, pasikalbame, kaip sekasi, bet apsilanko ir naujų. Nustemba, kad Kupiškyje yra tokia vieta.
Algirdas. Žiemą žmonės daugiau ateina tiesiog papietauti, jaukiai pasisėdėti. Vasarą labai pagausėja tortų, kitokių gaminių užsakymų, nes per šiltąjį sezoną pasipila šventės – vestuvės, krikštynos.
Ar yra firminis gaminys, reprezentuojantis „Magišką skonį“?
Algirdas. Tinginių „Napoleonas“. Jis saldus, riebus, o kupiškėnai mėgsta tortus, pyragus su daug kremo. Taip pat – kibinai su sultiniu, kurį verdame patys.
Simona. Stengiamės gaminti kaip namuose – kad būtų ir sotu, ir skanu. Dažnai susiduriame su požiūriu, kad produkcija brangi, o už mažą pyragėlį mokėti kelis eurus – labai daug. Žmonės tiesiog nėra susipažinę, kad produktai prancūziškiems gaminiams paruošti kainuoja labai daug. Didmiesčių gyventojai tai priima kaip normalų dalyką.
Šeimyninė atmosfera
Kaip esate pasiskirstę darbus, kiek žmonių dabar dirba pas Jus? Juk tvirta ir patikima komanda – labai svarbu.
Simona. Dirbame abu. Aš – daugiausia dirbu su kremine konditerija, šiuo metu man padeda viena darbuotoja Karolina, ji kepa sausainius, pyragus. Algirdas tvarko dokumentus, priima užsakymus, ieško tiekėjų. Jis irgi gamina ir kepa kibinus, ruošia salotas. Neseniai prie mūsų prisijungė vyro mama, kuri yra atsakinga už meniu. Kai tik pradėjome veiklą, darbuotojai keitėsi. Kurį laiką vasarą dirbo du jaunuoliai. Manėme, kad jiems išėjus paskui spėsime suktis ir dviese, bet reikėjo ieškoti pagalbos. Turėti patikimus žmones labai svarbu, juolab kad mes maži. Esame šeimyninė kepyklėlė, tad stengiamės sukurti jaukią atmosferą. Svarbu, kad šilti santykiai vyrautų ir kolektyve, kad patiems būtų gera dirbti ir norėtųsi ateiti į darbą.
Ar ne paprasčiau būtų dirbti valdišką darbą? Alga stabili, atsakomybės mažiau. Kokie yra didžiausi nuosavo verslo privalumai?
Algirdas. Didžiausias privalumas, kad dirbi sau, o ne kažkam kitam ir stengiesi dėl savęs, savo šeimos. Be abejonės, atsakomybė didelė, kaip ir rizika, tačiau nieko lengvo nebūna. Esama ir kitų minusų – atostogų praktiškai neturime.
Simona. Kartais būna labai sunku, ypač prieš šventes, kai reikia dirbti dieną, naktį. Tada galvoji – velniop tą verslą. Poilsio mažai, turime mažą dukrytę, tad jai susirgus turime spręsti, kuo vieną ar kitą pakeisti.
Algirdas. Tada tortus reikia kepti ir vyrui (juokiasi).
Simona. Arba žmonai raityti kibinus.
Algirdas. Iš tiesų tortų nekepu, bet juos puošęs esu. Vieną greitai nupirko, antras vitrinoje užsibuvo kiek ilgiau (šypsosi).
Esate jauni, bet jau turite verslininkų statusą. Ar nesijaučiate juo nusivylę?
Simona. Verslininke vadintis nedrįstu. Mes esame savo idėjos įgyvendintojai.
Algirdas. Būna visokių dienų. Kartais pagalvoju, kad galėjome sau ramiai gyventi. Bet iš tiesų labai džiaugiamės tuo, ką turime.
Nekyla noras viską mesti, emigruoti?
Algirdas. Tik jei karas prasidėtų.
Simona. Buvome išvažiavę į užsienį, vyras dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, bet grįžome ten, kur namai. Čia visi artimieji, pažįstami, draugai. Viskas Kupiškyje ranka pasiekiama. Juk mes abu esame tikri kupiškėnai. Turime didelį tėvų palaikymą, jie ne tik padeda, bet ir džiaugiasi už mus.
Verslo perspektyvos
O ateities planai? Juk svajonės tai, kas veda į priekį?
Algirdas. Dabar svajojame nusipirkti prekybinį autobusėlį, kad galėtume visur prekiauti savo produkcija. Mūsų pradinė idėja ir buvo važinėti po muges, turgus, pardavinėti gaminius per aplinkiniuose miestuose vykstančias šventes, o kavinėje ruošti tik užsakymus. Norint tuo užsiimti, reikėtų įdarbinti dar vieną žmogų. Dalyvauti Kupiškyje vykstančiose šventėse spėjame. Jei kalbėtume apie didesnius planus, norėtųsi atidaryti dar kelias kepyklėles didesniuose miestuose, plėstis.
Simona. Mano didžiausia svajonė yra rasti dešiniąją savo ranką – žmogų, kuris mokėtų gaminti visa tai, ką gaminu pati. Tada galėčiau daugiau laiko skirti kūrybinei veiklai – receptams ieškoti, kursams lankyti.
Kokiu gyvenimo credo vadovaujatės?
Algirdas. Dirbsi – turėsi.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ