Ir Kupišky dangus žvaigždėtas
Ragavusi emigrantės duonos, gyvenusi ir dirbusi sostinėje Dovilė Indilė sugrįžo gyventi į savo gimtąjį kraštą. Čia ji gavo darbą pagal specialybę, čia kuria savo namus ir jaukiai jaučiasi būdama netoli savo artimųjų.
Apie studijas, darbą ir savanorystę
Dovilė – Kupiškio rajono pirminės asmens sveikatos priežiūros centro socialinė darbuotoja, baigusi magistro studijas Mykolo Riomerio universitete, bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Studijuodama dalyvavo mainų programose Slovėnijoje, Pietų Korėjoje, Belgijoje. Yra įgijusi įvairios patirties dirbdama su skirtingomis socialinėmis problemomis.
Noras labiau atskleisti savo įgūdžius ją paskatino įsilieti į konsultacijų ir inovacijų centro „Tavo laikas“ ir pagalbos linijos senjorams savanorių gretas.
„Prasminga padėti kitiems, pritaikyti įgytas žinias praktiškai. Vasario 16-osios renginys tėvams ir vaikams turėjo didelį atgarsį. Sulaukėme gausaus dalyvių būrio. Vadinasi, esame reikalingi. Smagu, kad Kupiškyje yra daug sąmoningų tėvų, kurie nori įdomiai leisti laiką su savo vaikais“, – džiaugėsi D. Indilė savo ir kolegų savanoriškos veiklos rezultatais.
Paklausta, kokios skaudžiausios problemos kamuoja kupiškėnus, pašnekovė įvardijo vienišumą, ypač būdingą vyresnio amžiaus žmonėms.
Pasak Dovilės, pirmiausia tokiems žmonėms labai reikia patiems norėti keisti situaciją. Jie turėtų prisiversti išeiti iš namų, bandyti užmegzti ryšius su kitais žmonėmis. Įsiliejimas į savanorių bendruomenę gali būti viena priemonių padėti ne tik sau, bet ir kitiems praskaidrinti dieną. Įvairios sveikatos problemos, kuriomis dažniausiai skundžiasi pagyvenę žmonės, neturėtų būti kliūtis tai veiklai. Atvirkščiai, rūpinimasis kitais gali suteikti stiprybės.
Kas gi Dovilę paskatino studijuoti socialinį darbą? Ogi gražus specialybės aprašymas, kurį pateikė VDU.
„Studijomis nenusivyliau. Viskas ir buvo taip, kaip aprašyta. Žinoma, gal ne visi gali būti socialiniai darbuotojai. Šios profesijos atstovams labiausiai reikia sugebėti empatiją, t. y. įsijautimą į kito žmogaus padėtį, suderinti su objektyvumu, racionalumu. Reikia gebėti suvaldyti emocijas ir vadovaujantis ne elementariu gailesčiu, bet šaltu protu padėti kitam žmogui spręsti problemas. Tikra tiesa, kad iš šalies viskas geriau matyti.
Kas saisto su gimtine
Kalbantis su Dovile kirbėjo ir klausimas, kodėl dvidešimt septynerių metų dar labai jaunas žmogus nutūpė provincijoje, iš kurios neva visi baigia išbėgioti.
„Po studijų dirbau Vilniaus centro poliklinikoje. Į Kupiškį grįžau prieš daugiau nei trejus metus. Gyvenimu čia esu patenkinta. Tiksliau sakant, čia aš dirbu, o gyvenu netoliese, Aukštupėnuose. Esu kilusi iš Salamiesčio. Kupiškyje baigiau gimnaziją. Mano vyras Gediminas irgi iš šio krašto, iš Naivių. Taigi tėvus aplankome, kai šauna į galvą. Pas vienus, pavyzdžiui, galime nuvykti pusryčių, pas antrus – pavakarieniauti. Smagu. Ilgai planuoti savaitgalio išvykų, pavyzdžiui, kaip esti gyvenant kad ir Vilniuje, mums nereikia. Apskritai Kupiškyje viskas pasiekiama per 5 minutes automobiliu ir per 10–15 minučių pėsčiomis. Tai didžiulis privalumas palyginti su didmiesčių kamščiais ir atstumais. Čia gali pats būti savo laiko šeimininkas. Nėra beprotiško tempo, mažiau dėl to streso patiri.
Man labai svarbu nuolat palaikyti ryšį su artimaisiais. Tuo įsitikinau, kai šiek tiek gyvenau ir dirbau Norvegijoje. Toje šalyje supratau, kad ir darbo po 14 valandų per parą man nereikia“, – sakė pašnekovė.
Jai Kupiškyje nestinga ir kultūrinio gyvenimo įvairovės. Jei nori labiau pasižmonėti, visada gali nuvažiuoti į Panevėžį, Vilnių, kitą miestą ar šalį. Antai praeitą savaitgalį Dovilė apsilankė Vilniaus knygų mugėje.
Paklausta, kokia Kupiškio ar jo apylinkių vieta jai labiausiai patinka, Dovilė sakė, kad čia daug gražių vietų. Ji mėgaujasi ne tik gražia gamta, bet ir tyru oru, kurio trūkumą sostinėje tikrai jautusi. Pati gražiausia vieta – Kupiškio piliakalnis ir Aukštupėnų poilsiavietė prie marių. Labai mėgstanti čia kartu su vyru pasivaikščioti. Vasarą traukia vandens pramogos. Apskritai sportas jai nesvetimas. Lanko grupinės mankštos užsiėmimus. Čia pamačiusi, kad Kupiškyje tikrai yra nemažai jaunimo.
„Gyvenu nuosavame name. Tai labai dažnai nė nereikia veržtis arčiau gamtos. Viskas čia pat savame kieme – ir minimalus daržas, ir šienaujamos žolės plotai. Tarp kitko, pjauti žolę vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų“, – teigė Dovilė. Ji pridūrė, kad jeigu norėtų kažkokius savo gyvenimo dalykus keisti, tai ir keistų. Jai svarbiausia – gyventi laimingai ir įdomiai.
Tiems, kurie svarsto, ar verta įsikurti mažame miestelyje, tikrai palinkėtų įvertinti visus čia suminėtus tokio gyvenimo privalumus ir apsispręsti teigiamai. Net darbo vietų stygius nėra labai didelė bėda. Galima gyventi čia, o dirbti nuotoliniu būdu arba į darbą važinėti. Juk šiais mobilaus gyvenimo laikais, pavyzdžiui, 50 kilometrų nėra didelis atstumas.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ