Dažnam Lietuvos piliečiui gali atrodyti, kad visuomenę valdo teisėtai išrinktas Seimas ir Vyriausybė. Suprantama, partijos kelia parlamento narių kandidatūras, o mes apsisprendžiame per rinkimus.
Praėjo daugiau nei ketvirtis amžiaus, bet valdžios, kuri pateisintų lūkesčius, iš esmės nebuvo, nors tuos lūkesčius visuomenė projektavo būtent į išrinktus Seimo narius. Atsakymas į klausimą, kodėl mūsų valstybėje yra tiek nedaug teigiamų pokyčių, verčia galvoti, kad patį Parlamentą ir Vyriausybę valdo kažkas kitas – mūsų išrinktieji yra priklausomi nuo kažko kito, kas neleidžia įvykdyti per rinkimų kampaniją prisiimtų įsipareigojimų.
Pastarųjų kelių mėnesių pranešimai apie įvairių verslo grupių ryšius su politikais ir slaptosiomis tarnybomis gali atskleisti, kas valdo politikus ir mus, rinkėjus. Ne vienas verslininkas susitikinėja su įvairiais politikais ir siūlo atsilyginti už paperkamiems politikams palankią informacinę poziciją vienų ar kitų visuomenės įvykių fone ir verslininkams reikalingus politinius sprendimus – tokią hipotezę patvirtinti ar paneigti dabar bandoma atliekant ikiteisminius tyrimus. Godumas nustelbia sveiką ir ramų mąstymą: juk pinigus paėmęs politikas iš esmės parduoda valdžią, jis atsiduria papirkinėtojo kišenėje ir vėliau gali įvairiais būdais toliau tarnauti ne visuomenei, o papirkusioms interesų grupėms. Tokie politikai praranda bet kokią galią ir realią valdžią. Kiek per pastaruosius kelerius metus politikų pagal šią schemą neteko valdžios, nors išsilaikė poste, visuomenė nesužinos turbūt niekada.
Dar vienas šios istorijos dalyvis – tai šalies slaptosios tarnybos, kurių tiesioginis ir įstatymais numatytas veiklos tikslas yra pirmiausiai valstybės ir jos piliečių saugumas. Vėlgi hipotetinis teiginys būtų toks: kai papirkęs politiką asmuo ar bendrovė sumano susidoroti su kyšininku, pakanka slaptosioms tarnyboms pakišti garso įrašą, kuriame užfiksuotas politiko papirkimo momentas. Susikompromitavęs politikas išvengia baudžiamosios atsakomybės, nes garso įrašai daryti ne per ikiteisminį tyrimą, todėl negali būti naudojami kaip įrodymai teisme. Tai – švelnus susidorojimas, kai politikas ar valstybės tarnautojas tiesiog išmetamas iš pareigų, nes nustojo būti palankus jį papirkusiems asmenims ar bendrovėms.
Esant tokiai padėčiai, dera grįžti prie pamatinių klausimų: kas yra demokratija ir politika? Ar tai – dar pora žodžių iš išblukusio žodyno? Apie esminių žodžių nereikšmingumą Lietuvoje knygoje „Išblukęs žodynas“ yra rašęs istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius. Žodis „politika“ yra kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio „polis“, prieš kelis tūkstantmečius reiškusio „miestą-valstybę“. Būtent šiame mieste-valstybėje politika, tos valstybės valdymas, būdavo įgyvendinamas per išrinktus atstovus. „Demos“, liaudžiai, atstovavo politikai, kurie atliko savotišką tarpininko vaidmenį: padėdavo išlaikyti ryšį tarp liaudies ir politinių sprendimų, kurie visada yra reikalingi būtent tiems, kurie teisėtai išrinko valdžią.
Mūsų laikais demokratija yra lyg tuščias puodas, per kurį smūgiuoti net nemadinga ir nepopuliaru. Atrodo, kad artimiausiu laiku daugelis pasaulio šalių ir kartu su jomis Lietuva ims gyventi autoritarinio režimo valstybėse. Lietuva šią patirtį prisimena iš prezidento Antano Smetonos laikų: opozicija uždrausta, spaudos laisvės nėra, tačiau labai stiprios diktatūros piliečiai lyg ir nejaučia. Ši slinktis ir tendencija – atsakymas į klausimą, kodėl Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vakarų Europoje ir Lietuvoje rinkimus dažniausiai laimi apie įvairius valstybinius draudimus ir tvirtą valdžią kalbantys politikai. Valstybė tokiu būdu bando atgauti imituotos demokratijos dešimtmečiais iššvaistytą valdžią ir galią. Ar stiprioje valstybėje, tačiau ne pilietinėje visuomenėje, gera gyventi? Atsakymai nevienareikšmiai ir reikalaujantys didelių diskusijų ne apie vieną ar kitą draudimą, o apie demokratijos likimą.
——-
Autorius: Ramūnas Čičelis