Šalį sudrebinus rezonansiniam merginos pagrobimo ir nužudymo nusikaltimui, rodos, viena ar kita forma viešojoje erdvėje pasisakė visi, kurie tik galėjo ir netingėjo, net ir tie, kurie praleido puikią progą tiesiog patylėti. Komentatoriai dar kartą išryškino tris įpročius.
Pirmas. Įprotis nuolat auklėti ir kaltinti aukas. Tuo „sublizgėjo“ net Žurnalistų sąjungos vadovas, leptelėjęs buką įrašą apie mirties priežastinį ryšį su prabanga.
Antras. Įprotis dėl visko kaltinti policiją. Šia vėliava bandė sumosuoti nepasivarginęs su situacija susipažinti ir nesąmonę apie nereagavimą laiku karktelėjęs europarlamentaras. Sąmoningi ir pilietiški skaitytojai greitai apšvietė stereotipais apaugusį politiką – reaguota buvo itin sparčiai, daug vertingos informacijos suteikė pilietiški asmenys. Skirtumas tarp paminėtų dviejų komentatorių tik toks, kad pastarasis, aplinkinių „apšviestas“, staigiai susizgribo ir atsiprašė už tokį „liapsusą“, o „susimovęs“ žurnalistų vadas tik ištrynė savo įrašą.
Trečias. Kraujo troškimas ir du jo lygmenys. Nusikaltimo sukrėsti skaitytojai ir rašytojai liejo keršto ir mirties bausmės troškimą diskriminacinio pobūdžio pasisakymuose (ne tik šiuo, bet ir kitais atvejais vertėtų prisiminti, kad diskriminacinio pobūdžio veiksmai, susiję su smurtu, neapykanta, niekinimu, tyčiojimusi, kurstymu prieš žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų ir tokios informacijos gaminimas, siuntimas ar platinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę).
Didžiosios žiniasklaidos atstovai lyg maitvanagiai mėgavosi skelbdami neva vis naujas kruvinas nusikaltimo detales. Kaži koks to siekis? Ar vis žiauresniais vaizdais virpinama ir maitinama visuomenė neatbunka? Tuomet kasdieniai pranešimai apie smurtą artimoje aplinkoje darosi įprastu mūsų nebeužkabinančiu dalyku, statistikos eilute, o smurtas pateisinamas smurtautojo poreikių sąskaita (pamanyk, gavo į kailį, pati kalta, kad laiku vakarienės nepagamino).
Kai tebegedima nužudytosios, mažų mažiausiai makabriškai atrodo būsimų laidų anonsų antraštės apie kalinių žmonas, eskaluojamą susitikimą su Lietuvoje viešinčiu „vieno galingiausių ir žiauriausių nusikaltėlių pasaulyje sūnumi“. Ar panašiais reginiais ir renginiais neromantizuojami nusikaltėliai, užribio žmonės, ar neišaukštinamas marginalus elgesys? Atmintyje iškyla ir Mis nelaisvės rinkimų vaizdai, TV pagalbų „žvaigždės“ ir kiti masinės medijos reklamuojami pakraščių ir paraščių egzemplioriai. Kokią socialinę atsakomybę prisiimame kasdien tai eskaluodami ir farširuodami tokia informacija žmonių smegenis? Nuo kada mūsų šalyje privalumu ir siekiamybe tapo būti nusikaltėlio sūnumi, kalinio žmona, prievartautojo močiute? Seniai žinome, kad apie savižudybes reikia kalbėti jų neromantizuojant. Kodėl šiuo principu nesivadovaujama kalbant apie nusikalstamą pasaulį?
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ