2024/11/17

 

Rytis turėtų ką veikti ir tūkstantį metų

Rytis Songaila.
Nuotrauka iš pašnekovo asmeninio albumo

Ir Kupišky dangus žvaigždėtas

Portretų ir šaržų piešėjas, tatuiruočių meistras, muzikantas, vaidintojas, vaizdo klipų, logotipų kūrėjas, tapytojas, ugnies šou žonglierius – tai dar toli gražu ne visi jaunojo kupiškėno Ryčio Songailos apibūdinimai. Jis dar ir vienas „Facebook“ puslapio „Kupiškis – svajonių miestas“ kūrėjų ir administratorių.

Prieš pokalbį su Ryčiu galvoje kirbėjo mintis, iš kurgi tokie žmonės atsiranda.
Šis klausimas ir buvo svarbiausias atspirties taškas mezgant pašnekesį.

Tėvų pavyzdžio įkvėptas

Rytis, kaip ir visi maži vaikai, norėjo tik žaisti ir daryti, kas šauna į galvą. Visgi tam tikrą jo gyvenimo tvarką ir kryptį padiktavo tėvai.
„Nuo mažens norėjau piešti kaip mama. Nuolat namuose matydavau ją palinkusią su pieštukais, teptukais prie popieriaus lapo. Ji yra pradinukų mokytoja ir turėdavo kaskart prisidaryti įvairiausių vaizdinių darbo priemonių.

Tėtis – tiksliukas, bet turėjo sukaupęs didžiulę muzikinių įrašų kolekciją. Vesdavo garsiąsias Kabano (tokia jo pravardė) diskotekas. Su tėčiu kartu sėdėdavome ir klausydavome muzikos.

Labiausiai norėjau piešti multiplikacinių filmų herojus, žmones. Mama privertė lankyti dailės mokyklą. Baigiau, nors dažnai norėdavosi lėkti su kitais padūkti į lauką. Po tų dailės mokslų jaučiausi nuo piešimo pavargęs. Tuomet mečiausi muzikos link. Kai man buvo 16 metų, tėvas nupirko pirmą gitarą. Su draugais subūriau ir pirmą muzikinę grupę RNBR („Rokenrolas ne bobų reikalas“). Vėliau prie mūsų prisijungė merginos dainininkės, keitėsi požiūris ir grupės pavadinimas. Taip gimė „Badass“ (angl. blogiukai). Repetavome, koncertavome kurį laiką, kol baigę mokyklą išsibarstėme po įvairius miestus“, – pradėjo pasakojimą apie save Rytis.

Atgal didmiesčio paragavus

Iš Kupiškio išvyko ir jis, įstojęs į Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją studijuoti interjero dizaino. Studijas baigė, bet interjerų nekuria. Kūrė įvairias vizualizacijas, įgytas žinias panaudoja kitiems savo kūrybiniams sumanymams. Ypač patobulino piešimo techniką. Piešė portretus, kad šiek tiek užsidirbtų pragyvenimui. Vėliau nutarė pasimokyti tatuiruočių kūrimo, jei jau piešti neblogai išeina.

Baigė tatuiruočių kūrimo kursus. Visgi kitiems patartų tokių kursų nelankyti.
Anot Ryčio, tai tik pinigai į balą. Geriausia tatuiravimo mokytis tiesiogiai iš tatuiruočių meistro individualiai. Žinoma, jei pavyksta rasti tokį mokytoją, kuris sugeba įžvelgti mokinio potencialius sugebėjimus ir perteikti jam savo meistrystę. Be to, tatuiravimu užsiimantis asmuo privalo susipažinti ir su šio amato higiena, baigti atitinkamus kursus, kad nepakenktų žmogaus sveikatai.

„Ilgainiui Vilniuje mane pradėjo varginti dideli atstumai. Norėdamas nusigauti iš vienos vietos į kitą sugaišdavau pusdienį. Dingdavo daug laiko, kurį būčiau galėjęs skirti kūrybai ir kitokiai prasmingai veiklai. Pasijutau ir dvasiškai, ir fiziškai išsekęs. Nutariau grįžti į Kupiškį. Man stigo gryno oro, to žvaigždėto dangaus, kurio didmiestyje tikrai nematyti. Kupiškyje panirau tarsi į tyrą šaltinį be makdonaldų ir kitos vartotojiškos kultūros atmainų, urbanizuotos aplinkos.

Iš gimtųjų vietų sėmiausi energijos. Vėl išvaikščiojau visus takus, vedančius marių ar Pyragių ežerėlio link. Vasaros neįsivaizduoju be vandenlenčių sporto. Mane įkvepia pirmapradė, žmogaus dar labai nepaliesta gamta. Kupiškis – tai ramybė, daug laiko tik sau, savęs tobulinimui. Norėjau tarsi iš naujo atrasti save. Radau“, – taip įvertino grįžimo į gimtinę laikotarpį pašnekovas.

Tas sugrįžimas užsitęsė daugiau nei trejus metus. Rytis išties aktyviai reiškėsi tuo metu Kupiškio padangėje. Piešė, darė tatuiruotes. Sėdėjimą prie piešinių paįvairino sportine veikla, kuri irgi buvo kūrybiška. Jis su Mariumi Skrupskiu ir kitais vaikinais surengė fakyrų – ugnies šou – su nunčiakais pasirodymą.

Tarp Lietuvos ir Norvegijos

Atsigavęs nuo to didmiestyje patirto kvaitulingo bėgimo, kai pamiršti, kas tu esi, kam ir kokių dalykų tau reikia, Rytis vėl pakėlė sparnus iš Kupiškio. Šįkart į Kauną, ir jau metai kaip ten gyvena.

„Man didmiesčio reikia dėl naujų žmonių, kultūrinio gyvenimo intensyvumo. Įdomu pažinti įvairias gyvenimo puses, kurioms laiko nelikdavo studijuojant Vilniuje. Be abejo, dideliame mieste turiu daugiau galimybių užsidirbti iš savo kūrybos pragyvenimui, pasireklamuoti, ką sugebu. Kupiškyje beveik visus ištatuiravau ir nupiešiau. Antai praėjusią vasarą vestuvėse piešiau svečių draugiškus šaržus. Pamačiau daug naujų vietų, susipažinau su naujais žmonėmis“, – pasakojo pašnekovas.

Rytis sakė, kad Kaune sulaukęs iš vieno pažįstamo, turinčio Norvegijoje tatuiruočių saloną, kartu pakaitomis padirbėti. Taigi šiuo metu jis kelias savaites dirba Kaune, kelias – Norvegijoje. Artimiau susipažinęs su gyvenimu užsienyje, Rytis padarė išvadą, kad Lietuvos žmonės jam įdomesni, platesnio akiračio, savitos pasaulėžiūros. Pasak vaikino, turtingoje šalyje patogiai ir sočiai gyvenantis žmogus gali pamažu dvasiškai degraduoti. Sutikęs ne vieną tokį, kuris sau nebekelia kokių nors aukštesnių gyvenimo tikslų, naujų iššūkių. Matyt, anot jo, kai esi šiek tiek alkanas, ieškai išeičių, tuomet bandai iš savęs išspausti visas galimybes, ieškai kur galėtum save pritaikyti, ką galėtum naujo sukurti, paįvairinti savo ir kitų gyvenimą.

Rytis šiuo metu gyvendamas ir dirbdamas tarp dviejų šalių nepamiršta ir gimtojo Kupiškio. Prieš Kalėdas jį buvo galima pamatyti vaidinant miuzikle „Zoro legenda“. „Smagu ir kitokią veiklą išbandyti. Tokie spektakliai labai suvienija vietos bendruomenę“, – įsitikinęs Rytis.
Jis svajoja ateityje Kupiškyje įsigyti butą ar kokį vasarnamį. Šis miestas visada bus jo gyvenimo viena tarpinių stotelių, ramybės, dvasinės atgaivos uostas.

Visiems abejojantiems savimi, nusivylusiems, nuobodžiaujantiems Rytis pataria išsigelbėjimo ieškoti savyje. Dvasinės ramybės išorėje niekada nerasi. Nesvarbu, kur gyvensi. Pats privalai tobulėti, ieškoti savybių, kurios padėtų rasti mėgstamą užsiėmimą, kuriam esi sutvertas.

„Pats juokingiausias dalykas, kai žmonės sako, kad jie neturi ką veikti. Norėčiau gyventi tūkstantį metų, kad galėčiau daug ką išbandyti. O, Dieve, kiek yra veiklos, tik duokite laiko“, – taip perfrazavo R. Songaila pokalbio pabaigoje posakį, kad nėra ką veikti.

——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video