Aukštupėnai įsikibę į Kupiškio parankę

Nuo Kupiškio iki Aukštupėnų kaimo – ranka pasiektum, tik vienas kilometras į šiaurės pusę. Kaimas įsikūręs Lėvens (dabar užlietų marių) kairiame krante. Per kaimą eina kelias į Pandėlį, teka Aukštupys, Lėvens kairysis intakas, rytiniu pakraščiu – Lazdynupis, Juodupės intakas. Aukštupėnai turi nemažai kaimynų, ribojasi su Dvaramiškio, Krasnavos, Pajuodupės, Pyragių, Račiupėnų, Slavinčiškio kaimais ir, žinoma, su Kupiškio miestu. Aukštupėnuose yra aštuonios gatvės, kurių pavadinimai nusižiūrėti iš vietovardžių, tai – Aukštupio, Beržynėlio, Dvaramiškio, Ežerėlio, Lauko, Marių, Vėžionių ir Žaliosios aikštės. 2003 metų duomenimis, čia buvo 184 ūkiai, 461 gyventojas, šiuo metu gyvenamąją vietą Aukštupėnuose yra deklaravęs 381 žmogus.

Patogu – kaip mieste, gražu – kaip kaime

Kaip Aukštupėnus reikėtų pavadinti, ne dokumentuose pasiskaičius, o žvilgsniu įvertinus? Būtų lyg ir Kupiškio tąsa, ir nedaug nuklystume nuo tiesos. Istorija teigia, kad kaimui pirmuosius gyventojus perleido Kupiškis, ir nutiko tai po didžiojo 1876 metų birželį Kupiškį nusiaubusio gaisro. Tada į šias pelkėtas vietas persikėlė miestiškieji ūkininkai valakininkai. Buvo ir dar vienas gaisras, 1915 metais kaimą padegė vokiečių kariuomenė, visi gyventojai liko be pastogės, tada ūkininkai išsikėlė į vienkiemius. Neramų kaimo gyvenimą papildo ir sumanymas užtvenkti Lėvenį, 1984 metais pastačius užtvanką, dalis kaimo žemių nuskendo. „Negaila, kas ten buvo, tik viksvynai, o dabar gražu prie didelio vandens“, – taip kalba kaimo senbuviai.

O kiek tų senųjų gyventojų Aukštupėnuose dar yra? Pamėginome viduryje baltos dienos paklebenti namų duris. Sodybos pačioje gyvenvietėje, aišku, gyvybingos, matyti kasdienės veiklos pėdsakų, bet durų niekas neatveria, užrakintos. Vadinasi, šeimininkai pasklidę į darbus. Kai kur atidaro, bet jauni žmonės sako nieko apie kaimą negalį pasakyti, jie neseniai atsikraustė, nusipirko, antri, solidesnio amžiaus, skaičiuoja čia gyvenantys dešimtį ir daugiau metų, taigi beveik naujakuriai, o čionykščių pavardžių nežino. Jeigu tiesą sako, vadinasi, Aukštupėnai sumiestėję, laiko kaimyniškumui ir bendravimui palaikyti nebeturi. Gražiausiai kaimyniškai bendrauja sodybas saugantys šunys, viename kieme tokį sargą užjudinus, skardžiu lojimu susikalba visa gatvė, niekur neprasmuksi nepastebėtas.

Buvusi kraštotyrininkė ir sodiečių ūkininkių vadovė Palmira Penkauskienė irgi, pasirodo, ne čionykštė, atsikraustė prieš gerus keturiasdešimt metų. Ji vardija senbuvių kiemus, bet ten jau gyvena paveldėtojai. Garbusis Leonas Apšega, visada mielai bendraujantis ir visus pažįstantis, irgi čionai atsikėlęs apie 1980 metus, tikina, kad senųjų, tikrųjų aukštupėniškių, yra tik vienas kitas, ir įvardija, kur pasibelsti.

Ne visos durys atsiveria, gal iš atsargumo, pamačius lauke nepažįstamą žmogų. Į vidų įsileidžia pagrindinės Vėžionių gatvės keli gyventojai. Viena iš jų – Janina Daukienė.
Sako, kad yra Aukštupėnų marti, tėviškė Rokiškio rajone, Ilzenbergo kaime, atitekėjo čia bene prieš šešias dešimtis metų, bet dabar 7 metai našlė. Dar suspėjo su vyru auksines vestuves atšvęsti. Gyveno tolėliau vienkiemyje, atsikraustė į gyvenvietę, o čia labai gerai, miestas pašonėje, kelias patogus vaikams, anūkams suvažiuoti.

„Aktyvus gyvenimas čia buvo kolūkių laikais, ėjom abu su vyru šokti ir dainuoti į Pyragių kultūros namus, dalyvavom saviveikloj. Pati 15 metų kolūky melžiau karves‚ kai sveikatos užteko, nesunku buvo. Dabar be sūnų pagalbos nė dienos nebūnu, viską padeda atlikti. Ką benuveikiu? Katę ir šunį turiu, truputį dar pamezgu, susiuvu, ką reikia, kokie darbai begali būti, pradėjus devintą dešimtį metų“, – sulaukusi sūnaus, sodybos šeimininkė išlydėjo pro duris.

Palmyrą Grigaliūnienę irgi radau namuose ne vieną, papietauti buvo užsukęs sūnus Gintautas. Diena pasitaikė ypatinga – lygiai prieš trejus metus prie namų per nelaimingą atsitikimą, užgriuvus audros išverstam medžiui, žuvo dukra.

Pakalbėjome apie skaudų moters likimą, apie prabėgusį gyvenimą. Čia P. Grigaliūnienės mamos tėviškė, toje pat vietoje. Iš tėvelių atliko perstatyta klėtis. Čia pati augo, ėjo į šokius su draugėmis, priešais buvo skaitykla, kur įvairūs renginiai vykdavo. Tik nedaug bendraamžių gyvų bėra, dar Vlada Semėnaitė-Čingienė likus. Senųjų aukštupėniečių kiemų suskaičiavome tik šešis, ten gyvena palikuonys, kiti išsikraustė, pardavė, išmirė.

„Kaimas dabar labai pasikeitęs, nebėra bendros veiklos. Kas dirba, tie darbuose prapuolę, senimas savo dienas leidžia, aplankomi ir padedami artimųjų. Aukštupėnuose patogu gyventi ir gražu, marios čia pat, miestas arti“, – aptarėme kaimo kasdienybę.
Pačiai P. Grigaliūnienei veiklos nestinga, nors rudenį švęs 80-metį, bet dar laiko savo ūkelį – karvutę, 10 avyčių. O koks meilumas mažų ėriukų, širdis džiaugiasi. Dar spėjame pavartyti senų nuotraukų albumus, ir vėl džiugius prisiminimus keičia sielvartingi.

„Labai greitai gyvenimas pralėkė, o norėčiau pamatyti, kaip klostysis artimųjų likimai, turiu 11 anūkų, 2 proanūkius“, – vis dėliojome prisiminimų mozaiką pagal senų nuotraukų vaizdus.

Anuomet buvo Aukštupiai

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad pirmąkart kaimas paminėtas Kupiškio bažnyčios metrikų knygoje 1877 m. ir vadintas Aukštupiais. Žemės valdos čia siekė 22 valakus, 20 ūkininkų turėjo po 1 valaką, 4 po pusę. Jie naudojosi bendromis ganyklomis ir Vidugirių mišku, dėl to dažnai kildavo nesutarimų, bylinėdavosi su kaimynais. 1898 m. čia buvo 23 valakininkų sodybos ir 13 bežemių, iš viso 225 gyventojai. Jų kiek sumažėjo per Antrąjį pasaulinį karą, o vėliau įkūrus kolūkius, čia buvo ir apylinkės centras, pagrindinė gyvenvietė, tad gyventojų vis daugėjo. Aukštupėnai yra profesoriaus Povilo Matulionio tėviškė, čia gyveno liaudies instrumentų meistras ir muzikantas Jurgis Stankevičius, „Senovinų kupiškėnų vestuvių“ dalyvis Aleksandras Kriūka. Aukštupėniečių kadaise būta linksmų ir išradingų, tai matyti iš 1934 m. užrašytų vietovardžių: pievos čia vadintos Grubynės, Rudynės vardais, balos – Vištobala, Lumprūdžiu, Skerdymu, buvo Berkštynės dirva, Varležerio ežerėlis, Žirgakalnio ir Trydakalnio kalneliai.

——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ