Nauji valdžios nutarimai visada vertinami nevienareikšmiškai. Kartais jie įprastą mūsų gyvenimo ritmą labai sujaukia ir verčia protestuoti. Kai negalima tiesiogiai kaltininkui įkąsti, ieškoma atpirkimo ožio. Šių metų pradžioje panašios reakcijos sulaukė ir „Kupiškėnų mintys“, kai skaitytojai šeštadienio numeryje neberado paskelbto jiems įprasto mirusiųjų sąrašo.
Taip nutiko tada, kai nuo sausio 1 d. pasikeitus mirties liudijimo išdavimo tvarkai velionio artimiesiems nebereikia siekti rajono Civilinės metrikacijos skyriaus ir, kaip reikalauja teisės aktai, jie negali duoti žodinio sutikimo skelbti laikraštyje mirusiojo duomenis. Teisingumo ministerija tik pasiūlė apsvarstyti tokį būdą informuoti skaitytojus, kad mirusiųjų artimieji gali savo iniciatyva kreiptis į žiniasklaidos atstovus, jei patys norėtų tą informaciją skelbti. Iki šiol taip buvo skelbiami nekrologai.
Dėl to nuo skambučių gausos kaito telefonai. Žmonės buvo labai nepatenkinti, kad neteko jiems tokios svarbios informacijos.
„Visada laikraštį šeštadienį pradedu skaityti nuo mirusiųjų sąrašo. Kaip kitaip sužinosi, kad tavo pažįstami, buvę klasės ar jaunystės draugai, kaimynai atgulė amžinojo poilsio. Ne apie visų mirtį praneša nekrologai. Žmonės šiais laikais vis mažiau bendrauja, vis rečiau vieni kitiems pasiguodžia, gerą žodį pasako, vieni kitus aplanko. Mes, vyresnės kartos atstovai, dar pasiilgstame to gyvo ryšio su žmogumi. Mes ne kompiuterių ir net ne mobiliųjų telefonų karta. Mums bendravimas SMS žinutėmis neturi vertės. Taigi sužinojus apie pažįstamo žmogaus mirtį norisi susitikus pareikšti jo artimiesiems užuojautą, paguosti, pasidalyti su juo netekties skausmu, pagaliau prisiminti velionį. Gali ir į keblią padėtį pakliūti, pasirodyti beširdis ir nemandagus sutikęs gedintį žmogų ir apie tai nieko nežinodamas“, – tokią nuomonę išsakė viena iš skambinusių moterų.
Skambino ir vyrai. Pasirodo, ir jiems ne mažiau svarbūs socialiniai ryšiai. Anot jų, šiek tiek informacijos, kas mirė, gali suteikti ir spausdinamos užuojautos, bet ne visada. Mada jas dėti irgi pamažu nyksta.
Žmogaus gimimas ir mirtis visuomet buvo svarbūs apeiginiai dalykai. Tai tarsi žmogaus gyvenimo rėmai. Vienas mano pašnekovų atviravo, kad skaitydamas mirusiųjų sąrašą, paanalizuoja, kokio amžiaus žmonės miršta, susimąsto, kiek jam pačiam dar gyvenimėlis gali atseikėti metų. Taip pat užplūsta prisiminimai, susiję su mirusiu pažįstamu žmogumi. Imi lyginti jo ir savo gyvenimą, susimąstai, ką dar galėtum ar norėtum nuveikti, ko tas žmogus galbūt nesuspėjo padaryti, ką nuveikė, ar buvo laimingas. To niekada niekas iki galo apie kitą žmogų nesužinos, bet pamąstyti apie tai verta. Tokie mūsų pagalvojimai apie pažįstamą velionį yra tarsi neparašyti širdies nekrologai. Juk kiekvienas miręs žmogus tokio nekrologo yra vertas.
Taigi labai gerai, kad šiaip ne taip pavyko rasti kompromisą ir mirusiųjų sąrašai vėl pasirodė laikraštyje.
Esame senąsias tradicijas išsaugojusi tauta. Antai Aukštaitijoje, atsimenu iš vaikystės, mirus žmogui, kažkas iš jo artimųjų apeidavo visas kaimo gryčias ir pakviesdavo į laidotuves. Žemaitijoje, kiek girdėjau, tokių kvieslių nebuvo, bet žinia apie jų bendruomenės nario mirtį būdavo skelbiama kaimo ar miestelio viešose lentose ir iš lūpų į lūpas pasklisdavo aplinkui.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ