Rytoj – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Kasmet gegužės 7-ąją minima data – reikšminga tautai, valstybei. Primenanti sunkius priespaudos metus ir tai, kad šiandien kiekvienas išties turime kuo džiaugtis ir didžiuotis.
Lietuvių kalba – seniausia indoeuropiečių kalba, išlaikiusi daugiausia fonetinių ir morfologinių prokalbės, iš kurios išsirutuliojo dauguma Europos kalbų, ypatybių. Na ir kas, kad ja šneka ne keliolika, o tik trys milijonai žmonių. Bet šneka! Tuo mes ir išskirtiniai – esame maža tauta, bet turime didelę kalbą.
Gyvename sudėtingu laikmečiu – laisva migracija, intensyvūs globalizacijos procesai. Tautai mažėjant iškyla reali grėsmė ir kalbai. Jos išlikimas pirmiausia turi rūpėti ne kam kitam, bet kiekvienam lietuviui. Tik mes galime priešintis jos nykimui, niekas kitas už mus to nepadarys.
Tikros mūsų kalbos puošmenos yra tarmės. Ar dažnai dar išgirstame tarmiškai kalbančius žmones? Deja, vis rečiau. Svetimam, į svečius atvykusiam žmogui, kupiškėnų tarmė dažnai pasirodo gruboka. Jai lipdomi ir tokie epitetai – stačiokiška, kieta. Tik ne tikrų kupiškėnų ausiai. O kaip smagu išgirsti kupiškėniškai šnekančią jaunąją kartą, ypač – vaikus. Taip nuoširdžiai, atvirai jie tarmiškai porina. Neseniai tuokėsi viena pažįstama pora. Iš visų sveikinimų, sakytų per gražiausią judviejų šventę, išsiskyrė vienas. Drąsus dešimtmetis tarmiškai tokį palinkėjimą išrėžė, kad visiems svečiams žandikauliai atvipo.
Pati visada suklūstu išgirdusi šnekant kita tarme. Niekaip su kitais žemaičio nesumaišysi – ir kelis dešimtmečius mūsų krašte pragyvenę kieto charakterio žemaičiai neišmuša iš savęs to, kas tėvų, senelių duota – gimtosios tarmės. Arba suvalkietis: klausant būtinai išlįs koks žodelis, kuris išduos, iš kurio krašto jis kilęs.
Gegužės 7-oji – ir knygos diena. Šiuolaikinė modernėjanti visuomenė neįsivaizduojama be informacinių technologijų. Jos veržiasi į mūsų kasdienybę ir keičia santykį su knyga. Kažkada buvusi pagrindinis informacijos šaltinis dabar ji neretai yra tiesiog paprastas ant lentynos užmestas daiktas. Viename interviu Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius pabrėžė, kad knyga privalo tapti buities dalyku ir visuomet būti šalia mūsų – svetainėje, ant miegamojo stalelio ar net virtuvėje.
Labai smagu lankantis kaimuose sutikti tikrų šviesuolių, kurie tarp gausybės darbų randa laiko ir knygai. Iki šiol šildo įdomus ir jaukus pokalbis su Kerelių kaimo gyventoju Leonu, kuris beveik pusę savo gyvenimo praleidęs svetimame krašte kaip įmanydamas stengėsi nepamiršti gimtosios kalbos, spausdinto žodžio, prenumeruodavo lietuvišką spaudą.
Jeigu dabar man reikėtų įvardyti knygą, padariusią didžiausią įspūdį, būtų sudėtinga. Turbūt tai būtų tos knygos, kurių ilgiuosi ir prie kurių sugrįžtu dabar, skaitydama savo atžalai. Kokia nostalgija apima į rankas paėmus senos leidybos vaikišką knygelę, ne kartą ir ne du skaitytą su šviesaus atminimo tėčiu.
Tad branginkime kalbą – lietuvių tautos vertybę. Gyvą, skambančią ir vienijančią lietuvius visame pasaulyje. Vertinkime knygą, kurioje telpa išmintis, kurioje pulsuoja gyvenimas.
——-
Autorius: