2024/11/17

 

Rajono pakraštyje vienkiemiais išsibarstę Šiaudiniai

Vytauto Samuolio tėvų sodyba.
Autorės nuotrauka

Šiaudiniai – Kupiškio rajono kaimas, įsikūręs už 4 kilometrų nuo Subačiaus. Priklauso Lukonių seniūnaitijai. Čia, 2001 metų duomenimis, gyveno 11 žmonių. Kaimas ribojasi su Vivulių, Lukonių ir kaimyninio Panevėžio rajono Akmenių kaimu.

Per šešiolika metų kai kurių sodybų takeliai Šiaudiniuose jau užžėlė žole, bet kaimas dar gyvas ir iš paskutiniųjų bando išlikti žemėlapyje.

Šiuo metu Šiaudiniuose nuolat gyvena Kunskų šeima – Gintaras, Violeta, Almantas ir Neda bei Aldona Navikienė. Kiti senieji šio kaimo gyventojai jau yra mirę, o jų palikuonys gyvena kitur. Išimtis Vytautas Samuolis, Povilo ir Stasės Samuolių sūnus, kuris neapleidžia tėvų sodybos. Iš Noriūnų su žmona Maryte atskuba kiekvieną savaitę į savo tėviškę, o vasarą čia nuolat būna pilna žmonių – suvažiuoja jų vaikai, anūkai, giminės ir draugai.

Violeta Gaidytė-Kunskienė prie savo namų.

Gyvena senelių sodyboje

Violeta Gaidytė-Kunskienė – vienintelė šio kaimo senųjų gyventojų Gaidžių palikuonė, įsikūrusi savo senelių sodyboje. Moteris yra Kupiškio kultūros centro Lukonių padalinio kultūrinės veiklos vadybininkė, Lukonių seniūnaitijos seniūnaitė. Pas ją pirmiausia ir užsukome pasikalbėti apie Šiaudinius.

„Čia buvo mano senelių Jono ir Barboros Gaidžių žemė. Mano tėvas Bronius Gaidys jo sūnus. Mama Ona Katilevičiūtė-Gaidienė buvo kilusi iš Lukonių. Tėvų jau nebeturiu. Tėtis mirė 1970 metų rudenį, o mama – 2011 metais.

Sodybos ūkiniai pastatai yra išlikę iš senesnių laikų, o gyvenamasis namas naujesnis. Iš pasakojimų žinau, kad senoji troba sudegė. Ji stovėjo tarp dabartinio namo ir klėties. Per vaikų žaidimus su degtukais mano vaikystėje supleškėjo ir senasis Gaidžių klojimas. Šokinėjau ten su kaimynų vaikais ant sukrautų durpių briketų. Kažkas buvo atsinešęs degtukų ir juos degiojo. Ilgai laukti neprireikė, kad durpės įsidegtų. Gerai, kad liepsnos nepalietė netoliese stovėjusio mūsų gyvenamojo namo“, – pasakojo Violeta.

Senovę menanti Povilo Samuolio sodybos klėtelė.

Apie mokymąsi ir kaimo žmones

Pradinę mokyklą lankė Lukonyse. Jos pirmoji mokytoja buvo Bronė Gusevičienė. Baigusi pradinę mokyklą Violeta toliau mokytis važinėjo į Subačiaus vidurinę. Geriausi vaikystės draugai buvo anksti mirusi Raimonda Navikaitė, broliai Algirdas ir Vytautas Samuoliai, Kęstutis Navikas. Pastarasis buvo iš gretimo Vivulių kaimo.

„Prie Navikų sodybos sustodavo kolūkio autobusas, vairuojamas Viliaus Kačiulio, ir visus šio krašto mokinukus nuveždavo į Subačių. Vaikų būdavo daug, vos sutilpdavome.“
„Dabar į Subačių mokyklinis autobusiukas nuveža tik mažesnius mokinius, tarp jų ir mano dukrą Nedą, o vyresnėse klasėse besimokančiam sūnui Almantui reikia kitais būdais pačiam nusigauti iki mokyklos.

Emilija ir Juozas Samuoliai, Vytauto Samuolio proseneliai. Pirmas jų sūnus Jonas gimė 1897 metais.

Kiek pamenu ir esu girdėjusi iš vyresnių pasakojimų, mano kaimo žmonės buvo labai draugiški. Vieni kitiems padėdavo. Dažniausiai kartu susibėgdavo pabūti per Velykas.

Šiaudiniuose buvo net trys Samuolių kiemai. Ant kalniuko gyveno Stasė ir Povilas Samuoliai, pakalnėje – Pranutė ir Pranas Samuoliai, o tolėliau miškelyje – Antanina Samuolienė. Visi jie buvo susiję tam tikrais giminystės saitais.

Nuo mūsų sodybos kitoje kelio pusėje buvo įsikūręs kaimo kalvis Tomas Vepštas. Tos sodybos nebėra. Kalvio šeima seniai išsikėlė, rodos, į Aukštupėnus. Išsivežė ir išardytą namą. Dar yra likę buvusios sodybvietės ženklų. Su kitais vaikais ten žaisdavau. Rasdavome pasagų“, – prisiminė vaikystės dienas pašnekovė.

Šiaudinių kaimo jaunimas (iš kairės) – broliai Jonas ir Vytautas Navikai, Antanas Gusevičius, Povilas Samuolis ir Antanas Masilionis apie 1958 metus.

Nuotraukos iš Vytauto Samuolio albumo

Violeta yra baigusi Vilniaus kultūros mokyklą. Lemtingas buvo tuometinio rajono Kultūros skyriaus vedėjo Algimanto Jasaičio apsilankymas jų namuose 1986 metais. Tada Lukonyse dirbusi kultūros darbuotoja Vida Galvanauskienė su šeima išvyko gyventi kitur ir reikėjo kas ją pakeistų. Taip ji jau trisdešimt metų ir sukasi kultūros baruose. Tiesa, dar bando šiek tiek ir ūkininkauti.

Žiliškių kaimo kapinės, kuriose palaidota daug Šiaudinių kaimo žmonių.

Po kapines ir kitur pasidairius

Su Violeta nuvažiuojame į Žiliškių kaimo, kuris yra jau Panevėžio rajone, kapinaites, kur savo artimuosius nuo seno laidojo ir tebelaidoja Šiaudinių ir Vivulių kaimo žmonės. Yra amžinojo poilsio čia atgulusių ir lukoniečių. Pasak Violetos, rugsėjo viduryje Žiliškių koplyčioje vyksta Kryžiaus išaukštinimo atlaidai.

Sugrįžę iš Žiliškių, stabtelime prie buvusių Šiaudinių kapinaičių, kurios yra saugomos valstybės. Kapų kauburėlių jau nebematyti. Kapinių vietą žymi prie medžio pritvirtintas Povilo Samuolio darytas koplytstulpėlis. Violeta čia kaskart uždega žvakelę. Jos sūnus Almantas padeda gėlių.

Senosios Šiaudinių kaimo kapinės, saugomos valstybės.

Violeta, iš anksto susitarusi su V. Samuoliu, aprodo gražiai tvarkomą kaimynų sodybą, aptvertą įspūdinga kaišytine tvora. Čia dar galima pajusti senąją kaimo dvasią.
Pakalnėje pro medžius matyti buvę Prano Samuolio trobesiai. Po šeimininkų ir jų vaikų (Jono, Romo, Zinos) mirties ši sodyba stovi apleista.

Kur Navikų šaknys

Šiaudiniuose aplankėme ir seniausią šio kaimo gyventoją Aldoną Navikienę. Ji papasakojo, kad yra kilusi iš Alizavos krašto. Šiaudinių kaime atsidūrė, kai 1957 metų rudenį atvyko dirbti į Lukonių kolūkį vyriausiąja agronome. 1960 metais ištekėjo ir apsigyveno savo vyro Jono Naviko tėviškėje. Vėliau ji yra vadovavusi ir Lukonių kolūkiui.

Aldona Navikienė prieš daugiau nei penkiasdešimt metų atitekėjo į Šiaudinius.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

„Iš pasakojimų žinau, kad vyro tėvai Juozapas ir Juzytė Navikai gyveno Šiaudinių ūlyčioje, kuri buvo maždaug toje vietoje, kur dabar yra Gaidžių sodyba ir kur gyveno Vepštai. 1935 metais kaimas pradėtas skirstyti į vienkiemius. Taip atsirado Samuolių, Navikų, Keršanskų vienkiemiai, o Gaidžiai ir Vepštai išliko toje pačioje vietoje. Dabar Keršanskų vienkiemis, kuriame gyvena Arvydas Keršanskas, anūkas Jono Keršansko, jo sūnaus Kazimiero atžala, nuo 2015 metų priskiriamas Gudgalio kaimui.

Ši Navikų sodyba pradėta statyti 1935 metais ir baigta maždaug 1938 metais. Ūkiniai pastatai kraustantis į vienkiemį iš ūlyčios buvo išardyti ir vėl perstatyti čia. Namas pastatytas iš naujų sienojų, atvežtų iš mano anytos tėviškės Anykščių rajone.

Mano vyras dar turėjo du brolius – Vytautą ir Povilą. Navikai buvo išbuožinti, mat turėjo 51 hektaro ūkį. Jų šeimos neištrėmė tik dėl to, kad J. Navikas tuo metu dirbo apylinkėje, galėjo prieiti prie numatytų ištremti žmonių sąrašų ir savo šeimą iš jų išbraukė. Iš Lukonių buvo išvežta Jono Katilevičiaus šeima“, – pasakojo A. Navikienė.

Aldona Navikų sodyboje gyvena viena. Daug artimų žmonių išmirė. Moteris pasibėdojo, kad nebegali laikyti gyvulių. Sveikata nebe ta. Darbas buvęs jos didžiausias nusiraminimas.

——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video