Pavažiavę 2 kilometrus į pietus nuo Šimonių miestelio pro kapines keliuku, vinguriuojančiu Šimonių girios pakraščiu, įsukančiu į pačią girią ir vėl išnyrančiu į jos pakraštį, galime privažiuoti Margavonės kaimą. Šio kaimo pakraščiu teka Rūdupis (Pelyšos kairysis intakas). Šalia yra Uogšilio, Raukštonių kaimai.
2003 metų duomenimis, Margavonėje buvo 7 ūkiai ir 14 gyventojų. Šimonių girios artuma ir dabar čia tebetraukia žmones ne tik ūkininkauti, bet ir poilsiauti.
Kur Černiauskų šaknys
Dar neišvažiavus iš girios tolumoje išryškėja keliuko proskyna ir išnyra pirmosios Margavonės kaimo sodybos statiniai. Ypač akį patraukia geltonuojančios daržinės durys.
Čia gyveno ir užaugo kelios Černiauskų kartos. Anksčiau sodybą juosė tvora, bet jos seniai nebėra. Šiuo metu sodyboje šeimininkauja Pranciškus Černiauskas su žmona Vladislava.
Sodybos šeimininkai papasakojo, kad gyvena Kupiškyje, bet neapleidžia ir Margavonės. Į kaimą persikelia nuo ankstyvo pavasario ir užsibūna iki vėlyvo rudens, iki šalčių. Čia ir šiltnamis, ir daržai. Žiemą irgi iš Kupiškio dažnai užsuka pasižiūrėti, kaip laikosi jų trobesiai. Juk netoli.
„Mano tėvai, Ona ir Povilas Černiauskai, turėjo keturis vaikus. Be manęs, dar sūnus Petrą ir Algį bei dukrą Balandėlę. Petras gyvena Kaune, Balandėlė – Naiviuose. Tėvai šią sodybą buvo palikę man ir Algiui. Jis gyveno Šimonyse. Jau miręs. Aš iš jo sodybos dalį atsipirkau. Visuomet geriau, kai vienas šeimininkas yra.
Kolūkio laikais mano tėvai prie namų neturėjo žemės, nes nebuvo kolūkiečiai. Tėvas dirbo Inkliuzų girininkijoje. Taigi daržai buvo prie girininkijos. Tik vėliau tėvai 60 arų žemės gavo prie namų. Ankstesniais laikais mano seneliams priklausė 1,30 ha dirbamos žemės ir per 7 hektarai miško.
Aš kolūkyje dirbau neilgai. Prieš armiją buvau traktorininkas. Po tarnybos įsikūriau Kupiškyje. Dirbau tinkuotoju. Į kaimą sugrįžau po tėvų mirties. Tėtis mirė 1976 metais, o mama – 2003 metais“, – pasakojo apie save ir savo šeimą pašnekovas.
Pranciškaus žmona Vladislava sakė, kad yra kilusi iš Viešintų. Taigi netoli nuo šio krašto. Su vyru užaugino dvi dukras – Eglę ir Žydrą bei sūnų Egidijų. Vaikai gyvena skirtinguose miestuose – Kupiškyje, Rokiškyje ir Panevėžyje. Įsikurti Margavonėje nė vienas neketina, bet parduoti šios sodybos, kaip ir jiedu, nė vienas neplanuoja. Ši vieta visiems labai brangi kaip prosenelių, senelių ir tėvų atminimas. Visi pasiryžę ją toliau prižiūrėti, puoselėti ir išlaikyti kaip jų visų traukos centrą.
Vaikų ir anūkų rojus
Artimiausia Černiauskų kaimynė Alma Kavoliūnienė – nuo 1968 metų Margavonės marti. Čia atitekėjo iš Puožo kaimo.
„Dabar mūsų kaime vasarotojų daugiau nei gyventojų. Su vyru užauginome tris vaikus – sūnus Nerijų ir Alvydą bei dukrą Danguolę. Visi išvažiavo mokytis į didmiesčius ir ten pasiliko. Dukra įsikūrusi Kaune, o abu sūnūs – Vilniuje. Žiemą dabar dažnai pas dukrą nuvykstu paviešėti. Vasarą visi pas mane suguža. Turiu įvairaus amžiaus penkis anūkus. Tėvai jų savaitgaliais atvažiuoja. Vyresnysis sūnus čia laiko keletą bičių šeimų. Tai medaus savo reikmėms visiems mums užtenka“, – pasakojo A. Kavoliūnienė.
Kad vaikų ir vasarotojų šioje sodyboje tikrai nestinga, rodo įrengtos kelios vietos mėtyti į krepšį, lauko pavėsinė.
Moteris sakė, kad dabartinis jų gyvenamasis namas statytas 1940–1942 metais. Jos uošviai, Uršulė ir Albinas Kavoliūnai, turėjo aštuonis vaikus. Paaugliai vaikai padėjo statyti naująjį namą. Sena gryčiutė buvo nugriauta.
Tėvų namuose liko gyventi tik jos vyras Stanislovas Kavoliūnas. Kiti Kavoliūnų vaikai įsikūrė Kaune ir visi gyveno beveik vienoje gatvėje. Dabar iš jų yra gyva tik vyro sesuo Marytė Kavoliūnaitė.
A. Kavoliūnienės vyras visą laiką dirbo kolūkio grūdų sandėlio sandėlininku. Mirė 1991 metų rudenį.
„Kavoliūnai turėjo 10 hektarų žemės. Tiek ir susigrąžino. Visi broliai ir seserys tuos hektarus draugiškai paliko Stanislovui nutarę, kad nieko gero nebus tą žemę visiems po gabalėlį išsidalijus. Jie būdavo laukiami svečiai Margavonėje. Su šeimomis atvažiuodavo uogauti, grybauti. Dabar jų jaunoji karta atlėgo. Kiti interesai. Apskritai jaunimui bene svarbiausia, kad būtų interneto ryšys, ir tokia kaimo glūduma nebelabai vilioja“, – pasakojo margavonietė.
A. Kavoliūnienė sakė, kad ji dirbo tuometiniame rajkooperatyve prekių žinove. Darydavo kaimo parduotuvių revizijas. Vėliau buhalteriavo Šimonių apylinkėje. Kai vyras susirgo, perėjo dirbti ambulatorijos valytoja. Čia triūsė iki pensijos ir dar šiek tiek būdama pensininkė.
Moteris teigė, kad jų kaimo žmonės glaudėsi prie Šimonių. Ten vykdavo įvairiausi suėjimai, šventės, Naujųjų metų sutikimai. Jų šeima tuo metu buvo viena jaunesnių kaime, tai ir dažniau išeidavo pasižmonėti ten, kur daugiau bendraamžių būdavo.
Anksčiau nebuvo ir mados rinkti grybus, uogas ir juos parduoti. Tik savo reikmėms tomis miško gėrybėmis žmonės apsirūpindavo.
Pasak A. Kavoliūnienės, margavoniečiams miško artuma buvo ne tik privalumas, bet ir sukeldavo nemažai žemdirbiškų rūpesčių. Reikėdavo bulvių lauką nuo šernų saugoti tvoromis juosiant ir visokiomis baidyklėmis juos vejant. Dabar ramiau, gal tų knislių labai sumažėjo. Stirnytės tai ateina į panamę. Anksčiau ir briedžiai sode žiemą po serbentų krūmais gulėdavo. Dabar melioracijos griovyje gyvena bebrai, gervių pulkai po laukus vaikštinėja.
Apie kaimo žmones
Paprašyta papasakoti, kieno dar sodybos buvo kaime, A. Kavoliūnienė sakė, kad jų kaimynystėje gyveno Kazimieras Matulionis. Jis dirbo miške. Kolūkietė buvo tik jo žmona. Šiuo metu jų sodyboje įsikūrę ūkininkai Rasa ir Eugenijus Paukštės. Jie padeda žemę apdirbti. Iš jų ir pieno gauna.
Prie pat girios, kur tebestovi iš visų pusių mišku apaugęs ūkinis pastatas, buvo Barboros Remeikienės sodyba. Dabar dirbamos žemės vietoje beržynas auga, o tas statinys, rodos, yra priešais gyvenančių Černiauskų.
Kaime dar yra buvęs Barboros Žemaitienės vienkiemis, kurį nusipirko vasarotojai.
Už to vienkiemio, miškelio atitvertos, dar tebestovi dvi sodybos. Anksčiau viena buvo Povilo Zulono, o antra – Kazimiero Zulono. Dabar ten gyvena jau kiti žmonės.
K. Zulono sodybą yra įsigiję panevėžiečiai ir čia atvyksta vasaroti, o P. Zulono sodyboje šeimininkauja Jolanta Šinkūnaitė su šeima.
„Nedidelis mūsų kaimas. Tiek tų sodybų ir yra. Savo namų parduoti neketinu. Ar ateityje čia bus tik vasarnamis, ar įsikurs kuris nors iš vaikų, į pensiją išėjęs, sunku pasakyti. Tokių pasvarstymų iš savo atžalų esu girdėjusi“, – sakė pokalbio pabaigoje A. Kavoliūnienė.
Paukščių karalystė
Apsilankėme ir pas J. Šinkūnaitę, kur Zulonų kiemo būta. Moteris papasakojo, kad čia gyvena jau šešeri metai. Šią sodybą iš Marytės Zulonienės buvo nusipirkę jos tėvai Vida ir Kostas Šinkūnai. Abu jau mirę.
„Aš čia apsigyvenau prieš šešerius metus, prieš tėvo mirtį. Seserys mane prikalbino iš Butėnų čia persikelti. Ši sodyba man dabar lyg tėviškė, nors esu gimusi Anykščiuose. Ten įgijau ir virėjos specialybę.
Gyvenimu kaime esu patenkinta. Čia pat grybai ir uogos. Jaunyliai sūnūs Ernestas ir Deivydas mokosi Šimonių pagrindinėje mokykloje. Juos nuo kelio prie Šimonių girios ten nuveža mokyklinis autobusiukas. Vyresnysis Eligijus jau suaugęs, važinėja uždarbiauti į užsienį.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos
Laikome daug paukščių, arklį. Turėjome ir karvių, bet mano sveikata sušlubavo, vyras irgi pradėjo važinėti uždarbiauti svetur ir nutarėme jų atsisakyti.
Po truputį bandome prikelti sodybą naujam gyvenimui. Iškirtome senus medžius, pasodinome naujų vaismedžių“, – pasakojo moteris.
Ką byloja istorija
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Margavonės kaimas rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XIX amžiaus ir priklausė Šimonių dvarui.
1898 metais minimos Juozo Kavoliūno, Konstantino Strogausko, Petro Zulono, Juozo Zulono, Jono Zulono šeimos, iš viso 16 gyventojų. 1903 m. čia irgi buvo 16 gyventojų. Išskirsčius kaimą į vienkiemius didžiausi buvo Tomo Černiausko (9,09 ha), P. ir J. Zulonų (8,29 ha), Petro Zulono (8 ha) ūkiai.
1959 metais Margavonėje buvo Povilo Černiausko, Barboros Remeikienės, Albino Kavoliūno, Aldonos Matulionienės, Marijonos Zulonienės, Kazio Zulono, Barboros Žemaitienės namų ūkiai. Iš viso 22 gyventojai. 1979 metais čia gyveno 23, o 1989 metais – 8 žmonės.
Iš Margavonės yra kilęs literatas Kazys Zulonas (1927–1997).
Kaimo pavadinimas siejamas su bendriniu žodžiu margė, kuri reiškia toliau nuo sodybos esantį žemės rėžį.
Prie kaimo yra Danauzo lieknas, kuriame esą slėpėsi 1863 metų sukilėliai, o kunigas laikė pamaldas prie pušies.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ