Jurgitos Banionienės nuotraukos
Aluotos – Šimonių seniūnijos, Adomynės parapijos kaimas, įsikūręs prie Kupiškio–Utenos plento, Šimonių girios pakraštyje. Greta yra Druskių, Jotkonių, Miškinėlių, Vodonių kaimai. Per kaimą teka Aluotis – Jaros dešinysis intakas ir Ižena (Aluočio intakas). Netoli kaimo, Šimonių girios pakraštyje, yra piliakalnis, turintis ne tik Aluotų, bet ir Druskių pavadinimą.
Pagal 2003 m. duomenis, Aluotose buvo 25 ūkiai, gyveno 56 gyventojai.
Šiuo metu gyvenamąją vietą kaime yra deklaravę 26 gyventojai. Apsilankę Aluotose dar randame jų senbuvių. Tai – tie žmonės, kurie išlaiko kaimą gyvybingą.
Per gyvenimą – su daina
Aluotos – vienas atokiausių rajono kampelių, visai netoli Adomynės. Sodybos išsidėsčiusios abiejose kelio Kupiškis–Utena pusėse. Atvykę į Aluotas pirmiausia sukame pas Oną Birkuvienę – vieną seniausių šio kaimo gyventojų. Pro užtvanką, kiek pavažiavus įkalne, jos namai. Seni, net pradžios mokykla čia kurį laiką glaudėsi.
Gegužę 88 metų gimtadienį minėsianti Ona – linksma, žvali. Matyt todėl, kad visą gyvenimą – su daina. Moteris nuo pat pradžių dalyvauja neseniai dešimtmetį atšventusio Kupiškio kultūros centro Adomynės padalinio folkloro ansamblio „Jara“ veikloje. „Aš visą gyvenimą dainuoju. Keturiolikos būdama pradėjau giedoti bažnyčios chore. Kolūkio laikais ansamblyje, kuriam vadovavo Vladas Ruplėnas, dalyvavau. Mano mama gerą balsą turėjo. Ir dukra gražiai dainuoja, o vyras smuikorius buvo“, – pakvietusi į svečius apie save pasakojo moteris.
Ir mums šnekučiuojantis Ona dainą užtraukia. Apie tėviškę, mergelių rūtų darželius. Niekas niekada gimtinės iš širdies neištrins. O. Birkuvienės tėviškė – kaimynystėje, už kelių kilometrų įsikūrę Druskiai. Bet ir Aluotas ji tikina labai pamilusi: „Aš šį kaimą savo gimtine laikau. Čia augau, gyvenau. Deja, toli gražu nebe tokios Aluotos, kaip anksčiau. Didelis tai kaimas buvo, kiek anksčiau čia žmonių gyveno, tiek dabar per du kaimus nebėra.“ Sodybose, pasak pašnekovės, po vieną žmogų gyvena, aplinkui – vien našlės. Tikrųjų kaimo gyventojų nebėra, nors daug gyvena čia ilgus metus, bet jie – atėjūnai, namus iš senbuvių nusipirkę.
Ona pasakojo, kad Aluotose būta dvaro, tik nieko – jokių griuvėsių, kurie apie jį bylotų, jau nebelikę. „Prie Prano Striuko namų dvaro būta, bet ir jo seniai nebėra, tušti namai stovi“, – kalbėjo moteris.
Dainą mylinčios O. Birkuvienės atmintyje išlikusios smagios jaunimo vakaronės, vykdavusios vis kitame kieme. Ir iš aplinkinių kaimų jaunimas į jas susirinkdavo. Ant Druskių piliakalnio būdavo rengiamos smagios gegužinės. Šimonių girios pakraštyje prisiglaudęs piliakalnis seniau buvo lankoma vieta, dabar jis labai užaugęs ir sunkiai prieinamas. „Jaunimo kaime nebėra, niekas gyventi negrįžta. Nebesueina taip žmonės, kaip anksčiau. Keičiasi viskas“, – teigė O. Birkuvienė.
Kasdienybės tėkmė
Namai, kuriuose dabar Ona gyvena kartu su sūnumi Valentinu, statyti jos tėvo Antano Jančio. „Nežinau aplinkybių, bet tėvas čia iš Rygos atvažiavo, nusipirko žemės ir pasistatė namą. Mano mama – Ona Braknytė gyveno Druskiuose. Kai susipažino, jauna buvo, 18 metų, tekėti nenorėjo, bet sesuo paragino“, – pasakojo aluotiškė. Gana ilgą laiką po vestuvių Onos tėvai gyveno atskirai. Tėvas – Aluotose, o mama – savo gimtinėje, Druskiuose. Kodėl, pašnekovė sakė iki šiol nežinanti. Tik pamena, kad padėti dirbti tėvui raita į Aluotas atjodavo. Kai Onai trylika buvo, visam laikui šeima čia persikėlė. „Mes trise išaugome – du broliai ir aš, nors iš viso buvome aštuoni vaikai. Sesė Elenytė mirė penkerių, tėvams kulti išėjus ji šaltu vandeniu suolus plovė, po to plaučių uždegimu susirgo, nebeišgelbėjo. Visi kiti visai maži mirė“, – savo šeimos istoriją pasakojo O. Birkuvienė.
Iš visų vaikų dabar tik viena Ona belikusi. Vyresnysis brolis Pranas tragiškai žuvo, Juozo nėra penkeri metai.
Jau seniai Ona našlė. Su šviesaus atminimo vyru Vladu užaugino penkis vaikus. Dvi dukros – Rimanta ir Stasė gyvena Anykščių rajone, Andrioniškyje, dažnai mamą aplanko. Sūnus Valentinas – kartu su mama, o dar dviejų atžalų – sūnų Alberto ir Vlado moteris neteko. Ona turi septynis anūkus ir devynis proanūkius.
Garbaus amžiaus moteris tikino nuobodžiauti visai neturinti laiko. Namus puošia jos mezginiai.
Ona megzti labai mėgsta. Šio amato iš mamos išmoko ir savo dukroms šį pomėgį perdavė. Lempelę prie lovos vakarais įsijungia ir darbuojasi. Svetainėje verpimo ratelis stovi, ir prie jo laikas vakarais nejučiomis prabėga.
„Dyka būti aš nemoku. Skaityti labai mėgstu – romanus, apysakas. Dukros atvažiuoja ir knygų visada man priveža“, – džiaugėsi O. Birkuvienė.
Ūkio nebeturi – tik du šuniukai ir katė. Nebėra sveikatos – moteris labai sunkiai vaikšto, laukia klubo sąnario operacijos. Be lazdos jau nepaeina, o namuose ne su ja, bet taburete pasiremdama juda. Bet skųstis ji nelinkusi. „Mano toks charakteris, nieko labai į galvą neimdavau, antraip seniai kapuose būčiau“, – su šypsena pasakojo senoji Aluotų kaimo gyventoja.
Sparčiai nyksta
Iš O. Birkuvienės namų skubame kitur. Netoliese, prie užtvankos, gražioje sodyboje gyvena Danutė Lapienienė. Bet pasikalbėti nesutinka ir paragina pas kitus aluotiškius užsukti.
Kitoje Kupiškio–Utenos plento pusėje, pasukus keliu į Adomynę, beldžiamės į dar vienos senos sodybos duris. Jų šeimininkė į svečius pakviečia. Tai – Julija Valerija Kavoliūnienė. Savo uošvių Kavoliūnų namuose moteris seniai viena gyvena – vyro Stepono 11 metų tarp gyvųjų nebėra.
„Aš – ne vietinė, iš toli, iš Alizavos parapijos. Kolūkio pirmininkas Julius Nakas būsimą vyrą pripiršo, tad į Aluotas atitekėjau“, – kaip atsidūrė šiame kaime, pasakojo Julija Valerija.
J. V. Kavoliūnienės gimtinė – Viežgų kaimas. Moteris kilusi iš aštuonių vaikų šeimos. Julijos Valerijos mama Ona buvo našlė, jau tris vaikus augino, kai už Jono Purono ištekėjo. Su juo susilaukė dar penkių atžalų. „Dabar esame keturiese likę – trys sesės ir brolis. Viena sesuo gyvena Kupreliškyje, kita – Girsteikiuose, o brolis – Maskvoje“, – pasakojo moteris.
Jos pačios šeimoje užaugo trys vaikai. Sūnus Ričardas šiuo metu įsikūręs Jungtinėje Karalystėje, Gaudentas – visai netoli, Adomynėje, o dukra Daiva gyvena Aluotose. Vieną likusią moterį vaikai dažnai aplanko, tik užsienyje įsikūręs sūnus retai atvažiuoja, ir anūkai pas močiutę atskuba, jų iš viso aštuonis turi. „Kai su vyru gyvenome, gyvulių laikėme, dabar jokio ūkio nebeturiu, sveikata nebe ta“, – sakė J. V. Kavoliūnienė.
Pradėjus kalbą apie šį kaimą, moteris sakė mažai ką galinti papasakoti. Ne vietinė esanti. Gaila tik, kad Aluotos sparčiai nyksta – anksčiau visuose kiemuose gausios šeimos gyvendavo, o dabar po vieną iš jų belikę arba tušti namai stovi.
Girios prieglobstyje
Šimonių girios pašonėje įsikūrusi Ona Vanda Šukienė. Jos sodyba – visai prie pat miško, o kieme ošia seni medžiai. Jauku čia, gamtos prieglobstyje, turbūt todėl savo namų palikti jų šeimininkė nė negalvoja. „Sūnus pas save kviečia, bet kol pati dar paeinu, tikrai niekur neisiu. Kaip galiu viską palikti – nieko neliks, bus išdraskyta“, – tikino ji.
43 metus šioje sodyboje gyvenanti O. V. Šukienė – ne vietinė. Kilusi iš Ruzgų kaimo prie Adomynės. Aštuntą dešimtį perkopusi pašnekovė, buvusi Jurkštaitė, augo trijų vaikų šeimoje, buvo pati jauniausia. Viena ir belikusi – sesuo Vitalija mirė šiemet, brolis Povilas – 2003 m. Ištekėjusi už Donato Šukio į šią sodybą atsikėlė 1974 metais. „Iš vietinio, iš Valeikos, ją pirkome. Visuose kraštuose namų ieškojome, bet ši – arčiau plento, o ir tėviškė netoli. Mano vyro jau nebėra – prieš penkerius jo netekau“, – kalbėjo O. V. Šukienė.
Pagal specialybę ji – buhalterė. Dirbo Adomynės kolūkio kontoroje, taip pat Kinderių, buvo Aluotų šašlykinės vedėja, prieš pensiją darbavosi Adomynės darželyje. Su vyru užaugino vienturtį sūnų Vidą. Jis su šeima gyvena sostinėje, dažnai mamai pagelbėti atskuba. Ona Vanda turi vienintelę anūkę Gretą.
„Kai atsikėlėme gyventi į Aluotas, daug čia buvo gyventojų, dabar visi išmirę, mes kelios našlės belikusios, vyrus išraškė. Kol jauni buvome, dažnai susieidavome – vestuves, krikštynas, Naujus metus kartu švęsdavome. Visi labai draugiški buvo. Ir dainingi – Juozas Jakutis gerą balsą turėjo, Vladas Birka su smuiku pagrodavo. Laidotuvėse žmonės giedodavo“, – apie ankstesnius laikus pasakojo aluotiškė.
Dabar sveikatos nebėra vieniems pas kitus lankytis. Rami kaimo kasdienybė. Ona Vanda apgailestavo, kad skaityti mažai gali, akys greitai paskausta. Dėl to turėjo atsisakyti ir kito mėgstamo užsiėmimo – mezgimo. Draugiją jai palaiko šunelis, turi dar vištų. Vis proga į kiemą išeiti, pajudėti. Daržus sūnus su marčia pasodina, prižiūri, tad savų daržovių turi. Gerai, kad pati dar iki plento, kur automobilinė parduotuvė atvažiuoja, gali nueiti. Sūnus į bažnyčią nuveža.
„Ši sodyba – pirmas Girios gatvės kiemas, pats Šimonių girios pakraštys. Anksčiau visada uogauti, grybauti į ją eidavome. Kartą su sūnumi ir pasiklydę buvome. Stirnų į kiemą dažnai ateina, seniau daug šernų, briedžių būdavo, dabar retai jų pamatysi“, – pasakojo moteris.
Paklausta, ar tapo sava, priprato Aluotose, O. V. Šukienė sakė, kad brangiausia jai visada buvo ir bus gimtinė. Tik nieko joje nebėra – trobesiai nugriauti. Bet gera ir čia, Aluotose. Ypač – vasarą. Labai tik skaudu, kad mišką iškirto. „Aplink didžiulės eglės augdavo. Būdavo – išeini į kiemą ir pilną prijuostę grybų namo parsineši, dabar viskas iškirsta. Kol ataugs, mūsų jau nebeliks“, – apgailestavo Ona Vanda.
Kaimo praeitis
Aluotų kaimas susiformavo po valstybinio dvaro liustracijos jo centrą išdalijus valstiečiams. 1855 m. minimos 5 prievolinių (Leono Striūko, Vinco Šiaučiūno, Jono Janiulio, Juozo Jončio, Silvestro Lapienio) ir vieno daržininko sodybos.
„Kupiškėnų enciklopedijos“ duomenimis, 1869 m. kaime iš viso buvo 93 gyventojai, 1914 m. – 136.
Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą norėta Aluotas išskirstyti į vienkiemius, tačiau tada nespėta. 1915 m. einant frontui kaimas smarkiai nukentėjo, sudegė daug gyvenamųjų, ūkinių pastatų. Gyventojus dar labiau nuskurdino vokiečių ir bolševikų okupacijos. Baigiantis 1920 m., turtingesni ūkininkai paprašė kaimą kuo greičiau išskirstyti ir taip leisti ūkiams atsigauti, bet tą pavyko padaryti tik po šešerių metų. Kadangi per pirmą etapą išskirstyta 11 to pageidavusių ūkininkų žemė, sujudo ir mažažemiai, nes jiems iškilo grėsmė prarasti bendras ganyklas (Iženo pievas). Išskirstymo į vienkiemius projektas buvo koreguotas ir patvirtintas. Kaimas išskirstytas į 35 įvairaus dydžio ūkius. Didžiausi – Baltakių, J. Kavoliūno.
Apylinkėje padaugėjus vaikų ir nepajėgus įkurti mokyklos Adomynėje, nuo 1928 m. Aluotose veikė pradžios mokykla. Ji glaudėsi nuomojamose patalpose. 1932 m. mokykloje buvo 54, 1947 m. – 18, 1957 m. – 32, 1962 m. – 22 mokiniai. Mokytojais dirbo Kazė Jasiukaitė, Stefa Dudėnaitė, Stefa Grikevičiūtė, Ona Kasevičienė, J. Radvila, Feliksas Kuzma, Elena Mašauskaitė, B. Martinkutė ir kt.
1919–1940 m. Aluotos priklausė Šimonių valsčiui. 1923 m. čia buvo 32 sodybos ir 162 gyventojai, 1942 m. – 32 ūkiai ir 128 gyventojai, 1959 m. – 98 gyventojai ir 28 namų ūkiai – Jono Šiaučiūno, Juozo Senvaičio, Jono Jakučio, Veronikos Mašauskienės, Felikso Staniulio, Jono Valeikos, Jono Jakūbonio, Jono Jakučio, Jono Zabielos, Antano Jančio, Jefrasijos Volkovos, Anelės Levonienės, Prano Lašo, Jurgio Mėginio, Julės Guntulienės, Prano Striuko ir kt.
Pokario metais prie Aluotų buvo partizanų bunkeris. Partizanaudami žuvo Juozas Jakutis ir Stasys Aidukas.
Kaimas priklausė Adomynės kolūkiui. Iš Aluotų kilęs inžinierius Bronius Kavoliūnas, sovietinis veikėjas Jonas Jusys.
1935 m. užrašyti šie vietovardžiai: Viržinė, Žvirgždinė (ganyklos), Upiai (pieva), Skynimai (bala), Pušynėlis (miškelis), Duburys (buvusi bala), Balelė (buvęs ežeras), Kolionija (žemė), Deguto duobės, Piliakalnis.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ